Pabudo naujam gyvenimui
Pamačius Danielių neįmanoma nepastebėti jo plačios šypsenos, tačiau akys pirmiausia krypsta į portugalo rankas, kurias puošia tatuiruotės. Paklausus, ką gi jos vyrui reiškia, jis pradeda vardinti: močiutės portretas geišos pavidalu, angelas, ant blauzdos – raumenys, o didžiausia – ant nugaros esantys angelo sparnai. Būtent ši tatuiruotė Danieliui reiškia daugiausiai, nes ją pasidarė po skaudžios avarijos, per kurią jis buvo neva apsaugotas ir vėliau pakilo lyg ant sparnų.
Šiandien 35-erių vyras kupinas energijos ir optimizmo. Net ir prisimindamas skaudžiausią savo gyvenimo etapą jis šypsosi. Nelaimė įvyko Portugalijoje, kai jam buvo 17 metų. Tuomet jaunas vaikinas itin mėgdavo greitį, tad kartą teko išmokti skaudžią pamoką – nesuvaldęs automobilio nuskriejo nuo kelio. Danielius atsikėlė ligoninėje ir jautė tik skausmą. Gydytojai iškart pasakė, kad šansų atsistoti ant kojų nėra.
„Atsibudau, skaudėjo viską – rankas, kojas. Vėliau buvo dirbtinė koma. Gydytojai man pasakė: viskas, nebėra šansų, kad vaikščiosit, mokykitės judėti su vežimėliu“, – pasakoja Danielius.
Taip vaikinas porai metų atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį, tačiau iškart nepasidavė. Lankėsi pas skirtingus kineziterapijos specialistus ir bandė vis iš naujo: elektroterapija, ultragarsas, masažai, mankštos.
„Gydžiausi pas skirtingus kineziterapeutus. Pas pirmuosius nieko nejaučiau, mačiau, kad su jais jokios pažangos nėra. Vėliau atradau penktą vyruką, su kuriuo pradėjome intensyviai dirbti. Su juo jau kitą dieną pajaučiau raumenis. Reikia nebijoti ieškoti gerų gydytojų, negalima apsiriboti tik vienu, kuris arba padės, arba ne. Būtina išbandyti ir antrą, trečią. Visa tai užtrunka ir tikrai ne vieną mėnesį“, – aiškina portugalas.
Vietoje automobilių, tapo kūno mechaniku
Tuomet vyras suprato, kad kineziterapija – labai įdomi sritis: reikia suprasti kūną, kaulus, raumenis. Iš pradžių mėgęs automobilius portugalas galvojo apie mechanikos inžinerijos specialybę, tačiau pamatęs kineziterapeuto darbą iš arti nusprendė pabandyti ir jis. Tad nieko nelaukęs, dar sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, jis lankė paskaitas, o anksti rytais ir vakarais vaikščiojo į mankštą ir masažus.
„Kartais neįgalus žmogus gali būti labai piktas. Vieną akimirką verkiau kaip vaikas, kad negaliu nieko padaryti, kitą – pykau ant aplinkinių, kurie man norėjo padėti. Juk aš pats viską galėjau padaryti! Nevaldžiau tik kojų, o galva, rankos ir burna juk buvo sveika. Kai pamatome žmogų neįgaliojo vežimėlyje, nereikia eiti ir iškart jam padėti. Jie tokie patys žmonės kaip visi ir tikrai ne visiems reikia išskirtinio dėmesio“, – akcentuoja Danielius.
Visgi po ilgų kantrybės metų Danieliui pavyko atsistoti ant kojų ir tam, anot jo, padėjo visai ne sėkmė, o tikėjimas ir pastangos. Kineziterapeutas pabrėžia, kad tik 15 proc. žmonių pavyksta tai pasiekti, mat dažniausiai trukdo įsitikinimas, kad nepavyks. Jis taip pat priduria, kad pasveikti vien kineziterapeuto nepakanka, dažnai reikia ir psichologinės pagalbos.
„Gydytojai negali teigti, kad tau nepavyks, nes žmogus nepasveiks. Mano atveju buvo labai neteisinga, nes gydytojas įkalė mintį, kad jau nieko nebegalima padaryti. Aš dabar savo pacientams sakau: visada yra kitas variantas, bandom, jei neveiks, bus antras būdas. Bandysime penkioliktą, trisdešimtą kartą, o jei nepavyks, tada galima sakyti: taip, padarėme viską“, – pabrėžia Danielius.
Meilė atvedė į Lietuvą
Taigi vyras įgijo kineziterapeuto profesiją ir porą metų dirbo Portugalijoje. Dar būdamas studentu dirbo masažistu, o vėliau – senelių namuose.
„Pirmus pusę metų man buvo šokas: su seneliais labai sunku, nes reikia turėti labai daug kantrybės. Jie kartais tavęs negirdi, kartais nenori pagalbos. Ateina, nes reikia – skauda nugarą, koją, bet nenori nieko daryti. Darbas kaip su vaikais“, – prisimena jis.
Galiausiai vyras pasirinko emigraciją – 21-erių išvyko į Londoną, kur pradėjo dirbti kineziterapeutu, masažistu ir studijavo osteopatiją. Šioje šalyje Danielius praleido 11-ka metų, per kuriuos taip pat patyrė sunkių traumų.
„Londone visur važiuodavau su dviračiu, o dėl intensyvaus eismo kartą patekau į eismo įvykį: mane partrenkė, o aš skridau. Lūžo šonkaulis, ranka, pirštai, antakis praskeltas“, – vardija jis ir rodo ant kūno pastebimus randus. Taip ir atrodo jo visas gyvenimas – vyras atsistoja ir eina toliau: „Nereikia pasiduoti baimei, nes po to nieko nedarysim.“
Beje, Londone Danielius susipažino su savo dabartine žmona lietuve Skaidre, kuri jį ir parsivežė į gimtąją šalį.
„Pradėjome kartu dirbti, kalbėtis, kartu gėrėme kavą, pietavome – kaip ir visos romantiškos istorijos. Žmona nuo pat pradžių man sakė: nenoriu čia gyventi, noriu grįžti į Lietuvą. Draugavome aštuonis mėnesius ir aš pasipiršau, tada galvojome: kur važiuojame? Nusprendėme kelis mėnesius pabūti Portugalijoje, bet ten mums nepatiko, tad susikrovėme daiktus ir iškeliavome į Lietuvą“, – pasakoja Danielius.
Pabėgo iš Portugalijos, nes pragyventi ten – neįmanoma
Danieliui nebuvo gaila palikti gimtuosius namus ir tėvus, nes čia jis jaučiasi kaip atostogaudamas. „Mano žmona labai mėgsta saulę, o oras ten pasakiškas. Tačiau Portugalijoje man nėra artima ir malonu, patinka tik atostogauti. Ten artimieji, tėvų, bet ne mano namai. Gal, kai sulauksim 65 metų, neturėsiu, ką veikti, atsikraustysime į Portugaliją, ilsėsimės, gulėsime pliaže ir nieko nedarysime“, – atvirai pripažįsta vyras.
Nuo pat pradžių jis planavo išvykti ir savo gyvenimą kurti svetur, mat gyvenimo ir darbo sąlygos Portugalijoje – nekokios: „Ten – labai gražu, saulėta, bet, jei nori gyventi, reikia dirbti trigubai daugiau. Portugalijoje nėra darbo ir labai mažas atlyginimas.“
Kaip jis pasakojo LRT radijuje, Portugalijoje kineziterapeutas uždirba apie 400, o Lietuvoje apie 500-600 eurų per mėnesį. Tuo tarpu Londone įsikūręs specialistas galėtų uždirbti dvigubai daugiau – apie 1,2 tūkst. eurų. Visgi pragyvenimas ten – itin brangus, tad geriausia, anot jo, Lietuvoje.
„Čia geriau, nes turime kokybišką gyvenimą: yra ką veikti, kur nueiti, labai daug gražių ežerų ir jūra. O Londone – važiuojame į darbą, grįžtam namo, sporto salė ir viskas. Gyvenimas vyksta tik mieste. Šalta, nemalonu, žmonių mišinys“, – pripažįsta jis.
Dažnai susiduria su savo patirtimi
Lietuvoje Danielius iš naujo pradėjo savo gyvenimą. Pora atsikraustė į Kauną, prieš pusę metų pasistatė nuosavą namą ir susilaukė vaikelio. Darbo paieškos ilgai netruko – Danielius su kosmetologe žmona įsidarbino Birštone tuo metu neseniai duris atvėrusiame sveikatingumo ir poilsio komplekse. Anuomet lietuviškai dar nemokėjęs vyras pradėjo nuo kineziterapeuto darbo, dabar jis – Medicinos centro vadovas.
Dirbdamas čia jis susiduria su panašiomis traumomis, kaip ir jo. Danielius pasakoja, kad vienas kalnų dviračių sportininkas kartą pašokęs ne taip nusileido ant žemės ir sėdynė užspaudė nervą, tad jaunas vaikinas nebejudino kojų ir sėdo į neįgaliojo vežimėlį.
„Jam atliko operaciją, o kai pirmą kartą pas mane apsilankė, labai silpnai jautė sėdmenų ir šlaunų raumenis, labai mažai judino kojas. Gydytojai sakė, kad šansų yra, bet nedaug. Pradėjau su juo dirbti, po metų jau stovi ant kojų ir vaikšto į baseiną“, – pasakoja Danielius.
Moka šešias kalbas
Su pacientais portugalas dažnai bendrauja angliškai, o jei prireikia, gelbsti vertėja.Tiesa, lietuvių kalba jam – tik papildoma, be jos, Danielius dar moka portugališkai, ispaniškai, prancūziškai, vokiškai, angliškai, o šeimoje bendrauja net trimis kalbomis.
„Neturėjau mokytojos nei mokyklos, su žmona namie kalbu angliškai. Tik kalbėdamas su pacientais, klientais bei darbuotojais išmokau lietuvių kalbą. Yra dar žodžių, kurių nesuprantu, bet kalbu visai neblogai. 95 proc. suprantu, ką man sako, kartais „Google translate“ pasinaudoju“, – aiškina jis.
„Su žmona kalbu angliškai, su vaiku – portugališkai, žmona lietuviškai. Vaikučiui jau du mėnesiai, supranta visas tris kalbas – matosi iš šypsenos“, – džiaugiasi Danielius.
Lietuvių priekaištai ir didžiausia šalies problema
Kaip pasakoja Danielius, pirmais metais jis iš lietuvių sulaukdavo neigiamų emocijų ir atsiliepimų, neva patys lietuviai neranda darbo, o emigrantai užima jų darbo vietas.
„Portugalijoje irgi turime panašią kultūrą: nieko nežinau, nematau, man neįdomu, matau tik tai, kas prieš akis. Būna, kad klausia, kodėl aš čia, kodėl turiu darbo, o lietuvaitės ne. Atsakau, kad aš čia noriu dirbti, gal kiti to nenori. Portugalijoje yra nemažai ukrainiečių, rusų, tai lygiai taip pat portugalai jų klausia, kodėl jie čia“, – pastebi jis.
Be to, portugalas pripažįsta, kad kartais dėl savo išvaizdos ir tatuiruočių taip pat sulaukia dėmesio –pastebi įtartinus žmonių žvilgsnius, kurie mintyse konstatuoja: „Išėjęs iš kalėjimo."
Lietuvoje portugalui prisitaikyti nebuvo sunku, nes Londone oras panašus, tik čia – keturi metų laikai. Anot Danieliaus, Vilniaus gyventojai ir kultūra panaši kaip Londone – visi kalba angliškai, energija tokia pati. Tuo metu Kaune, pasak vyro, gyvenimas kitoks, mat bendruomenė čia mažesnė.
„Neturiu Lietuvos paso, nes čia esu kaip emigrantas, tad po santuokos reikia laukti penkerius metus. Reikia labai daug dalykų sutvarkyti: po vestuvių paruošti dokumentus, grįžti į Portugaliją, surinkti įrodymus, kad neturiu problemų su teisėsauga. Sunku čia Lietuvoje su visais tais popieriais – trigubai daugiau darbo nei kitose šalyse ir tai yra didžiausia šalies problema. Mums reikia tik vieno popieriaus, o kam trys, kartais jau ir penki ar net dešimt?“ – viliasi jis.
Danielius dirba Birštone, o gyvena Kaune. Kartu su žmona jis kas rytą per 40 minučių nuvyksta į darbą. Tris dienas per savaitę jis vadovauja Medicinos centrui, o porą dienų gydo pacientus, o kartais tenka važiuoti ir į namus. Maža to, vyras dirba sporto treneriu, treniruoja „Vytauto“ ir „Skycop“ krepšinio komandas. Laisvu metu Danielius mėgsta bėgioti maratonus, yra triatlonų dalyvis.
Paklaustas, ar dėl intensyvaus sporto dar jaučia avarijos pasekmes, vyras pasakoja, kad kartais skauda kelius ar nugarą ir tikina, kad taip bus visą gyvenimą.
