– Kiek jau laiko vairuojate taksi? Kodėl tai darote?
– Mėnesį, bet jau spėjau įgyti patirties. Spalio pabaigoje grįžau iš Ukrainos, kur turėjau didelį projektą „Šypsena prieš karą“, tai nelabai spėjau organizuoti pasirodymų su savo pedagoginiu teatru Lietuvos mokyklose. Galiausiai pavyko, bet mokytojai išėjo į streiką, tai viskas buvo perkelta į sausį.
Tada visi susirgo, buvo paskelbta gripo epidemija ir supratau, kad be vasario pabaigos, kovo mėnesio pradžios nepradėsiu vaidinti. Pagalvojau, kuo čia užsiimti, kad neišeičiau iš proto. Sėdėjau be jokių projektų, idėjų, išsisėmiau per tam tikrą laiką, dėl to draugas pasiūlė vairuoti taksi.
– Jūs nemokate būti be darbo?
– Nepamenu, kada turėjau tiek laisvo laiko. Pasidarė tikrai neaišku, ką daryti, dėl to, neradęs veiklos, sėdau į mašiną ir pradėjau dirbti taksistu. Žinote, jau po kokios savaitės supratau, kad negaliu sėdėti namuose, turiu išeiti, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis, vilniečiais, žmonėmis iš užsienio.
Dirbti taksi vairuotoju svarsčiau ir anksčiau, dėl to tai dar labiau pastūmėjo mane imtis šios veiklos ir susitarti su įmone, kurioje šiuo metu dirbu.
Per šį mėnesį pastebėjau, kad neturėjau nė vieno chamo keleivio – turbūt vidurinė Lietuvos klasė sėdo į mano automobilį. Visi keleiviai protingi ir išsilavinę žmonės. Net jeigu ir būna gerokai išgėrę, vis tiek išlieka žmogiški.
– Kokiu paros metu paprastai dirbate?
– Aš išbandžiau visus paros laikus – esu aktorius, rašytojas, dėl to turiu susitikti su žmonėmis ir atsidurti įvairioje aplinkoje. Anksčiau dirbdavau tik dieną, po to pradėjau dirbti rytais. Galiausiai pradėjau važinėti ir naktį.
Darbo dieną žmonės paprastai važiuoja į arba iš darbo, dienos metu tikrai mažiau darbo, nes žmonės patys darbuojasi. Penktadienį, šeštadienį dirbu maždaug iki trečios valandos ryto. Dažniausiai jaunimas baruose „baliavoja“, važiuoja kur nors gerai praleisti laiką.
Kai keleivė moteris, išlipu iš automobilio ir atidarau jai duris. Dažniausiai ta reakcija būna pritrenkianti, jos labai nustemba dėl tokio mandagaus elgesio. Kai išlipu iš automobilio, jos pasimetę žiūri į mane ir galvoja, ką aš čia ruošiuosi daryti, nes tai nebūdinga kitiems vairuotojams.
– Ar sunku tapti taksi vairuotoju? Turi atitikti kokius nors reikalavimus?
– Vairuoju jau 30 metų ir automobiliu esu išmaišęs pusę pasaulio. Įmonė, kurioje dirbu, turi labai konkrečius, profesionalius reikalavimus: reikalinga pažyma, įrodanti, kad nesi teistas, neturi baudų už vairavimą, kad turi išsiėmęs individualios veiklos pažymėjimą, o automobilis techniškai tvarkingas. Taip pat reikalaujama mandagiai elgtis su keleiviais, kas man be galo svarbu.
Noriu, kad keleivis jaustųsi saugiai. Kai tik žmogus įsėda į mašiną, reikalauju užsidėti saugos diržą net ir sėdint automobilio gale. Kartą pagrasinau keleiviui, jeigu nesidės diržo – nevažiuos. Pareiškęs, kad nesiruošia to daryti, aš su juo atsisveikinau, tačiau galiausiai jis sutiko užsisegti diržą. Žmonės nesupranta, kad žiemą, kai slidu, yra pavojinga, slidūs keliai ir tu esi ne vienas kelyje. Visko gali atsitikti.
– Ar gerai orientuojatės Vilniuje?
– Navigacija pagelbėja, nes nesu vilnietis, esu iš Kauno, tačiau dirbant tokį darbą būtina žinoti Vilnių ir jo rajonus. Navigacija dažnai parodo ilgesnį maršrutą, o tu pats žinai, kad galima važiuoti trumpiau.
Man labai svarbi keleivio nuomonė – jeigu keleivis sako, kad nori važiuoti tam tikru keliu, nesiginčiju. Aš mielai tariuosi su keleiviais, jie man padeda, kartais pats nežinau kelio, tai tokiems keleiviams esu labai dėkingas. Kai vairuoju, matau save keleivio pusėje. Man svarbu nuvežti kuo greičiau ir kuo pigiau. Nė vienas nenorime, kad taksi vairuotojas, žinodamas, jog yra trumpesnis kelias, vis tiek vežtų ilgesniu maršrutu.
Nutinka ir kuriozinių situacijų, pavyzdžiui, važiavau iš Lazdynų į Karoliniškes ir gavau atsiliepimą iš keleivio esą nežinau šio maršruto. Tačiau mobilioji programėle nurodytu keliu man rodė kamštį, tad aš stengiausi paspartinti žmogaus kelionę, kad jam reikėtų mažiau mokėti, nes už stovėjimą irgi reikia mokėti.
Visada stengiuosi padėti keleiviams, ypač tiems, kurie serga. Dažnu atveju, kai važiuoju žmogų paimti iš ligoninės, jis nenurodo ligoninės išėjimo vietos, tai aš suku ratus aplink ligoninę, kol randu taksi išsikvietusį žmogų. Kartą moteris buvo nepatenkinta, nes į mašiną pateko išmetamųjų dujų, tai jai leidau sumokėti tik už pusę kelionės. Veždamas vaikus padovanoju jiems savo knygą.
– Ar bendraujate su keleiviais?
– Nespaudžiu žmogaus šnekėtis. Kartais jauti, kad žmogus nori šnekėtis, tada gali jį pakalbinti ir klausytis. Dar neturėjau konfliktinių situacijų. Jeigu atveri žmogui duris, išlipi iš automobilio, esi mandagus, paduodi ranką, palaikai moteriai vaiką, kad nenukristų – toks rūpestis padeda žmogui atsipalaiduoti, kalbėtis, pasakoti savo problemas. Tada jautiesi atlikęs tam tikrą misiją. Be galo svarbu išklausyti žmogų, būdamas aktorius, aš jaučiu, kur yra riba.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
