Lietuvoje viešėjęs legendinis kosmonautas Sergejus Avdejevas pripažįsta, kad šiais laikais trūksta kosmoso romantikos, bet tikina, kad siekti aukštumų kosmonautikos srityje dabar žymiai paprasčiau.
S. Avdejevas yra penktas pasaulyje pagal bendrą kosmose praleistą laiką. 747 paros 14 valandų ir 14 minučių – tiek laiko S. Avdejevas praleido kosmose. Be to, Rusijos kosmonautas yra antras pasaulyje pagal vieno skrydžio trukmę – išbuvo ilgiau negu metus (379 paras).
S. Avdejevas Maskvoje įgijo fizikos inžinieriaus kvalifikaciją, o vėliau studijavo branduolinę fiziką. Pirmuosius žingsnius, susijusius su kosmosu, jis pradėjo 1987 metais ir bandymus tęsė iki 2003 metų. 63-ejų rusas iš viso dalyvavo trijuose kosmoso skrydžiuose ir atliko 9 išėjimus į atvirą kosmoso erdvę, čia praleisdamas 41 val. ir 32 minutes.
Lietuvos kosmoso asociacijos (LKA) iniciatyva į Lietuvą atvykęs V. Avdejevas Vilniuje susitiko su VGTU inžinerijos licėjaus ir Antakalnio gimnazijos moksleiviais, lankėsi Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, o Kaune užsuko į Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnį.
„Tai buvo pažintinis susitikimas. Mums, kaip universitetui, prisidedančiam prie kosmoso tyrimų plėtros Lietuvoje, įdomu susipažinti su šios srities profesionalais. Juolab, kad kai kurios KTU inovacijos yra tiesiogiai susijusios su astronautų/kosmonautų sveikata mikrogravitacijos sąlygomis“, – sakė KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) dekanas Andrius Vilkauskas.
S. Avdejevas sutiko atsakyti į keletą klausimų apie kosmonauto profesiją.
– Pasakykite, kuo svajonė tapti kosmonautu taip vilioja vaikus? Kas ten tokio patrauklaus? Ar vaikystėje ir jūs pats apie tai svajojote? Kiek apskritai eiliniam žmogui reali kosmonauto profesija? Juk pavyzdžiui NASA iš 6300 pretendentų atrenka tik aštuonis...
– Viena vertus, mano vaikystėje bene kiekvienas vaikas svajojo būti kosmonautu, visa tai buvo susiję su tuometinių kosmonautų pasiekimais. Tai buvo ryškūs įvykiai, visiems įsirėžę į atmintį.
Kita vertus, tai buvo kažkas tokio, kas yra labai toli nuo žmonių tikrovės, nuo to, kaip gyvenama ir ką žmonės veikia gyvenime. Pavyzdžiui, aš asmeniškai rinkdamasis specialybę tapti kosmonautu net negalvojau, laikiau tai tuščia, nerealia svaja.
Dabar laikai pasikeitė – šiandien jau apibrėžtos galimybės, kokiu būdu žmogus gali tapti kosmonautu, jau yra aiškios gairės, kaip to pasiekti. Yra sistema, pavyzdžiui, galima paduoti prašymą ir teikti kandidatūrą. Troškimas tapti kosmonautu tapo labiau įprastas, daugelis to jau nebepriima taip tolimos, nežinia kaip pasiekiamos svajonės.
– Kiek noras pasirinkti kosmonautikos sritį perspektyvus šiandien? Kaip manote, ar jaunajai kartai vis dar įdomus kosmoso tyrinėjimas?
– Mano supratimu, šiandien užduotis dar geriau pažinti kosmosą tampa labai aktuali. Kodėl? Nepaisant to, kad daugybę dešimtmečių skrendame į kosmosą, jis iki galo nepažintas. Dar ypač todėl, kad šiais pragmatiškais laikais, kai žmonės vaikosi pinigų, trūksta vadinamosios kosmoso romantikos. Labai svarbu apie tai dalintis žiniomis, parodyti atradimus.
Apskritai, žmonės rodo susidomėjimą kosmosu, kad ir čia, Lietuvoje. Viena vertus, pažinimo entuziazmu reikia visus užkrėsti, kita vertus – būtina tą interesą palaikyti, duoti tam tikrus orientyrus, kurie entuziastams perspektyvoje atskleistų kosmoso platybes. Aš ir pats pastaruoju metu tuo užsiimu, priimu kvietimus iš skirtingų organizacijų ir mielai pasakoju apie savo patirtį.
Jeigu vis dėlto jaunimas nuspręstų pasirinkti šią sritį, tai kosmonautikoje likę nepažintų ir dėl to dar labiau įdomių dalykų, klausimų, problemų. Ir jei tuo norima užsiimti, atsiveria labai platus veiklos spektras. Ir, beje, šiais laikais jis vis labiau platėja. Kosmonautikai reikia skirtingų sričių specialistų, ypač pilotavimo srityje.
– Koks yra gyvenimas kosmose? Kaip tai paaiškintumėte eiliniam žmogui, niekada nepatyrusiam nieko panašaus?
– Papasakoti, koks yra gyvenimas kosmose, šiandien paprasčiau. Tam pasitarnauja technologijos, medijų informacija. Kad ir internete galima rasti gausybę, nesuskaičiuojamą kiekį šaltinių, medžiagos.
Technologijos dabar tobulėja. Jau daug ko nebereikia daryti pačiam žmogui – štai reguliariai skraido Hablo kosminiai teleskopai, marsaeigiai. O tada pasipila planetų paviršiaus fotografijos, žvaigždės...Tai puiku, anksčiau tokių pajėgių technologinių sprendimų nebuvo.
Bet vien pamatyti vaizdų nepakanka. Nei fotografijos, nei sausa mokslinė medžiaga nepadės. Net ir kokios geros fotografijos bebūtų, tu nesuprasi, kas tai. Čia svarbus tampa planetariumuose, observatorijose dirbančių žmonių vaidmuo – nuo jų meistriškumo priklauso lankytojų susidomėjimas. Juk jauną žmogų atakuoja milžiniški informacijos kiekiai. Ir jei ne tą medžiagą „ištransliuojantys“ žmonės, nesuprantamus vaizdus visuomenė gali suvokti kaip informacinį triukšmą, šiukšles, foną. Štai lapai irgi šiurena, skleidžia garsą. Na ir kas iš to? Esmės nepagausi.
O šiaip tam tikra prasme sklandymas kosmose yra panašus į distancinį, nuotolinį buvimą, veiksmų atlikimą. Panašiai kaip ir modernioji medicina, kai pasitelkus interneto ryšį galima atlikti nuotolines operacijas. Jau nekalbant apie žinių pasidalijimą, kai tokiu būdu galima komunikuoti, konsultuotis. Bet vis dėlto gyvas kontaktas su žmogumi yra nepakeičiamas – jo negali atstoti jokios distancinės formos. Distancinis kontaktas gali padėti greitam, staigiam bendravimui su žmonėmis, bet ne ryšiui.
– Jeigu kalbame apie kosmonautiką kaip apie karjeros sritį. Kokius privalumus ir trūkumus įžvelgiate? Kokia šios profesijos esmė?
– Aš atsakysiu tokiu pavyzdžiu. Kartą susipažinau su garbaus amžiaus astronomu. Jis dirba observatorijoje. Kalbantis pasakoja: „Esu laimingas, daug laimingesnis už elektronikus, verslininkus, programuotojus. Kodėl? Todėl, kad aš kai dirbu, aš seku i žvaigždes, tarp jų matau planetas. Mintyse tarsi svajoju, perkeliu save į kitą erdvę. Aš ten gyvenu! Aš tarsi vaikštau tų planetų uolomis, ieškau vandenynų, ežerų, tarsi geologas apžiūrinėju akmenis. Bandau suprasti, iš kur visa tai? Ar yra ten gyvastis? Ar galėčiau ten gyventi pats? O jeigu ir įsikurčiau – kur statyčiau namą? O kur ilsėčiausi?“ Ir tas žmogus sako: „Taigi niekas iš kitų specialybių, sričių atstovų to sau negalėtų leisti būdamas savo darbe!“
Taigi čia fantastika, pasaka, svajonės tarsi įsipina į realų profesinį gyvenimą. Kosmosas ir yra būtent tai. Tu esi ne šiaip atsitiktinis, pašalinis stebėtojas, o tiesiog pasineri. Kosmosas kaip pašaukimas. Arba kosmosas kaip nuosprendis. Tai kažkas aukščiau už tave patį, kai gauni nuosprendį, gauni kryptį ir pagal ją eini. Toks kelias sunkus, sudėtingas, tačiau tai tavo kelias, kuriuos eiti tu tiesiog privalai.
