– Koks programavimo tikslas?
– Tikslas labai paprastas – mes darome daug darbų, kad galėtume atsisakyti nuobodaus darbo, pagreitinti ko nors eigą. Labai daug tų darbų yra suvesti duomenis, suskaičiuoti ar automatizuoti – visa tai gali padaryti programuotojas. Jeigu neturi valdžios tarp žmonių, tai bent jau kompiuteriui gali vadovauti.
– Kada pradėjote programuoti?
– Programuoti pradėjau gana vėlai. Mokykloje turėjau bendraklasių, kuriems programuoti sekėsi daug geriau, todėl tada išvis negalvojau, kad su šia sritimi ką nors darysiu. Aš savo bendraklasiams labai pavydėjau, nes jie gebėjo daryti tai, ko aš labai norėjau.
Tuo metu man atrodė – jeigu aš suprasiu, kaip veikia kompiuteris, būsiu labai „kietas“. Kai buvau dvyliktoje klasėje, tėtis man pasiūlė stoti į šią sritį, nes mokėjau įdiegti „Windows“ operacinę sistemą ir pan.
Man atrodė, kad pačiam ką nors sukurti būtų neįmanoma, nes reikia būti labai protingu. Tačiau tėtis sakė stoti – jeigu nepasiseks, išmes. Įstojęs supratau, kad man visai neblogai sekasi ir tuos žmones, kurie mokykloje ką nors mokėjo, galiu labai lengvai pasivyti.
– Tai įstojote su tokiomis mėgėjiškomis kompiuterinėmis žiniomis?
– Tuo metu reikėjo išlaikyti matematikos egzaminą, kuris vienintelis ką nors lėmė. Aš įstojau, bet universitete matematika man ne itin sekėsi. Galiausiai pradėjo sektis programuoti.
Po to įvyko lūžis – suvokiau, kad tai ne darbas, o hobis. Ši veikla džiugina, nes tu ką nors sukuri ir kažkas pradeda naudoti tavo sukurtą darbą. Pamenu pirmuosius savo darbus, kai apie dešimt vartotojų naudojosi mano sukurta programine įranga ir aš mačiau, kaip jie džiaugėsi. Šis geras egoistinis jausmas visada užkabina.
– Ką jūs programuojate?
– Aš programuoju „web“ programas. Dirbu kompanijoje, kuri suteikia serviso paslaugas. Servisas leidžia susikurti tam tikras paslaugas, pavyzdžiui, internetinį puslapį žmonėms, kurie nemoka programuoti.
Mes, programuotojai, jiems padarome daug įrankių, ir jiems belieka „tampyti“ pelytę įrankių juostoje, ir viskas. Žmogus nežino net nuo ko pradėti, tačiau jam užtenka mokėti naudotis naršykle ir reikia žinoti, ką jis nori tame puslapyje matyti.
– Kur reikalingi programuotojai?
– Iš esmės laiko klausimas, kada įmonė, teikianti įprastas paslaugas, supras, kad yra informacinių technologijų (IT) įmonė. Jeigu įmonėse plečiasi verslas, auga ekonomika, didėja ir darbo vietų skaičius, tad kuo toliau, tuo labiau mes randame visokių būdų automatizuoti paprastus dalykus.
Anksčiau eidavau į Antakalnio turgelį ieškoti patinkančio muzikos įrašo, o dabar galiu įsijungti „Spotify“, kuris man net pataria, ką klausyti. Iš to viskas ir išplaukia, nes visos paslaugos tapo skaitmeninėmis.
Einame į kiną – jis taip pat skaitmeninis. Vietoje to, kad siųstume filmo juostą paštu, mums paprasčiau ją nusiųsti internetu į kino teatrą, ar net užkoduoti, kad tą filmą rodytų tik tam tikrame kino teatre ir tam tikroje kino salėje. Pati industrija tuo labai džiaugiasi ir tokių darbų yra daugybė.
– Ar žmogus, artėjantis link penkiasdešimties, gali tapti programuotoju?
– Manau, kad visi žmonės yra pajėgūs dirbti šį darbą, nes visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad tai yra labai sudėtinga – perspausta. Jeigu žmogus „Excel“ programoje gali padaryti lentelę, kai iš vieno langelio susiskaičiuoja kitą langelį – tai jau yra programavimas.
– Pats programavimas nėra sudėtingas, sunkiau sugalvoti idėją, kaip palengvinti tam tikrus sudėtingus dalykus, kasdienybę?
– Taip. Žinoma, nėra taip, kad kiekviena programavimo užduotis yra lengva. Esmė yra ta, kad dažniausia mes nebekartojame to, ką jau esame darę. Tai ne mokslas, bet reikalauja tam tikro kūrybinio darbo – surasti, išspręsti ir pan. Programavimas labai tikslus dalykas – jeigu kuri nors detalė neveikia, tai ir tavo sprendimas nepasiteisina.
– Koks buvo jūsų pirmasis programavimo darbas?
– Pirmasis darbas, kuris suteikė džiaugsmo, buvo universitete, kai suprogramavau žaidimą iš 16 langelių, kuriuos reikia stumdyti. Tame žaidime buvo tik 16 spalvų, kas yra labai mažai, bet man buvo taip smagu, gražu, aš sėdėjau ir stumdžiau gal porą valandų tuos langelius, kol nebegalėjau žiūrėti į tą darbą. Tai buvo pasiekimo jausmas, kuris lydi mane visą gyvenimą. Dabar galbūt nebe taip stipriai, kaip tada, tačiau tu imi ir darai.
– Tačiau jūs nebuvote pirmasis žmogus, kuris sukūrė šį žaidimą?
– Kai žaidžiau „Lego“ kaladėlėmis, irgi nebuvau pirmas žmogus, pastatęs namuką, bet tas džiaugsmas buvo ne ką mažesnis, ypač, kai tas namukas buvo geresnis nei draugo.
– Ar jūs visada priverstas spoksoti į kompiuterį?
– Dažnai žmonės galvoja – jeigu esi programuotojas, tai tiesiog sėdi vienas prie kompiuterio ir niekas tau nekvaršina galvos. Aš, būdamas programuotoju, labai daug bendrauju su žmonėmis, dalyvauju susitikimuose, jeigu ko nors nesuprantu, einu aiškintis, ir tik tada atsiranda tos legendinės programavimo eilutės, kurios išsprendžia viso pasaulio problemas.
– Ar yra programuotojų hierarchija?
– Aš manau, kad šioje vietoje yra susiformavę stereotipai. Žinoma, vieni darbai paprastesni, kiti – sudėtingesni, tačiau vieni jų turi kartais ne visai pelnyto prestižo.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
