– Rasa, tu pradėjai Londone, o dabar savo veiklą tęsi čia, Lietuvoje. Ką tu pati dirbi visą dieną?
– Esu freelancerė – dirbu kaip komunikacijų vadovė. Specializuojuosi ne pranešimų spaudai rašyme, bet bendruomenės kūrime. Mano tikslas – ne prašyti, kad apie mano klientus rašytų, o kartu kurti tokį turinį ir vertę, kad jau savaime būtų įdomu, unikalu ir aktualu. Šiuo metu mano didžiausias klientas – „Kurk Lietuvai” programa. Tai būdas jauniems profesionalams, įgijusiems darbo patirties užsienyje, gerąsias praktikas persivežti ir įgyvendinti Lietuvoje. Visas kitas mano laikas keliauja saviems projektams: „Žinių radijo” laidos, „Nebegėda” projektas, kur anonimiškai kalbinu žmones apie jų jausmus, ir netrukus pasirodysiantis žurnalas.
– Darbas sau vis dar turi neigiamą konotaciją – nestabilumas, socialinių garantijų stoka, sunku rasti klientų ar padoriai užsidirbti. Pati dirbi sau jau daugiau kaip 5-erius metus. Kokios tavo pagrindinės išmoktos pamokos?
– Man kažkada vienas radijo laidos pašnekovų sakė: „Dirbdamas sau gyvenu geriau ir užsidirbu daugiau.” Ir tikrai, kai nelieka „suaugusiųjų kalėjimo” – to tradicinio darbo nuo 8-ių iki 5-ių, – tu išlaisvėji, visai kitaip suvoki patį žodį „darbas”. Tai jau nebėra kažkieno tau numesta pareiga, o pačio susikurtas pasaulis. Tik nuo tavęs priklauso, kokie bus tavo klientai, kada pradėsi darbo dieną ar kada ją užbaigsi. Tai labai didelė atsakomybė, bet ir laimė. Darbe per gyvenimą praleidžiam 80 tūkst. valandų. Baisu, jei tą vieną mums duotą gyvenimą švaistome darbe, kuris mums nepatinka, su kolegomis, kurių nemėgstame, svajodami, kaip gerai būtų, jei tik galėtume veikti ką nors įdomiau.
Todėl mano pirmoji savo kailiu išmokta pamoka buvo tai, kad tik aš pati galiu sau kliudyti. Tik pati sau galiu pasakyti, kad kažko nepradėsiu, nes gali nepasisekti. Aplink mus egzistuoja tikrų tikriausias kritikų būrelis: visada bus kokia teta, mama ar net draugė (-as), kuri jaudindamasi dėl tavęs vardins visus įmanomus baisiausius scenarijus. Žmonės taip daro, nes patys bijo ar kažkada bijojo suteikti sau šansą. Bet jei mes netikėsime patys savimi, kodėl kažkas išvis mumis turėtų patikėti? Ir jei to tikėjimo nebus, tas kritikų būrelis tik garsės ir užgoš širdyje užgimusią idėją. Tad viskas mūsų rankose, ne aplinkybės turi būti tobulos, mes turime tiesiog leisti sau daryti, ką norime ir būti didžiausiu savo sirgaliu!
O kita labai svarbi pamoka buvo nepulti daryti ne visai tinkamų darbų dėl greitų pinigų. Jei sąskaita jau artėja prie grėsmingo nulio, jokiu būdu nereikia keliauti į freelancerių darbo pasiūlymų grupę feisbuke ir dairytis darbo už keliasdešimt eurų. Taip jūsų laikas, energija ir idėjos bus švaistomos dirbant darbą, kuris jums tiesiog neapsimoka. Tai neskambės racionaliai ar logiškai, bet norint susirasti tuos savo svajonių klientus ar darbus, jiems reikia padaryti vietos ir jų išlaukti. Kantrybė, kaip mano močiutė sakydavo, yra didžiausia dorybė. O aš pridėsiu: sunkiausiai išmokstama pamoka. Tik labai svarbu ir ne atsisėdus tų darbų laukti, o kaip tik kryptingai eiti svajonės link. Man pradžioje labai padėjo susikurtas svajonių klientų sąrašas, tada bandžiau su jais susitikti ir nebijoti pasiūlyti savo paslaugų, pasakyti, kad aš noriu su jumis dirbti todėl ir todėl. Tada ir klientai tave vertina, ir gimsta abipusis ryšys.
Man visad būdavo sunku apskaičiuoti, kiek turėtų kainuoti mano darbo valanda. Ir labai padėjo Igno Survilos, „City Birds” paspirtukų įkūrėjo, pasakyta mintis: „Žiūrėk, tu turi įkainoti ne tik savo darbą, tai yra praleistą laiką ar net tokius dalykus kaip kiek tau kainuoja darbo stalas ar sveikatos draudimas, už vis labiau turi vertinti savo idėjas. Jos yra labai labai brangios.” Ir išties, kai pradedi tikėti, kad esi vertas didesnių pinigų, jie tavo banko sąskaitoje ir atsiranda. Žinoma, ne be sunkaus darbo.
– Sakyčiau, kad dirbant sau, vienas iš sudėtingiausių dalykų – laiko planavimas. Kaip tau pavyksta išlaikyti gyvenimo ir darbo balansą?
– Dirbama sau tikrai gyvenu geriau ir uždirbu saugiau, bet mano darbas tiesiog niekada nesibaigia. Jei reikia kažką padaryti, imi ir darai. Todėl dabar man svarbiausia nepersidirbti. Taip, kaip pati turiu savimi tikėti, turiu būti sau ir mama: ar miegojau 8 valandas, ar nuėjau pasportuoti bent kelis kartus per savaitę? Dirbu sėdimą darbą, bet sportuoju ne tik dėl to, – reikia leisti pailsėti mintims, tada grįžus daug lengviau matyti savo darbus ir problemas iš kitos perspektyvos. Jie nebeatrodo tokie baisūs.
Turbūt pabaigai reikėtų sakyti, kad mažas dalykas būtų ir nepietauti prie kompiuterio, bet šito aš dar neišmokau. Ryte skiriu laiko sau, po darbo irgi, bet darbo metu aš labai retai socializuojuosi. Esu susikūrusi sau rėmus, nes kai turi tiek daug laisvės, rutina pasidaro labai geras dalykas. Aišku, dar geriau kartais trečiadienį ir ilgiau pamiegoti, nes, o kas man neleis?
Ir galiausiai, man labiausiai savo tikslų siekti padėjusi mintis buvo suvokimas, kad viskas susideda iš mažų žingsnelių. Jei sugalvojusi organizuoti renginius būčiau žinojusi, kad jie vyks Rotušėje, kaskart ateis 300 žmonių, man reikės išmokti šitiek dalykų ir susidurti su didžiulėmis problemomis, – nebūčiau to dariusi. Tik aš nekvaršinau sau galvos kurdama kelių metų į priekį planus, kai nebuvo net pirmo renginio. Kai kažką sugalvoji, tiesiog pasitestuok. Aš paleidau feisbuko renginį dar net neturėdama vietos, kur jis vyks ir per kokią savaitę atsirado rėmėjas, padėjęs su patalpa, ir draugė, kuri negailėjo savo laiko tiesiog padėti. Žmonės mato, kai jūsų akys nuoširdžiai dega, o tada ir patiki jumis!
– Papasakok daugiau apie renginius, koks jų tikslas?
– Renginiuose žmonės pasakoja savo tikras istorijas. Ne sėkmės, o taip, kaip yra iš tikrųjų, – ką darė, kai buvo sunku ar norėjo viską mesti, kaip inicijavo pokyčius, išėjo iš darbo ir pradėjo naują veiklą.
Vasario 11 d. „Ką darai, daryk gerai” renginyje savo istorijas pasakos:
Beata Tiškevič – ko Beata nepasakoja apie savo darbą ir karjerą. Kaip išmokti pasakyti ne, kad būtum išties laiminga?
Vytautas Zailskas – dviračių verslo ir bendruomenės „Margi Sakalai“ įkūrėjas arba žmogus, kuriam keisčiausiais būdais nutinka neįtikėčiausi dalykai. Vienas jų – numinti nuo Vilniaus iki Maroko, o pakeliui atidaryti barą Barselonoje. Istorija kaip iš filmo, o jos vyksmo vieta – maža dviračių taisykla su nišinės kavos aparatu Žvėryne.
Ugnė Poderytė – „Flowers & Lovers” gėlių salono savininkė. Iš projektų vadovės į mylimą darbą ir savą verslą – kaip?
Ignas Klėjus – šis žmogus yra labiausiai tarpusavyje nederančių veiklų kokteilis: 5 kurso medicinos studentas, svajojantis apie vaikų onkohematologijos specializaciją, šiuo metu ten atliekantis praktiką ir darantis didelį mokslinį tyrimą kartu su visos Šiaurės Europos šalių vaikų onkohematologiniais centrais, taip pat Zip FM „Tylių Naktų“ vedėjas ir „BriedisTu“ džemperių, pasakojančių istorijas apie Lietuvą, bendraautorius. Tai nėra buvę Igno projektai, jis viską daro kasdien tuo pat metu. O gražiausia jo savybė – jis apie dalykus nekalba, jis juos tiesiog daro. Apie tai ir pranešimas, ir spyris į minkštą vietą tiems, kuriems tokio labai reikėtų.
Vasario 11 d. Vilniaus Rotušėje vyks jau šeštasis renginys, o DELFI Darbas komanda jungiasi prie šio projekto – video medžiagą bus galima rasti DELFI TV kanale.
