Sprendimas palikti Lietuvą taip pat nebuvo lengvas. Simona 7-erius metus darbavosi tame pačiame restoranų tinkle – atlyginimą gaudavo neblogą ir žinojo: svetur teks viską pradėti iš naujo, o ar pasiseks – nežinia.
Situaciją pakeitė netikėtai susiklosčiusios aplinkybės: „Lietuvoje ėmė nesisekti. Nesisekė meilė ir nuo darbo buvau pavargusi. Galvojau, kad reikia kažką daryti. Mama prieš išvažiuojant paklausė, kada grįšiu. Sakau, jeigu bus viskas gerai, negrįšiu, o jeigu ne – tai greitai.“ Dvi paros mikroautobuse ir Simona atsidūrė Ispanijoje.
Metus laiko gyveno be virtuvės
Nors dabar Simona su šypsena veide kiekvieną dieną kerpa ir šukuoja gyvūnus, dar visai neseniai jos gyvenimas buvo kitoks. Prieš atidarydama nuosavą šunų kirpyklą, moteriai teko išbandyti ne vieną sunkų darbą, pavyzdžiui, valyti butus ką tik pastatytuose namuose. Anot jos, nėra negarbingų darbų, tad reikia tobulėti, stengtis dėl darbo, kuris bus prie širdies.
„Labai gerai apmokamas, bet tikrai itin sunkus darbas – baigdavau mirus. Samdžiausi dar vieną merginą. Išdirbau pusę metų, bet ten ilgai nepadirbsi, nes reikia labai daug jėgų – cementą, plyteles valyti, langus šveisti, keturiomis eiti ir visus kampus bei grindis brūžinti", – vardija moteris.
Emigrantė, pradėjusi dirbti pati sau, per mėnesį uždirbdavo apie 3 tūkst. eurų, o samdomai merginai turėjo sumokėti apie 1000 eurų. Taip ji susitaupė pinigų ir galėjo toliau drąsiai Ispanijoje ieškoti laimės.
„Atsimenu, labai daug CV palikau. Kartą, kai palikau vieną iš paskutinių, liūdna autobusu važiavau atgal į Almoradį ir sulaukiau skambučio, kad ateičiau kitą dieną į pokalbį. Aš net nežinojau, kur, nes tiek daug palikau CV, tad paprašiau pasakyti adresą. Kitą dieną nuėjau į pokalbį ir man pasakė, kad nuo rytojaus galiu pradėti dirbti kavinėje, o aš – be buto. Reikėjo per vieną dieną susirasti kambarį, butą – bet ką, o kasdien turėjau dirbti iki 12 nakties“, – prisimena emigrantė.
Galiausiai jai pavyko: išsinuomojo kambarį be virtuvės pas vieną argentiniečių šeimą. Apie metus laiko ji valgydavo kavinėse arba greitą maistą, sumuštinius, nes šeimininkai jai neleido naudotis virtuve.
Kelias, pakeitęs gyvenimą
Visgi kuo toliau, tuo mažiau laiminga ji jautėsi dirbdama maitinimo įstaigose, ėmė galvoti apie kardinalius pokyčius. Ji metė darbą kavinėje ir pasiryžo įveikti garsųjį Jokūbo kelią, besidriekiantį net 800 kilometrų, į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje, kur, manoma, yra palaidotas apaštalas Jokūbas. Pirmiausia tai – katalikų piligriminis kelias, bet šiais laikais dauguma ėjikų veikiau ne katalikai, o tiesiog save atrasti norintys ar iššūkių ieškantys žmonės. Po kelionės Simonos požiūris į tai, kas svarbu ir kas ne, pasikeitė iš esmės.
„Labai bijojau eiti, bet kiekvieną dieną sunkiai ėjau po 20 kilometrų. Iš pradžių buvo labai sunku, paskui galvojau, kad jau įpusėjau ir reikia pabaigti. Rekomenduoju visiems Jokūbo keliu eiti vieniems: susipažįsti su daug naujų žmonių, kai nori būt viena, būni viena, o kai nori būti su žmonėmis – būni su žmonėmis. O žmonės iš viso pasaulio. Daug laiko turi galvoti, apsvarstyti, ką darei, kaip buvo ar kaip bus. Tai šventas kelias – visi jausmai ir emocijos sukyla“, – pasakoja Simona.
Kaip pasakoja emigrantė, grįžus iš kelionės, labai pasikeitė jos mąstymas apie materialinį gyvenimą: daiktai ar pinigai yra svarbūs, bet iki tam tikro lygio. Anot jos, labai svarbu vidinė ramybė, daryti tai, kas tau patinka: „Kiekvieną dieną eiti į darbą, kuris yra nemielas, nepatinka, labai sunku ir liūdna."
Anksčiau ji manė, kad laiminga bus tada, kai uždirbs daug pinigų ir turės daug gražių daiktų. Įveikusi piligrimų kelią, išmoko įžiūrėti grožį kasdienybės akimirkose. „Anksčiau rūpėdavo nuolaidos, reikėdavo eiti apsipirkti. O po Jokūbo kelio viskas pasikeitė“, – sako lietuvaitė.
„Buvo viena diena, kai su drauge turėjom po 3 eurus, nes po keletos dienų turėjo pervesti bedarbio pašalpą. Klausiau tos draugės argentinietės, ką darom. Sako: einam į bariuką ir paimam ispanišką tapą už 1,5 Eur. Smulkmena, bet atsisėdi terasoje ant saulės, pabendrauti su gera drauge – tai yra džiaugsmas paprastume“, – įsitikinusi Simona.
Atrado svajonių profesiją
Visada gyvūnus mylėjusi emigrantė užsirašė į šunų kirpimo kursus. Iš pradžių norėjo būti dresuotoja, bet vėliau pagalvojo, kad turi meno gyslelę.
„Vienas pažįstamas sako, kodėl nepabandai su šunimis dirbti – juos gražinti. Nuėjau į porą kirpyklėlių pasidomėti. Kaip tik buvau pardavusi savo butą Lietuvoje ir turėjau šiek tiek atsidėjusi pinigėlių. Nusprendžiau bandyti – baigiau mokslus“, – atvirai sako Simona.
Vos tik nukirpo pirmąjį šuniuką ji suprato, kad šis darbas skirtas jai ir ji daugiau niekada nebedirbs nei prie baro, nei virtuvėje. Deja, viskas ne taip paprasta, kad taptum šunų kirpėja, vien kursų pažymėjimo neužtenka. Anot jos, šioje srityje reikia nuolat tobulėti, nes atsiranda naujų stilių, tendencijų. Moteris pradėjo praktikuotis su benamiais šuniukais – važinėdavo į šunynus, kur buvo puiki praktika.
Nors emigrantė atrado savo svajonių profesiją, bet darbo niekaip negavo. Paieškos truko ne kelis mėnesius, o net kelis metus.
„Neturėjau rekomendacijų, nes niekas manęs neimdavo be praktikos. Ilgai ieškojau darbo, paskui pradėjau namie dirbti – už pinigus kirpdavau kaimynų šuniukus“, – pasakoja ji.
Galiausiai ji gavo darbą, nes pati sau susikūrė darbo vietą. Sužinojusi apie Eldos miestelyje užsidariusią šunų kirpyklą, ji perėmė verslą ir ilgai trukusios paieškos pagaliau baigėsi.
„Įvyko stebuklas. Ta kirpykla veikė 20 metų, tad žmonėms reklamos nebereikėjo. Šeimininkė sako: aš tau savo licenciją perleidžiu už labai mažą sumą, tik tau reikės viską įsirengti. Su vyru nusprendėme surizikuoti. Viską savo rankom padarėme iš dėžių“, – šypsosi ji.
