Apie savo sėkmingą loterijos bilietą jis kalbėjosi su Rasa Janina Jusonyte renginio „Ką darai, daryk gerai“ metu.
– Tu šiaip esi paprastas bičas iš Šiaulių. Papasakok, kaip atrodė tavo vaikystė ir jaunystė, kai augai Šiauliuose.
– Manau, kad labai standartiškai. Šiaip labai keista, bet mokykloje buvau ekstravertas, buvau klasės seniūnu ir mokyklos prezidentu. Kaip turbūt ir dauguma, turėjau savo problemų, nesimokydavau, nes buvo gan nuobodu. Išsilaikiau egzaminus ir stojau į universitetą. Standartinė faina vaikystė Šiauliuose – neturėjau kažkokių didelių traumų, nesukėliau niekam kitam didelių traumų.
– Kažkada buvai paprastas vaikinas iš Šiaulių, o šiandien labai gerai žinomas menininkas. Tai kaip tu taip išgarsėjai?
– Žinomumas labai panašus į pinigų turėjimą: vienam 100 eurų – didelė suma, o kitam milijonas yra visiškas niekas. Kai man žmonės sako, koks tu esi žinomas, dažniausiai drįstu prieštarauti, nes viskas priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Be abejo, nesakau, kad nesidžiaugiu tomis publikacijomis, parodomis ar interviu, bendradarbiavimu su įvairiausiais prekiniais ženklais. Ši patirtis tikrai buvo labai maloni, bet kai vieną dieną duodi interviu, tarkim, tokiam laikraščiui kaip New York Times, kitą dieną supranti, kad tuos lapus užpildys su kitais žmonėmis. Tai vyksta 360 dienų ir daug daug metų. Tada supranti, kad buvai mažas žingsnis, kurio niekas neprisimins, viskas tuo ir pasibaigia.
Viskas priklauso nuo iškeltų tikslų. Aš juos keliu, deja, labai aukštus, o šiandienos pasiekimų, tiesą sakant, net nevadinu pasiekimais. Tai yra tam tikras etapas. Tikrai nevaikštau aukštai galvos iškėlęs, labai dažnai graužiuosi. Paskutinėje kelionėje Niujorke pristačiau savo darbą galerijoje, bet visiškai buvau juo nepatenkintas. Aš net kiekvienam sutiktam žmogui nesakydavau, kad turiu parodą Niujorke, nes einu per galerijas ir matau, kad noriu būti ten, o ne ten, kur esu dabar.
– Tu buvai architektas, kovojai su savo klientais, o po to tapai menininku. Koks buvo tavo kelias nuo darbo pagal specialybę iki to, ką nori daryti?
– Yra žmonių, kurie pasakoja istorijas, kaip viskas pavyko iš pirmo karto. Sveikinu, jie nusipirkę loterijos bilietą iš karto laimėjo. Manau, kad visos veiklos yra tam tikros loterijos ir žaidimas. Žaidi ir žinai, kad didesnė tikimybė, jog pralaimėsi, o norėdamas loterijoje laimėti privalai turėti daug bilietų. Tas pats buvo ir mano atveju. Baigęs architektūrą nusprendžiau pasiimti paskolą, iš kurios turėjau gyventi kurį laiką.
Kaip tik prieš 10 metų vyko architektūrinis konkursas ir buvau tikras, kad tuo metu turėsiu visišką kūrybinę laisvę, laimėsiu tą konkursą ir atiduosiu paskolą. Atlikau projektą ir pateikiau, bet šiandien man būtų gėda į jį žiūrėti. Dar labiau gėdyčiausi, jei jis būtų laimėjęs ir dabar stovėtų. Prisimenu, kad buvau be galo nusivylęs, pavargęs, o paskola jau seko, pinigų reikėjo visai nemažai. Prasidėjo stresas ir bemiegės naktys. Kai puola stresas, jis priverčia susispausti, visiškai susikaupti: tu vis bandai ir bandai, kol tam tikros veiklos iš tikrųjų pasiteisina. Ėmiau fotoaparatą į rankas ir pradėjau fotografuoti, viskas po truputį įsivažiavo. Taip iškrito mano pirmasis laimingas bilietas.
– O kas buvo pirmas laimingas bilietas? Kaip čia atsitiko ir kokia buvo tavo pradžia?
– Avantiūriškai pasiėmiau fotoaparatą į rankas, pradėjau fotografuoti ir atidariau savo studiją. Man daug kas sakė: ne, tai neįmanoma, tu negali, turi fotografu dirbti daug metų, pabūti asistentu ir pan. Pasirodė mano pirmosios fotosesijos, atsirado pirmosios reklamos, norėjau pasireklamuoti studiją.
Kartą manęs paklausė, ar savo studijoje noriu padaryti atvirų durų dieną, tad pagalvojau, kodėl gi ne. Sėdėdamas ryte ir galvodamas, ką tokio turėčiau padaryti, nes visiškai neturiu, ką parodyti, nusprendžiau padaryti juokingą fotosesiją: susirinkę žmonės ateis, aš juos nufotografuosiu, įdėsiu į feisbuką, žodis pradės sklisti ir visi pamatys. Tą ir padariau, nors neturėjau jokio plano. Tai išvis net nebuvo projektas, čia buvo vakarėlis.
Per savaitgalį sutvarkiau nuotraukas, įkėliau į internetą ir feisbuką, ir pradėjo po truputį kapsėti tie like'ai. Man buvo visai malonu ir smagu. Vėliau man parašė Bored Panda, pasidalino mano darbais, o aš galvojau nebus nieko ypatingo ir nuėjau miegoti. Atsikėliau ryte ir įsijungiau kompiuterį: paprastai darbai surinkdavo 500 ar 1000 peržiūrų, o ryte pamačiau jų 300 tūkst. Tuomet elektroniniame pašte pamačiau 50 laiškų iš didžiausių pasaulio leidinių, ir jie visi norėjo interviu.
Pamenu, kai įstojau į architektūrą, namie klykiau iš laimės, tai kai šis projektas išvažiavo, klykiau dvi savaites, nes maniau, kad geriau negali būti. Būdavo laikas, kai įsijungiu paštą, o ten man rašo The Guardian: negalime įsidėti tavo fotografijų, nes šiandien karalienės gimtadienis. Tada supranti, su kuo konkuruoju. Tuomet prasidėjo interviu, straipsniai, žurnalai, knygos, albumai, parodos, reklaminės kampanijos ir tai tęsiasi iki šiandien. Dabar galiu tikrinti paštą ir vis dar yra galimybė, kad kažkas parašys.
– O kaip buvo su tuo projektu, kur žmonės guli pliaže?
– Tai buvo trečiasis mano projektas, kuris buvo mano fotografijos pabaiga. Aš galvoje tarsi jau turėjau receptą: pamačiau žmones ir žinojau, kad turiu juos nufotografuoti. Porą mėnesių praleidau vaikščiodamas nuo Palangos iki Šventosios ir fotografavau žmones. Įkėliau nuotraukas į socialinius tinklus ir jos vėlgi sulaukė nemažo dėmesio.
– Bet kaip taip buvo? Guli žmogus ir tu tiesiog prieini ir pasakai: laba diena, jūs labai gerai atrodote, ar galima jus nufotografuoti?
– Jūs įsivaizduokit, ateinate į pliažą, kur yra šiek tiek išgėrusių žmonių, visi yra išsirengę, eina žmogus su didele kamera ir tau sako: ar galiu tave nufotografuoti? Mano apsisaugojimas buvo tiesiog nieko nesakyti. Turėjau labai ilgą pagalį, ant kurio buvo fotoaparatas, buvau tiksliai išsimatavęs visus atstumus, kiek aš turiu praeitį pro žmogų, o žmona daug padėjo.
Turėjome kodą: kai pasakydavau žodį „žalia“, vadinasi, fotografuodavau žmones, gulinčius ant žemės, o jei sakydavau žodį „raudona“, vadinasi, sustodavau. Tai eidamas sakydavau: tau žalia suknelė, kurią vakar matavaisi, žinok nelabai tinka, bet tavo vietoje galbūt pabandyčiau raudoną. Tada nustodavau fotografuoti.
Tuomet pasistatydavau fotoaparatą, nufotografuodavau porą kadrų jūros, nes atsirasdavo smalsuolių. Jūs įsivaizduokit, kad kiekvieną dieną einate į pliažą, kasdien praeinate keturis kartus. Tai atsirasdavo tokių, kurie prieidavo ir sakydavo: ką tu darai? Aš atsakydavau, kad fotografuoju gamtą ir parodydavau paskutines darytas nuotraukas, kuriose – jūra. Nemelavau, nes žmonės irgi gamtos dalis. Taip praleidau porą mėnesių vaikščiodamas paplūdimiu ir pabaigiau projektą. Mano pirminis planas buvo sėkmė ir iš tikrųjų jis pasiteisino, tačiau dingo šiek tiek sportinis interesas. Pagalvojau, kad kažką kitą norėčiau pabandyti ir tada mano gyvenime atsirado vizualai.
– Tadai, kaip atrodo tavo tradicinė diena darbe?
– Visų pirma, stengiuosi nevadinti to darbu, vadinu tai veikla, nes darbą mečiau prieš 10 metų. Mečiau jį būtent todėl, kad tai buvo darbas ir man tai labai nepatiko. Mano vienas pirmųjų tikslų buvo neturėti vadovo, nes nepatiko, kad kažkas stovi už nugaros ir visą laiką baksnoja, sakydamas, kaip reikia dažyti, piešti ir atlikti visus kitus dalykus. Visada norėjau kurti, tos kūrybos man visada trūko, o kai šalia tavęs yra vadovas ir įstatyminės bazės, tai ir buvo priežastis, kodėl pasitraukiau iš architektūros.
Šią sritį aš vis dar labai myliu ir ją seku, galbūt kažkada į ją sugrįšiu, bet šiandien esu pasirinkęs kiek kitokį kelią. Keliuosi į savo „darbą“ penktą valandą ryte, visada gyvenu pagal labai griežtą grafiką, nes stengiuosi nesiblaškyti, tad mano visa dienotvarkė yra labai aiški sistema. Žiemą, kai lauke tamsu, atsikeliu apie penktą-šeštą, o vasarą penktą jau būnu pakilęs.
Tai turi labai daug privalumų. Visų pirma, atvažiuoji į Mindaugo „Maximą", kuri dirba visą parą, apsiperki, nesutinki nei vieno žmogaus, nei vieno kasininko. Su dviračiu galiu važiuoti vidury gatvės, o apie šeštą valandą jau būnu studijoje, šiek tiek pasidarbuoju, tada važiuoju į sporto klubą, pasportuoju valandą ir grįžtu į studiją. Praktiškai visa diena susideda iš kūrybos: rašymas, paišymas, kitų darbų žiūrėjimas ir t. t. Pirmas mano maistas būna apie 14-15 valandą dienos, paskutinis – apie 18-19 val. Didelę dalį dienos sudaro vaikai, tada grįžta žmona ir einame miegoti 22 val.
– Dabar labai populiarios darbo ir sveiko gyvenimo balanso idėjos, kur netgi jei dirbi mylimą darbą, labai svarbu yra turėti laiko sau ir kad tas darbas nepasidarytų tavo gyvenimo centru. Tai ar tu irgi manai, kad tas darbo-gyvenimo balansas yra svarbus?
– Manau, kad balansas reikalingas, tik nežinau, ar toks balansas egzistuoja ir yra pritaikomas. Tu jauti: kiekvieną kartą laviruoji ir pats ieškai. Manau, kad visas mano gyvenimas bus ieškojimas. Prisipažinsiu, kad mano gyvenime pirmoje vietoje turbūt yra mano darbas ir tikslai. Antroje vietoje yra šeima, už ką mane ant šakių galbūt pakabintų. Produktyviausias dienos planas dažniausiai būna skirtas laikui su šeima. Labai myliu savo šeimą ir mėgaujuosi kiekviena akimirka, tačiau, kaip ir sakiau, pirmoje vietoje mano gyvenime yra darbas.
Tačiau, jeigu man nerūpėtų šeima, tai mano gyvenime ji nebūtų atsiradusi. Šeima yra racionalus būdas nelikti vienišu, nes neturint šeimos, antrosios pusės ar vaikų, užpildyti tą vienišumo skylę savo gyvenime yra sunku. Kai tavo gyvenime atsiranda vaikai, jie gyvena pagal ritmą, o kai jų neturi, viskas vyksta chaose. Vaikai viską labai gerai sustyguoja, susidaro toks labai geras armijos rėžimas.
Kitas „Ką darai, daryk gerai“ renginys vyks vasario 11 d. Vilniaus Rotušėje.
