Šiuo metu Anthony dirba mašinistu „Ryanair“ lėktuvus aptarnaujančioje aviacijos inžinerijos įmonėje KAMS („Kaunas Aircraft Maintenance Services“). Jau metus čia dirbantis vyras teigia atradęs sritį, kurioje jaučiasi geriausiai, o savo entuziazmu ir meile technologijoms užkrečia visus kolegas.
– Koks buvo tavasis kelias, atvedęs ten, kur esi šiandien?
– Galima sakyti, kad gimiau mechaniku, – ir mano tėtis, ir senelis buvo labai stiprūs technikai. Tad praktiškai visa mano profesinė karjera daugiau ar mažiau sukosi apie techniko, mechaniko darbus.
Pirmuosius mechaniko karjeros žingsnius žengiau dar labai jaunas. Visada mėgau būti „tepaluotas“ (šypsosi – aut. past). Išbandęs kelis kitus darbus, nusprendžiau pasimokyti automobilių technologijos „Wyotech Fremont” profesinėje mokykloje, Kalifornijoje. Mano pirmasis darbas po mokyklos baigimo buvo sunkių, aukštos kokybės perkėlimo korpusų statymas. Ir kaip man tai patiko!
Na, o kitas, tiesiogine to žodžio prasme „aukščiau“ vedantis laiptelis buvo aviacija. Visa galva panirau į tikslumo įgūdžių tobulinimą, kurie labai reikalingi, norint tapti sėkmingu aviacijos specialistu.
– O kaip iš saulėtosios Kalifornijos atsidūrei Lietuvoje?
Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenau įprastą kaliforniečio gyvenimą – greitas tempas ir neišsenkantis noras visose srityse būti geriausiu. Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių su žmona nusprendėme išvykti, ir buvo svajonė apie ramesnį, mažiau pašėlusį gyvenimą.
Kodėl Lietuva? Kaip ten sakoma, „Kodėl vyrai daro tai, ką daro? Dėl moterų!” Mano žmona yra lietuvė, susipažinome JAV, kur ji tuo metu gyveno. Atvykome į Kauną aplankyti jos šeimos ir tada pajutau didžiulį norą patirti kažką absoliučiai naujo, gyventi taip, kaip niekada negyvenau. Taigi, nusileidome čia 2012 m. rugpjūčio 19 d. ir nuo to laiko savo istoriją kuriame Lietuvoje.
– Kokia buvo pirmoji mintis, apsilankius čia?
– Pirmasis įspūdis apie Lietuvą buvo puikus! Visada maniau, kad tai neįtikėtinai turtinga ir gražią kultūrą turinti šalis. Per paskutinius šešerius metus šis požiūris nepasikeitė – atvirkščiai, tik dar labiau sustiprėjo.
– Ar šis gyvenimo ir karjeros pokytis buvo dideliu iššūkiu?
– Mano profesijos neriboja jokios sienos. Apskritai, nesu „sienų fanas“ – o, pirmiausia, neieškau skirtumų tarp skirtingose šalyse gyvenančių žmonių.
Taigi, nors reikėjo šiek tiek laiko, kad prisitaikyčiau prie kai kurių kultūrinių skirtumų, gyvenamosios vietos keitimas nebuvo dideliu iššūkiu. Gal tik santykiai su lietuvių kalba kiek sudėtingesni. Ją išmokti tikrai sunku – per daug taisyklių (juokiasi – aut. past.). Kita vertus, kokia graži ir unikali yra jūsų kalba!
– Kas aviacijoje tave žavi labiausiai?
– Mėgstamiausia mano darbo dalis – dėmesys detalėms. Visuomet žavėjausi sudėtingais, kompleksiniais objektais, tad dirbdamas čia galiu patenkinti šį profesinį smalsumą. Be to, aviacijoje svarbu ne tiesiog atlikti darbus, bet atlikti juos atidžiai ir kokybiškai. Ši filosofija man asmeniškai itin artima, todėl smagu būti jos dalimi.
– O kaip išsirinkai konkrečią aviacijos sritį?
– Visada žinojau, kad mechaninis darbas, konkrečiau – diagnostika – yra tai, kuo norėčiau užsiimti labiausiai. Šiandien jau suprantu, kad diagnostikos sritis apima kur kas daugiau, nei bandymą išsiaiškinti, kas skleidžia šį keistą garsą? Visi atsakymai į „kodėl tai vyksta?“ ir „kaip tai išspręsti?“ yra stipriausia mano darbo dalis.
Kai susiduri su profesiniu iššūkiu, žvelgti į kurį turi suprasdamas kiekvieną mažą detalę, galvoje susiformuoja kelios labai galingos mintys:
Pirma, aviacijos technologijos yra įspūdingos.
Antra, tikslumas jose tiesiog privalomas.
Trečia, viskas, ką nuspręsiu ir darysiu, bus mano atsakomybė.
Ketvirta, ir svarbiausia – be žmonių, su kuriais dirbi, niekada neatskleisi viso savo potencialo.
– Ir pabaigai – kur toliau ves tavasis kelias?
– Jaučiu, kad po daugybės paieškų dabar galiu teigti drąsiai – mano ateities planai aiškūs! Lieku aviacijoje ir savo gyvenimą sieju su Lietuva.
