Beveik septynerius metus dirbdama su statybos rangos ginčais atkreipiu dėmesį, kad šioje istorijoje liko neatskleista kita, praktikoje daug dažniau sutinkama situacija. Šalis neretai sieja ne darbo, o būtent subrangos santykiai, tačiau sutartis būna tik žodinė. Atėjus momentui, kai reikia sumokėti už atliktus darbus, kyla ginčas, nes dažnu atveju darbai būna atlikti nekokybiškai, nepabaigti arba tiesiog nenorima už juos sumokėti.
Jeigu „darbdavys“ nesumoka, subrangovas, kuris neturi jokių įrodymų apie rangos santykiams būtinus rašytinius įrodymus, t. y. sutartis, darbų priėmimo-perdavimo aktus, sąmatas ir kt., kreipiasi į darbo ginčų komisiją bei bando prisiteisti darbo užmokestį, traktuodamas, kad dirbo nelegaliai ir kt.
Ir šiuo atveju, pakankamai aišku, kad buvo ne darbo, o subrangos teisiniai santykiai. „Darbuotojas“ aiškiai įvardija, kad darbininkams jis mokėjo „iš savo pinigų“.
Dar kiti pakankamai dažnai praktikoje sutinkami atvejai: darbuotojai įdarbinami statybos įmonėse ir gauna minimalų darbo užmokestį, tačiau pasibaigus darbo santykiams pradeda įrodinėti, kad turėjo gauti daug didesnį atlygį, nes dirbo „už kvadratus“.
Tuo atveju, jei nėra rašytinės statybos rangos sutarties, subrangovas privalo prisiimti atsakomybę, kad dirba išimtinai savo rizika ir būtent jam teks įrodyti atliktų darbų kiekius, sutartas kainas, mokėjimo terminus ar net papildomai atliktus darbus.
Mano nuomone, neteisinga perkelti tam tikrais atvejais atsakomybę vien tik ant „darbdavio-rangovo“ pečių, nes veikdamos pagal tokią schemą, pasekmių riziką privalo prisiimti abi šalys ir tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas ne darbo, o išimtinai civilinis ginčas.
