Kaip prasidėjo jūsų pažintis su šia profesija?

Esu antros kartos pilotas ir mano tėvelis taip pat buvo pilotas. Vaikystėje augau aerodrome, visada ore mačiau lėktuvus, tad nekilo jokių klausimų, ką aš veiksiu gyvenime. Visąlaik to siekiau. Pradėjau skraidyti nuo 8 metų su vaikiškais sklandytuvais, vėliau perėjau prie didesnių lėktuvų ir tai tęsiasi iki šiol – įsidarbinau „airBaltic“ kompanijoje ir jau 12 metų čia dirbu. Kai ieškojau darbo, išsiunčiau CV ir pirmiausia mane pakvietė „airBaltic“. Po kelių dienų paskambino „Lietuvos avialinijos“, bet jau buvau pradėjęs apmokymus. Pradėjau dirbti būdamas antruoju pilotu, o po pusantrų metų jau tapau kapitonu. Sakyčiau, gan greitai, tad buvo nemenkas iššūkis.

Kai tik pradėjau dirbti, kompanija turėjo bazę Vilniuje – buvo labai patogu. Didžioji dalis pilotų negali gyventi namuose ir dirbti. Tie, kurie turi darbo vietą ir gali skraidyti iš namų, yra labai laimingi pilotai.

O patys pilotai gali pasirinkti, iš kurios bazės skraidyti? Tikriausiai dauguma nori būti arčiau namų.

Viskas priklauso nuo aviakompanijos. Jei ji turi bazę tavo mieste, nuėjus į ją laiku, kai ji atsidaro, yra galimybė gauti vietą. Jei aviakompanija, pavyzdžiui, turi keturis lėktuvus ir visos vietos užpildytos, tai teks laukti, kol kažkas išeis į pensiją ir atsilaisvins vieta. Tokia situacija su „Wizz Air“ – kompanijai reikėjo pilotų, daug lietuvių ten įsidarbino, o dabar laimingi jie dirba iš namų. Tačiau jei šiandien kas norėtų ten įsidarbinti, tai Vilniaus bazės nebegautų.

Kai Vilniuje uždarė „airBaltic“ bazę, visus darbuotojus perkėlė į Rygą, kur ir dirbu jau 10 metų. Per dieną kompanijos lėktuvai skrenda penkis kartus Ryga-Vilnius-Ryga. Vadiname šiuos skrydžius maršrutke. Gana dažnai pavyksta nuskristi į darbą iš Vilniaus ir po darbo parskristi miegoti namo. Jei skrydžių grafikas nesutampa su maršrutke, tenka nuskristi iš vakaro ar laukti Rygoje kelias valandas iki darbo pradžios. Turiu vietą ir Rygoje. Keli lietuviai pilotai turime išsinuomavę namą, tai praeitais metais ten nakvojau gal tik 10 naktų.

Skrydis iš Vilniaus į Rygą trunka apie 40 minučių. Tokioje trumpoje distancijoje taip pat pasitaiko stresinių situacijų? Kaip su jomis tvarkotės?

Kai hobis tampa darbu, tai vienas malonumas, koks čia stresas. Visoms situacijoms mus paruošia treniruoklyje ant žemės. Kai pilotas turi komercinę licenciją, jis gali įsidarbinti kompanijoje, kuri ir apmoko jį skraidyti lėktuvais, kuriuos kompanija naudoja. Mokymus sudaro apie 12 sesijų, o viena sesija treniruoklyje trunka 4 valandas. Ten išbandomos visos įmanomos nenumatytos situacijos, pradedant paprastais gedimais, baigiant rimtais – variklio gaisrais. Visi įmanomi gedimai suvaldomi. Realybėje dėl vieno gedimo niekada nenutinka katastrofų, turi labai daug dalykų susidėti.

Man asmeniškai su dideliais iššūkiais realybėje neteko susidurti. Buvo išsihermetizavęs lėktuvas, kitą kartą subyrėjo hidraulinis siurblys, praradome sistemą, atsakančią už ratų išleidimą, tad teko ratus išsileisti avariniu būdu. Manau, keleiviai net nesuprato, kodėl grįžome. Stengiuosi nebūtinos informacijos nesakyti, kad mažiau stresuotų. Variklio gedimo skrendant, pavyzdžiui, propeleriniu lėktuvu jau nepavyktų nuslėpti, bet galiu nuraminti, kad visi lėktuvai gali puikiai skristi ir vienu varikliu.

Visame pasaulyje masiškai trūksta pilotų. Kaip aviakompanijos tvarkosi su specialistų trūkumu?

Gera skrydžių kaina, todėl žmonės pradėjo daug daugiau keliauti, „Wizz Air“ ir „Ryanair“ skraidina labai pigiai, kartais su autobusu nuvažiuoti yra brangiau. Taip pat lėktuvų parkas išplito, todėl pilotų galbūt ir pritrūko. Pilotų mokyklos dirba savo darbą, ruošia specialistus. Spręsdamos šią problemą kompanijos pačios pradėjo juos ruošti. Pavyzdžiui, „airBaltic“ prieš metus įkūrė savo pilotų akademiją, kurioje dirbu pilotų instruktoriumi. Kitos aviakompanijos pasirašo sutartis su mokyklomis ir praėjusiems atranką bei mokymus garantuoja darbą.

Papasakokite plačiau apie pilotų mokymus. Kokį kelią reikia nueiti, norint tapti pilotu?

Tai visiškai komercinė specialybė. Aukštasis mokslas nebūtinas – pabaigus vidurinę mokyklą galima tapti pilotu. Baltijos šalių jaunimas gali rinktis „airBaltic“ pilotų akademiją. Pernai buvo pirmas sezonas, kai pirmoji grupė jau pradėjo skraidyti. Dabar jau trys grupės studijuoja, kiekvienoje apie 12 studentų.

Mokslai trunka nuo pusantrų iki dvejų metų. Teorijos studentai mokosi Rygos „airBaltic" mokymo centre, o skrydžių praktikos mokosi Liepojos oro uoste naujais „Diamond Da-40/42" lėktuvais. Po pusantrų metų studentai jau dažniausiai sėdi lėktuve ir skraidina jus namo kaip antrieji pilotai. Mūsų kompanijoje antrajam pilotui reikia turėti minimum 2700 valandų, kad galėtų tapti kapitonu. Maždaug per trejus-ketverius metus įmanoma surinkti tas valandas.

Mokslų kaina nemaža – apie 100 tūkst. eurų. Apie 70 tūkst. Eur kainuoja pradinis mokslas, kita dalis – lėktuvo, jei kompanija neapmoko. Ne visada kompanijos priima žmogų nuo nulio ir jį apmoko skraidyti. Pirmiausia jos nori jau patyrusių pilotų, turinčių reitingą, – minimum 500 valandų skraidymo patirties. Nemažai žmonių ateina ir susimoka už lėktuvo tipo „airBaltic“ mokymus – sukaupia tas valandas ir ieško darbo, taip jiems būna lengviau.

Iš kur jaunam žmogui, norinčiam tapti pilotu, gauti tokią sumą pinigų? Ir kas garantuoja, kad jam pasiseks?

Manau, kad kiekvienas atvejis individualus: kam tėveliai padeda, kas ima paskolą. Pilotų akademija dabar siūlo galimybę, kad pinigų mokslams nereikėtų. „AirBaltic“ laiduoja bankui, kad žmogus bus apmokytas, įdarbintas ir paskolą po truputį atiduos iš atlyginimo. Anksčiau buvo, kad tai tavo svajonė ir pašaukimas, bet neturi tam pinigų. Pilotų akademija daro rimtą pilotų atranką, tad kurie ją praeina, visi tikrai pabaigs. Buvo 400 norinčiųjų į antrą grupę, o atrinko 12 žmonių.

Nėra paprasta, kad užsimaniau būti pilotu ir juo tapsiu itin greitai. Viskas priklauso nuo žmogaus, jo užsispyrimo. Teorija, egzaminai – visai tai trunka. Pakankamai daug informacijos – ją reikia gana greitai išmokti, nėra taip paprasta. Jei nuo vaikystės to siekia, manau, ir pasiekia. Kai dabar ateina dirbti nauji žmonės, kurie skraido aeroklubuose nuo mažens, – iškart jaučiasi, kad pilotavimo įgūdžiai yra visai kitokie.

Kas vilioja jaunus žmones tapti pilotais – atlyginimas?

Kai tiek reikia investuoti, tai reikia spėti iki pensijos tas skolas atiduoti. Atlyginimas galėtų būti dar didesnis. Galbūt Azijoje moka tris kartus daugiau negu mes čia gauname, nes renkamės būti arčiau namų. Visos Europos rinkoje mūsų atlyginimai yra iš mažesnių. Jeigu orientuojamasi į pinigus, tai dažniausiai žmonės važiuoja į Tolimuosius Rytus. Kinija labai daug pinigų siūlo, nes labai trūksta pilotų, – apie 20 tūkst. eurų per mėnesį. Lietuvoje 10 tūkst. eurų kokioje privačioje kompanijoje gal kažkas ir gauna. Mes tiek negauname, bet pragyventi užtenka.

O kas jus labiausiai domina ir žavi šioje profesijoje?

Kiekvienas skrydis ir diena, kai einu į darbą. Žiemą, kai apsiniaukęs oras, visada pakyli virš debesų – šviečia saulė. Kiekvienas skrydis yra absoliučiai skirtingas ir nežinai, ko tikėtis. Nors tris dienas skrisi į tą patį oro uostą, tačiau niekad nebus tokio paties skrydžio. Tai yra didžiausia romantika, kai kabinose šviečia visa kalėdinė eglutė, o pro langą – miestas. Tikrai labai romantiška.

O kaip pilotui išlaikyti ryšį su šeima? Juk palieka ją dažnai ilgesniam laikui.

Jei atsiranda šeima, tai ji žino, kad ne už buhalterio teka. Taip pat kaip ir tolimųjų reisų vairuotojai, daug specialybių tokių yra. Kaip pasiseka suderinti, priklauso, ko žmogus nori. Jei daugiau pinigų, renkasi kažkur toliau darbą arba renkasi tokį grafiką, kad galėtų 20 dienų dirbti ir 10 dienų turėti laisvų, kai galima grįžti į namus. Aš pasirinkau darbą čia, Rygoje, kad galėčiau bet kada sėsti ir parvažiuoti namo, kad ir su automobiliu per tris valandas. Jei tenka skristi iš Rygos, tai manęs nebūna 5 dienas. Kiekvienas mėnuo individualus, per mėnesį turime apie dešimt, o žiemą net dvylika išeiginių dienų.

Ką veikiate per tas išeigines, kai neskraidote?

Visi mano pomėgiai susiję su aviacija, per išeigines skraidau su mažesniais lėktuvėliais. Komercinėje aviacijoje viskas labai apibrėžta ir įrėminta, aprašyta, kaip turi skristi, jokių improvizacijų. Man aviacija ir yra mano hobis: nuvažiuoju į aerodromą ir sėdu į mažesnį lėktuvėlį, pasijuntu kaip laisvas paukštis – darau ką tik noriu. Darbo metu skraidau, per išeigines – skraidau aerodrome, o per atostogas – dalyvauju varžybose. Tėveliai juokiasi: gal tu kažką paveik, nuvažiuok pailsėk, nes tik skraidai ir viskas. Visgi komercinėje aviacijoje skraidau tam, kad galėčiau skraidyti savo malonumui mažesniais lėktuvais, sklandytuvais.