– Kaip tampama televizijos operatoriumi? Kaip atsidurti televizijoje?
– Mano kelionė į televiziją buvo įdomi: baigiau mokyklą, perverčiau studijų programų katalogą ir visai patraukli pasirodė fotografo-operatoriaus specialybė. Pasirinkau Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją, kurioje pasirinkau fotografijos specialybę su operatoriaus pakraipa. Susiradau darbą Kauno regioninėje televizijoje, nes jaunus studentus be patirties ne bet kur priima.
Kadangi jau buvau pamatęs komercinės televizijos užkulisius, nusprendžiau atlikti praktiką nacionaliniame kanale, kur darbas vyksta kitaip. Po praktikos tuometinis gamybos skyriaus vadovas man pasiūlė darbą. Pradėjau dirbti kaip paprastas operatorius, o dabar esu vienas iš vedančiųjų grupės operatorių.
– Ar iki tol turėjote polinkį į šią sritį? Galbūt daug fotografavote? Nepaleisdavote iš rankos vaizdo kameros?
– Taip, turėjau. Vaikystėje gimtadienio proga gavau juostinį fotoaparatą, o tėvai nespėdavo pirkti juostelių, nes jos labai greitai baigdavosi. Bet kai tas juosteles išryškindavau, suprasdavau, kad ten meno nebūdavo tiek, kiek norėtųsi.
– Ką maloniausia filmuoti televizijoje?
– Įdomiausia filmuoti tai, kas nauja. Iššūkiai yra pats didžiausias arkliukas, vedantis į priekį. Kuo didesnis koncertas, kuo sudėtingesnis kamerų išdėstymas, kuo sunkiau įgyvendinama idėja, tuo labiau tai mane veda į priekį.
– Koncertai yra didžiausias iššūkis?
– Manau, didžiausias iššūkis yra pastatomi filmavimai, reklamos, kino filmai, kur būtina labai tiksliai valdyti šviesą, nes be šviesos televizijos nėra. Svarbu idealiai susidėlioti kadruotes, kad nebūtų nereikalingų daiktų, laidų, ženklų ir kitų dalykų.
Žinoma, filmuojant koncertus yra dar sunkiau, nes turi pasistatyti dešimt kamerų, susiplanuoti jų pozicijas. Turi užtikrinti, kad stovėdamas prie kameros operatorius turėtų tvarkingą kadruotę, kad nebūtų, ko nereikia toje kadruotėje, kad jis galėtų laisvai judėti, kad nebūtų kokių nors kliūčių – ar yra saugu, ar operatorius nėra per arti scenos krašto, ar nenukris.
Tikrai tokių incidentų nutinka. Kartą per „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos pusfinalį operatorius paslydo ir nukrito tiesioginiame eteryje. Reikia tuos visus dalykus pasverti ir apgalvoti.
– O kaip yra su, pavyzdžiui, pokalbių laidomis? Ar ten dirbti nuobodu?
– Pirmosios laidos nebūna nuobodžios, nes vis nutinka kas nors nauja. Kiek vėliau tai tampa techniniu darbu: ateini, pasižiūri ir darai. Tiesiog stengiesi, kad tavo darbas būtų kokybiškas, kad būtų tvarkingai parodytos kadruotės.
– Ar nemanote, kad tokį darbą galėtų atlikti robotai?
– Jie po truputį jau ateina, tai vadinamieji robokamai. Anksčiau jie būdavo naudojami vietoje apsaugos kamerų, o dabar naudojami ir televizijoje. Anksčiau radijo laidas filmuodavo žmonės, o dabar tai daro šie robotai. Čia žmones pakeitė robotai, bet kol kas jie yra gana lėti, juos suvaldyti truputį sudėtingiau, ypač jeigu vyksta tiesioginis veiksmas, kurį reikia nuspėti, o tai gali padaryti tik žmogus. Kol kas žmonės pranašesni už robotus.
– Ar yra didelė konkurencija tarp operatorių?
– Migracija yra, operatoriai dirba ir ten, ir ten. Konkurencija taip pat yra, bet rinka Lietuvoje gana maža, visi vieni kitus pažįsta. Darbų užtenka visiems: tiek mums, dirbantiems etatiniais darbuotojais, tiek laisvai samdomiems darbuotojams.
– Kodėl jūs esate etatinis darbuotojas? Jūsų laisvai samdomi kolegos džiaugiasi laisvesniu gyvenimu, neturi kiekvieną dieną tuo pačiu metu eiti į darbą.
– Aš vis dar bandau atsakyti sau į klausima, kodėl esu etatinis darbuotojas. Manau, dėl to, kad kol kas gaunu didesnių iššūkių, nei būdamas „freelanceriu“ [laisvai samdomu darbuotoju – LRT.lt]. Dirbdamas laisvai samdomu operatoriumi turi filmuoti vestuves, vaikų krikštynas ir dirbti tuos darbus, kurie yra neįdomūs [...].
Žinoma, daug operatorių pradėjo dirbti nuo vestuvių filmuotojų. Atrodo labai romantiška: atvažiuoji į balių, filmuoji, gauni krūvą pinigų, bet tai sudėtingiau, nei atrodo. Reikia lakstyti, iš visų pusių nufilmuoti. Tada grįžti namo ir dar dvi savaites montuoji. Paskaičiuoji, kiek laiko praleidai filmuodamas tą renginį ir kiek uždirbai iš to pinigų, ir supranti, kad per mažai užsiprašei.
– Ar smagu dirbti televizijoje?
– Iš šono atrodo labai romantiškas darbas – kasdien naujas renginys, koncertas. Tačiau visi renginiai ir koncertai vyksta savaitgaliais, švenčių dienomis, tai mes, operatoriai, esame tie, kurie tame koncerte būname ir negalime renginio stebėti su šeima prie televizoriaus ekrano. Šeima tuos koncertus lieka žiūrėti viena. Tai čia nelabai romantiška darbo televizijoje pusė.
– Kokia yra aukščiausia pakopa operatoriaus karjeroje, kurią pasiekęs, gali pasakyti, kad tiek metų šiai profesijai skyriau ne veltui?
– Holivudas, žinoma. Jeigu nufilmuosi filmą, į kino teatrus pritraukiantį milijonus žiūrovų, tai bus didžiausias pasiekimas. Garsiausi režisieriai, aukščiausia kokybė, didelės investicijos į dekoracijas, filmavimo įranga, šviesą – visa tai tik Holivude.
Holivudas yra didelis bičių avilys, dirbantis dėl vienos sekundės momento. Deja, ne kiekvienas ten gali patekti. Iš Lietuvos jaunųjų operatorių kol kas tik vienas bando patekti į operatorių mokyklą Holivude. Tikiuosi, kad jam pavyks.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
