– Jūs savo vaikams sakote, kad ir mažame mieste gali gimti technologijos revoliucija. Jūs rimtai tuo tikite?
– Labai net. Kad mažame mieste galėtų atsirasti pasaulį galbūt stebinančios korporacijos produktai, tam nebūtina turėti didmiesčio statusą. Tam reikia turėti jaunų žmonių, dirbančių toje srityje. Aš taip teigiu dėl to, kad savo akimis tokį pavyzdį mačiau, gyvendamas Skandinavijoje. Mes gyvenome mieste, kuris turėjo tik 35 tūkst. gyventojų, bet tai yra kone didžiausia inžinierių ir programuotojų koncentracija Švedijoje.
– Kuri gimdo revoliucijas?
– Ten gimsta labai daug technologijų, kurios yra taikomos telekomunikacijų, finansų sektoriuje ir karo pramonėje.
– Globali Lietuva ir Lietuvos provincija. Kaip Jums šios dvi sąvokos dera tarpusavyje?
– Aš, tiesą sakant, nematau, kodėl provincija negalėtų irgi būti globalios Lietuvos dalis.
– Juk pačią Lietuvą kartais vadina Europos provincija.
– Blogai, kad taip vadina. Bet tai ragina mus pasitempti.
– Kas jus patį parginė į Lietuvą iš Švedijos ir Japonijos, kur niekam nereikia aiškinti, kas yra ketvirtoji technologijų pramonės revoliucija, kur visi supranta, kad ta revoliucija neįmanoma be robotikos ir dirbtinio intelekto, ir kur darbas šioje srityje garantuoja sotų ir įdomų gyvenimą?
– Tiesiog taip išėjo, kad mano dukra gimė Skandinavijoje. Tada su žmona pradėjome diskutuoti, ar iš tikrųjų mes norime, kad abi mūsų atžalos augtų Skandinavijoje. Mūsų sprendimas buvo grįžti į Lietuvą, kad jie galėtų augti Lietuvoje.
– O Lietuvoje kam visą šitą veiklą užkūrėte?
– Kad turėčiau ką veikti.
– Gana egoistinis motyvas, ar ne?
– Iš tiesų man atrodė, kad pasaulis keičiasi. Pats dirbau korporacijose, kurios keičia pasaulį, kur tobulinamos ir kuriamos technologijos, kurios šiandien yra dar tik eksperimentinės būsenos. Pavyzdžiui, ateina į rinką 5G ryšys, vienas iš flagmanų, „Ericsson“ korporacijos tobulinama technologija, daug metų didžiulės investicijos į tai buvo mestos. Aš pagalvojau, kodėl nepadarius panašaus eksperimento ir Šilutėje, pradėti nuo edukacijos ir mokyti jaunimą pažangių technologijų taikymo dar jiems esant mokyklos suole.
– Ką jūs veikiate tame Inovacijų robotikos centre?
– Gaminame robotus. Mokomės elektronikos, programavimo ir mechanikos, stengiamės, kad nebūtų vien tik teoriniai mokslai, nes jie greičiausiai jiems nebūtų tokie įdomūs, jeigu mes negamintume kažko.
– Jei teisingai suprantu, jūs tą centrą įkūrėte už savo pinigus?
– Taip, taip reikėjo pačioje pradžioje.
– Jis kol kas yra unikalus Lietuvoje, bet ambicija yra tokius centrus įkurti visuose Lietuvos miestuose?
– Labai norėčiau, kad man šis uždavinys pavyktų. Vienas iš strateginių tikslų yra mėginti keltis į kitą miestą su tokiu modeliu ir turėti antrą laboratoriją.
– Jūs manote, kad tie metai Šilutėje parodė, jog idėja yra gyvybinga ir ji gali plisti?
– Ji yra labai naudinga, ji yra labai reikalinga ir aš manau, kad ji turi plisti.
– Kas jums yra globali Lietuva?
– Man Lietuva iš tikrųjų yra ne tiek teritoriškai apibrėžtas regionas Europoje ar pasaulyje, o Lietuvos žmonės. Ir globali Lietuva reiškia, kad mes turime labai gausias diasporas skirtinguose kontinentuose ir nepertraukiamas bendravimas bei idėjų mainymasis tarp tų diasporų, mėginant jas galbūt centralizuoti Lietuvoje, ir yra globali Lietuva. Kitais žodžiais sakant, po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių patirtis skirtingose kultūrose ir civilizacijose, sunešta į Lietuvą.
– O ką jūs atsakytumėte tiems, kurie globalizaciją vadina blogio šaltiniu ir ateitį mato ne globalioje, o etninės kultūros ir tradicijų rėmuose užsidariusioje Lietuvoje?
– Buvo žmonių, manančių, kad ir internetas yra blogis, taip visą laiką būna. Aš manau, žmonės skeptiškai žiūri į dalykus, kurių galbūt dar nesupranta arba jie nėra visavertiškai iškomunikuoti, bet man atrodo, kad valstybė, kuri praktikuoja uždarumo politiką ir yra užsivėrusi nuo pasaulio, neturi sėkmingos ateities.
– O jums pačiam kur yra Lietuva? Turbūt ne tik ten, kur piliakalniai ir trypiamas klumpakojis?
– Ne, man Lietuva yra visur, kur matai lietuviškas šventes, lietuviškas tradicijas, lietuvišką kultūrą. Ir tai nebūtinai turi būti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
– Jūs prieš metus atidarydamas laboratoriją Šilutėje pranašavote stebuklą. Jūsų manymu, stebuklas jau vyksta?
– Jis prasidėjo ir mane labai nustebino. Su mūsų laboratorijos komanda važiavome skaityti pranešimo konferencijoje „Industrija 4,0“ ir spontaniškai sugalvojome sudalyvauti po tos konferencijos vykusiame „hakatone“. Jame mūsų laboratorijos studentų kolektyvinis darbas pasiūlė tokią idėją, kuri, cituojant Klaipėdos uosto generalinį direktorių, yra tai, ko dar pasaulyje jis niekur nematė. Aš labai džiaugiausi tuo pripažinimu. Aišku, mes ir laimėjome prizinę vietą. Tai tas stebuklas jau prasidėjo.
– Jūsų skaičiavimu, jeigu vėl teisingai cituoju, kad Lietuvoje žmonių, dirbančių technologijų srityse, skaičius yra beveik 9 kartus mažesnis negu Vakarų valstybėse. Ar iš tikrųjų mes turime tokius neišnaudotus žmogiškųjų išteklių klodus dar?
– Aš manau, kad Lietuvoje potencialo dar turi daugiau žmonių, dirbančių programavimo, informacinių technologijų srityje, tikrai yra, nes poreikis labai auga. Ir tiesa, kad mes nuo Vakarų valstybių atsiliekame. Negaliu dabar sakyti, kad 9 kartus, nes nemačiau paskutinės statistikos, bet prieš metus 7,8 karto atsilikome nuo Didžiosios Britanijos. Tai, manau, mums yra kur pasitempti. Jeigu mūsų šalyje bus daugiau inžinierių ir programuotojų, aš manau, bus gerai.
– Jūs matėte tuos švedų vaikus, jūs matote dabar lietuviukus, vaikus, Šilutės vaikus. Ar jie nėra kokie nors negabesni, mažiau motyvuoti negu Vakaruose?
– Aš nedrįsčiau taip pasakyti. Jie yra talentingi, gabūs, išradingi vaikai, kuriems trūksta tiktai galimybių ir erdvės pasireikšti.
– O kaip jūs motyvuojate juos?
– Aš juos motyvuoju, rodydamas daugybę eksperimentų. Iš tikrųjų motyvacija darbui galbūt yra susieta su mano autoritetu, nes aš pats esu daug metų dirbęs programuotoju ir galiu jiems visavertiškai papasakoti, kaip tose korporacijose ta vidinė virtuvė verda ir ką mes darome, ir tai gan vaizdžiai parodyti ir papasakoti. Aš manau, juos tai inspiruoja ir mūsų daroma veikla laboratorijoje yra tokia gana įtraukianti aktyviai į gamybą, į tyrinėjimus. Aš manau, tai juos savaime motyvuoja toliau judėti į priekį.
– Ar mūsų švietimo sistema yra tinkama ugdymui jaunuomenės technologiškai ginkluotos, pasiruošusios ateities iššūkiams, toms gėrio dalyboms už ateities stalo?
– Tam, ką aš dabar pasakysiu, ne visi galbūt pritars Lietuvoje, bet man atrodo, gal jau gana mums per technologijų pamokas kalti inkilus, gal jau užteks tekinti žvakides. Reikėtų mokykloje mokyti jaunuolius dalykų, kurie būtų praktiški ir reikalingi XXI amžiuje.
