– Tavo muzikinis kelias kupinas spalvų. Tiems, kurie dar nežino, papasakok, kaip tu mokeisi, kaip keitėsi tavo muzikinis pasaulis...
– Jis labai keitėsi priklausomai nuo aplinkos, kurioje buvau. Tai, visų pirma, labai svarbus dalykas yra, kad aš gimiau pas mamą muzikantę. Dar būdama jos pilve girdėdavau labai daug muzikos.
– Kuo groja tavo mama?
– Kanklėmis. Ji visą gyvenimą dirbo muzikos mokykloje, kur ir aš dažnai būdavau, augau. Aš girdėdavau labai daug muzikos kiekvieną dieną ir dar iš tos metodinės pusės, kai žmonės mokomi muzikuoti.
– Ir neatsibodo dar?
– Ne! Esu minėjusi, kad pirmoji vieta, kurioje išgirdau muziką – Klaipėdos muzikinis teatras, tada man buvo treji metai. Pradėjau ten lankyti baletą. Pamenu, išgirdau Mocartą ir man labai patiko! Vėliau, būdama penkerių pradėjau groti smuiku. Tada ir Vivaldį išgirdau, jis man taip pat labai patiko. Tokia aplinka mane formavo.
Turėjau labai smagią ir įdomią vaikystę su broliu, kuris yra vyresnis ir, pamenu, jis visada kartodavo „Rap is cool“. Tad namuose klausydavomės repo, roko, šokių muzikos. Kai pati tapau paaugle, pradėjau ir pati labai daug hiphopo, oul, ir RnB. Taip pat eidavau į diskotekas ir man labai patiko!!!
– Bet išeina dvi pusės – tavo soul‘as, repas ir akademinė muzika...
– Taip. Klasikinės muzikos visada labai daug būdavo, o šalia dar vis kažkas iš išorės yra. Paskui elektroninė muzika, šokių muzika... Paskui džiazo muzika. Tai taip vis augi, augi.
– Kada pradėjai mokytis ir būti nebe Lietuvoje? Ir kodėl taip sugalvojai?
– Tiesiog labai norėjau tobulėti. Ir ieškojau geriausios vietos tam. Ir tada ją susiradau.
– Bet tu sakei, kad iš pradžių grojai smuiku, o kažkada atėjo tas etapas „O, aš dainuosiu! Aš kursiu dainas!“?
– Taip. Aš dainuoti mėgdavau nuo pat vaikystės. Bet mano šeimoje man sakė, kad aš turėjau būti advokate. Tai aš tą muziką...
– Net ne muzikante?!
– Oi, ne! Tikrai ne!
– Aš dabar bandau įsivaizduoti, kaip tu atrodytum, jei būtum advokatė...
– Kaltas! Tu mano klientas! Va tokia bloga advokate ir būčiau. Aš savo problemų iki galo nesugebu išspręsti, tai kaip aš galiu kitų žmonių problemas spręsti? Tai aš labai džiaugiuosi, kad tas noras... Autentiškumas visada buvo toje muzikoje ir nuo pat vaikystės aš mėgau dainuoti.
– O kurti?
– O kurti vėliau pradėjau. Bet toks kažkoks grūdas viduje visą laiką būdavo. Ir visada dėstytojai pastebėdavo, kad turiu tą kūrybinę gyslelę ir man reikėtų kurti.
– Ir kada pirmą kartą prisėdai? Kodėl – buvo priežastis ar tiesiog jau nusprendei, kad reikia pabandyti?
– Kai pradėjau dainuoti, tai gal po kokių poros metų pradėjau, dainą RnB, sukūriau...
– Atsimeni tekstą? Dar dainuotum?
– Atsimenu. Pradžioj buvo kažkaip: „You were the one I was chasing for...“. Žinai, 14 metų ir aš jau žinau, kad dainuoju apie vieną vienintelį, kurį išsirinkau.
– Man labai įdomu panagrinėti, kaip tu keliavai ir kas ten keitėsi. Buvo akademija, buvo smuikas, buvo tavo dainavimas ir tu išvykai mokytis, kur tiksliai?
– Į Bostoną, „Berklee College of Music“.
– Kaip tu ten jauteisi? Ir ten keliavai mokytis dainuoti?
– Aš labai norėjau... Buvau ir dar dabar esu smalsi ir visą laiką noriu įtraukti į save labai daug kažkokių naujų žinių, naujų patirčių. Man tai yra būtina ir tai mane daro laiminga. Tai ten to ir važiavau. Ir ten yra nuostabi, nuostabi, nuostabi vieta.
Aišku, kai atvažiuoji iš Klaipėdos praktiškai tiesiai į Bostoną, gauni šiek tiek pirmų pamokų, su kuriomis nesusitvarkai ir gal tai pagadina tą kokybę ir dėmesį, kurį skirtum. Jeigu atsukčiau laiką atgal – taip, aš kažką ten kitaip daryčiau. Bet tai yra labai gyvenimiška, tai viskas su tuo yra gerai. Bet aš esu labai dėkinga už tą visą laiką ir gal ten dar ir sugrįžčiau.
– Tu ne tik kuri dainas, ne tik dainuoji. Turi dar daug ir kitų veiklų. Ir darai labai įdomius vizualius darbus. Gal tu gali papasakoti mums visus savo menus?
– Nėra jų labai daug. Tai vis tiek yra muzika pirmoje vietoje. Tada aš kuriu pačią muziką, ne tik dainas. Pavyzdžiui, esu sukūrusi trumpam šokiui Operos ir baleto teatre baleto muziką. Mane domina socialinis muzikinis aspektas ir su tuo susiję įvairios veiklos. Taip pat aš piešiu, man labai patinka paišyti. Labai. Labai patinka paišyti! Ir aš dar veriu karoliukus. Panašiai, kaip piešiniai. Ir tada komponuoju piešinius su tais karoliukais.
– O tu mėgsti savo darbus analizuoti? Savo dainas?
– Ne... mano priėjimas prie kūrybos yra toks spontaniškas. Aš mėgstu tą išraišką tiesiog, ekspresiją. Ir aš tiesiog reiškiu, reiškiu, reiškiu, labai nesuvokdama, kas ten iš tiesų apie ką yra. Ir paskui gali būti netgi keletas paaiškinimų tam.
– Esi dirbusi su ne vienu prodiuseriu. Kada tu atiduodi į kitų rankas savo kūrybą? Kokiame lygyje? Ar tai būna kažkoks įgrojimas vienu instrumentu ir melodija, ar tu pasidarai jau demo versiją dainos ir sakai: „Pribaikit!“?
– Dabar aš jau viską praktiškai pati pasidarau. Tik tai duodu garso inžinieriui, kuris padaro garso suvedimą. Arba dirbu dar tokiu principu, kad jeigu aš padarau daugiau nei demo, praktiškai suprodiusuoju viską, tai dar vienas prodiuseris būna, kuris kažko prideda. Arba įrašom, jei trūksta kažkokių instrumentų.
