– Tikriausiai ne vienas įsivaizduoja, kad fizikai dažniausiai darbuojasi laboratorijoje su molekulėmis ir atomais arba tyrinėja kosmosą. Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Atlieku fizikinius matavimus ir tikrai ne vien tik laboratorijose. Pirmiausia planuojame užsakymus, kuriuos deriname su kiekvienu užsakovu, todėl darbai yra planuojami į priekį. Kiekvienas matavimas yra unikalus, nes antrą kartą tokio paties rezultato niekada nebegausime. Pavyzdžiui, aplinkos triukšmo tyrimui ypač svarbu ir meteorologinės sąlygos, todėl kartais matavimai užtrunka mėnesiais. Atliekami ir elektromagnetinės spinduliuotės, infragarso ir žemo dažnio, statinių inžinerinės, mikroklimato, soliariumų apšvietos, darbo vietų triukšmo ir darbo vietų vibracijos bei kiti tyrimai.
Po visų tyrimų objektuose ateina kita, ilgesnė ir didesnė dalis, kurios absoliučiai niekas nemato, – tyrimo rezultatų skaičiavimai, taisymai pagal įrenginių kalibracines kreives, neapibrėžties skaičiavimai. Tai užima gerokai daugiau laiko nei galima įsivaizduoti. Būna ir tokių atvejų, kai ruošdama vieną protokolą su keletu skaičių užtrunku savaitę.
– Kas yra jūsų darbinis „arkliukas“?
– Vieni mano mėgstamiausių yra darbo vietų vibracijos, triukšmo tyrimai. Tada tenka pamatyti daugiausia objektų, įvairiausių gamybos procesų, nes atlikdama tyrimus turiu bendrauti su kiekvienu žmogumi atskirai, praleisti su juo nemažai laiko, stebėti procesus ir juos įsisavinti, kad tyrimo akte galėčiau tinkamai aprašyti. Jie reikalauja didelio pasiruošimo, standartų suvokimo ir jų panaudojimo galimybių.
Kitas labai įdomus matavimas yra veiksmingos energinės apšvietos matavimas soliariumuose. Per tam tikrą laikotarpį galima pastebėti, kaip kinta soliariumų lempos, kaip veikia įranga, kokie matavimo taškai pasirenkami.
Tenka pabūti netikėčiausiose vietose, tad man, kaip technikos žmogui, visada yra itin įdomu pamatyti viską iš arti. Kartais supranti, kokia tyrimo jėga slypi už to pačio tyrimo. Jei reikia, galime prašyti stabdyti visą gamyklą, ir ji sustoja dėl kelių minučių matavimo, dėl mano rezultato. Fizika yra tarp mūsų, visi tie maži reiškiniai, kurie mus supa, yra fizika. Iš tiesų ji yra labai paprasta ir elementari: nei fizikos, nei fizikų nereikia bijoti.
– O yra ir tokių, kurie bijo? Kaip paprastai žmonės reaguoja, kai pasakote, kad esate fizikė?
– Yra. Kartais, kai pasakau, kad esu fizikė, žmonės nori bėgti, iš akių matau. Kartais mano, kad niekais gyvenime užsiimame, matuojame orą. Ir iš tiesų galiu pamatuoti oro greitį, temperatūrą. Kaip žmonėms žinoti, ar, pavyzdžiui, jų pačių darbo sąlygos nėra kenksmingos, ar ne per didelė vibracija ar triukšmas. Turime matuoti ir gilintis į kiekvieną situaciją ir jos išnašas. Paprasčiausiai reikia daug kalbėtis, aiškinti, papasakoti, kad čia ne atomo fizika ar astronomija.
Fizika žmonėms skamba kaip mažas kosmosas: sudėtingai, labai rimtai ir nesuprantamai. Iš mokyklos laikų daug kas atsinešė nemeilę fizikai, kai ji atrodė sunki ir nesuprantama. Kas toliau su ja gyvenime nesusidūrė, vis dar mano, kad fizika yra vienas sunkiausių mokslų. Patikėkite, tai yra vienas unikaliai paprasčiausių mokslų: viskas turi savo taisykles, formules ir dėsningumus. Tik reikia į juos įsiklausyti, stebėti ir suprasti.
Žmonės mūsų privengia, nes mes visuomenėje neturime daug garsių fizikų. Taip pat mano, kad gyvename savo atskirame pasaulyje, o iš tiesų mes esame visuomenėje, tokie patys žmonės. Tik gal labiau tyrinėjame aplinką ir reiškinius.
– Tai tikriausiai vaikščiodama mieste galite pastebėti daug dalykų, kurie paprastiems žmonėms plika akimi nepastebimi. Kaip dažnai aplinkoje įžvelgiate fizikos elementų?
– Darbas mane išmokė klausytis. Atlieku nemažai aplinkos triukšmo tyrimų pravažiuojant traukiniams, kai reikia kiekvieną artėjantį traukinį išgirsti ir jį išklausyti, kad galėčiau pradėti matavimą. Tai labai pasireiškia ne darbo metu, kai eidama mieste girdžiu traukinį, o mintyse galvoju: turbūt jau bus tiek ir tiek decibelų.
– Ar sakytumėte, kad tai vyriška profesija?
– Į objektus važiuoja tiek vyrai, tiek moterys, todėl visiškai netenka susidurti su jokiais stereotipais. Vyriškas šis darbas nebent todėl, kad reikia geresnio fizinio pasiruošimo. Pavyzdžiui, kai matuojamas aplinkos triukšmas patalpoje, reikia mokėti nekvėpuoti, o lauke pastovėti ne vieną valandą ir esant minusinei temperatūrai. Tenka neretai dirbti ir naktimis, važiuoti į naktinius matavimus. Šie yra patys nedėkingiausi, nes, kai visi eina miegoti, tu išvažiuoji į objektą, o ryte vėl eini į darbą. Taip yra, kai norime rezultato ir nakties periodu. Šeima kenčia vis dažniau, nes dieną būnu arba laboratorijoje, arba objekto vietoje, o naktį irgi tenka važiuoti. Tačiau šiam darbui esu atsidavusi šimtu procentu, todėl šeima labai palaiko.
– Kodėl tuomet moterys rečiau renkasi šią specialybę?
– Ne paslaptis, kad šiame darbe vyrų daugiau. Ten kur dirbu, laboratorijoje, yra po lygiai: šešios moterys, šeši vyrai. Gražiai vienas kitą papildome. Visi esame lygiaverčiai.
Moterys šią specialybę renkasi rečiau, nes darbas yra kūrybinis ir tuo pačiu labai techninis, inžinerinis. Turi mokėti pritaikyti visas įmanomas inžinerines sritis savo tiesioginiame darbe, todėl nenuostabu, kad vyrai čia dažniau sutinkami. Tačiau labai smagu būti ir moterų kolektyve. Be to, važiuojant į objektus, reikia mokėti ir sugebėti išgyventi naktinius matavimus. Nėra taip, kad dirbama tik steriliomis sąlygomis. Fizikų darbe būna visko: ir lietaus, ir šalčio, ir didelės kaitros. Niekada nežinau, kas lauks manęs objekto vietoje, su kokiais faktoriais teks susidurti, todėl pagrindines apsaugos priemones privalu turėti visada.
– Kiekviename darbe visiems tenka patirti nesėkmių. Kokia yra fiziko nesėkmė?
– Fizikiniai tyrimai kartais nepavyksta. Būna, kad parvykusi iš objekto peržiūriu rezultatus ir viskas, ką galvoju, tai kažkokių anomalijų suvestinė. Važiuoju antrą kartą – vėl tas pats. Tada suprantu, koks įdomus mano darbas, kokių skirtingų rezultatų galime gauti, kaip negalime tikėtis pastovumo, kaip viskas kinta. Kartais mintyse modeliuoju galimas perspektyvas, o parvykusi iš objekto, skaičiuodama matau priešingą variantą nei matavimo metu. Tada konsultuojuosi su kolegomis, gilinuosi, skaitau kitų specialistų straipsnius, kodėl viskas taip vyksta.
– Kokių stresinių situacijų patiriate darbe ir kaip su tuo gyvenate?
– Su stresu ir nuovargiu susidurti tenka nuolat, nes po naktinių matavimų ryte einu į darbą ir pilnu tempu užsiimu dienos darbais. Aišku, taip nebūna kiekvieną dieną, bet per savaitę kartą pasitaiko. Turi išmokti susidėlioti visus darbus labai tiksliai. O dar tiksliau – asmeninį gyvenimą. Klaipėdoje viena pati (vyras gyvena Vilniuje, ateityje irgi planuoju grįžti) auginu šunį, todėl jam priežiūros ir dėmesio reikia nuolatos. Taip pat kuruoju projektą „Draugiški gyvūnams“ Klaipėdos apskrityje. Reikia mokėti laviruoti tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, kuris vyksta labai intensyviu tempu.
– Kaip suprantu, mylite ir kasdien džiaugiatės savo darbu. Ar tarp jūsų pagrindinių motyvacijos šaltinių yra ir atlyginimas?
– Atlyginimas yra labai mažas ir nekonkurencingas, nes baigę magistro studijas pagal darbo krūvį ir atliekamų tyrimų skaičių jauni žmonės turėtų gauti Lietuvoje žymiai daugiau. Kodėl vis tiek dirbu? Nes šiame darbe dar turiu ko mokytis ir kur tobulėti, vis dar turiu ką pamatyti. Dabar dar negaliu nieko sakyti, nes patirties reikia sukaupti, reikia turėti stiprius pagrindus, o tai neatsiranda iš karto. Žinoma, ateityje darbo atlyginimas kels didesnių klausimų, tačiau šiuo metu esu gyva darbu ir meile jam. Šiame darbe visi fizikai labai myli savo darbą. Iš tiesų nemačiau nei vieno abejingo ar dirbančio tik dėl pinigų. Visi yra idėjos, minčių ir nuostabios dvasios kolegos.
– Kaip prasidėjo jūsų profesinis kelias?
– Esu baigusi saulės elementų ir modulių technologijos magistrą. Tai bus labai perspektyvu, bet ateityje. Kadangi universiteto fizikos katedroje nemažai teko studijuoti fizikos profilius, visada į fizikinius tyrimus žiūrėjau su perspektyva juos ateityje tęsti.
Šį fizikinių tyrimų specialistės darbą Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje laimėjau konkurso būdu. Prieš tai studijų metu apie tokius fizikinius matavimus nebuvau nei girdėjusi, nei skaičiusi. Paskelbė konkursą ir supratau, kad šis darbas turi atitekti man. Laukiau gal porą mėnesių, kol visas darbo pokalbių ir konkursų ratas apsisuks.
Aš jo labai norėjau, dar pokalbių metu supratau, kad tai yra, ko tiek metų ieškojau: galimybės ir toliau mokytis, studijuoti praktikoje, būti objektų vietoje, matyti, suprasti, matuoti fizikinius reiškinius, juos apibendrinti. Tai yra mano „varikliukas“. Kiekvieną dieną tiek pačioje laboratorijoje, tiek objektų vietoje esu laiminga. Nesu daug kartų sakiusi, kaip nenoriu eiti į darbą. Augti kaip specialistei yra kur, galima plėstis į daugiau matavimo metodų, standartų, tyrimų, nuolatos keliame kartelę tyrimų kokybei.
– Kokia yra konkurencija darbo rinkoje: ar lengva rasti darbą po studijų?
– Konkurencijos fizikiniuose tyrimuose beveik nėra, nes ši rinka yra labai maža, o tyrimai yra sudėtingi ir reikalaujantys pasiruošimo. Darbą rasti nėra itin sunku, nes fizikų Lietuvoje mokslus baigia labai nedaug, ypač tų, kurie pasilieka tyrimų ar mokslo srityje. Jie yra laukiami, o mūsų universitetai neblogai paruošia specialistus. Žinoma, reikia atsinešti ir didelį asmeninį tobulėjimo indėlį, mokymus ir motyvaciją. Man jos niekada netrūko, visada tai gaunu iš savęs pačios.
