Anot specialistų, naujas Darbo kodeksas pamažu skiepija naują požiūrį ir vysto bendradarbiavimą tarp darbdavio ir darbuotojų – Lietuvoje pastebimai atsiranda abiejų pusių interesų supratimas.
Daugėja skundų dėl darbdavių elgesio
„Cobalt“ vadovė D. Foigt-Norvaišienė iš savo darbo patirties pasakoja, kad vieną dieną 30 didelės įmonės darbuotojų kreipėsi į generalinį direktorių dėl jų tiesioginės viršininkės, kuri neva naudojo psichologinį smurtą jų atžvilgiu, t. y. pravardžiavo, naudojo necenzūrinius žodžius, gąsdino ir grasino. Ši situacija baigėsi, kai generalinis direktorius įvertino darbuotojų skundus ir vadovę atleido iš darbo.
„Vis dėlto ji pasiskundė, aš tuomet atstovavau pagrindinį darbdavį. Tačiau teismai pripažino, kad tikrai buvo padarytas darbuotojų garbės ir orumo pažeidimas, o tokie veiksmai ir šaukimas, kad tu prastai dirbti, višta, aš tau nukaposiu pirštus, nulaužysiu rankas ir pan., yra neleistini“, – situaciją apibūdina teisininkė.
Anot jos, anksčiau tokių skundų pasitaikydavo mažiau. Dabar darbuotojai vis dažniau išdrįsta pasiskųsti dėl darbdavio neleistino elgesio, kuris žemina jų orumą.
„Į Valstybinę darbo inspekciją kreipiasi suinteresuoti asmenys, kurie mano, kad jų teisės yra pažeistos. Dėl visokio psichologinio smurto įmonėje yra numatytas socialinės rizikos veiksnių vertinimas. Mūsų inspektoriai, gavę skundų dėl tokių pranešimų, gali vykti į patikrinimą ir įvertinti riziką šiais aspektais“, – sako vyr. darbo inspektorius Š. Orlavičius.
Daugiausia skundų – dėl nesumokėtos algos
Jis taip pat priduria, kad būna kitų įvairiausių skundų – Darbo inspekcijoje juos nagrinėja darbo ginčų komisijos, į kurias darbuotojai gali kreiptis, jei mano, kad jų teisės yra pažeistos. Didžioji dalis prašymų būna dėl nesumokėto darbo užmokesčio – net 80 proc. visų reikalavimų, anot jo, yra dėl nesumokėto atlyginimo.
„Pastebime, kad tai nėra žinomų įmonių problema, dažniau mažesnės įmonės nemoka darbo užmokesčio. Rimtesni ginčai, susiję su žalos atlyginimu, materialine atsakomybe, gali būti bet kokioje įmonėje, nepaisant jos dydžio, masto ar darbuotojų skaičiaus“, – dėsto Š. Orlavičius.
Advokatė pabrėžia, jog svarbu žinoti, kokia atlyginimo sistema numatyta darbo sutartyje. Anot jos, atlyginimas gali būti pastovus arba kintamas, o premijų taip pat būna kelių rūšių: viena – darbdavio iniciatyva, kita – už nuopelnus, kai pasiekiami tam tikri tikslai.
„Jei darbuotojas pasiekė tikslus, jis turi teisę gauti premiją. Darbuotojas privalo žinoti, kokie tie tikslai yra ir turi būti viskas aiškiai surašyta darbo sutartyje arba darbo apmokėjimo sistemoje. Neseniai turėjau darbuotoją, tačiau sunkiai galėjau aš jai padėti. Ji buvo įsitikinusi, kad turi teisę gauti premiją, bet pasižiūrėjusi visus dokumentus pamačiau, kad ne. Žinoma, ji galėjo pradėti bylinėtis, bet aš nepatariau, nes galėjo būti beviltiškas rezultatas“, – pasakoja D. Foigt-Norvaišienė.
Darbuotojui susirgus – viena laisva diena per metus
Paprastai rudenį darbuotojai dažniau peršąla, tad kartais itin sunku ryte keltis iš lovos. Anot darbo inspektoriaus, Darbo kodeksas darbdaviui nenustato pareigos suteikti vieną laisvą dieną, jei darbuotojas susirgo. Jis pabrėžia, kad tam skirti gydytojai ir laikinasis nedarbingumas: jei darbuotojas serga, vyksta į gydymo įstaigą ir gydytojas ištiria, kad darbuotojas serga, tada suteikia laikiną nedarbingumą ir jis turi pilną teisę nevykti į darbą.
Kaip sako Š. Orlavičius, didesnėse bendrovėse pasitaiko, kai darbdaviai siekia pagerinti darbuotojų padėtį ir vidinėje tvarkoje numato per metus jiems suteikti vieną ar dvi dienas dėl ligos neatvykti į darbą ir pasigydyti namie.
„Tokiais atvejais, kai darbuotojams suteikiamos papildomos dienos, siekiama įmonėje pagerinti padėtį. Darbo kodeksas tokios prievolės darbdaviui nenumato – suteikti darbuotojui laisvų dienų, kad šis galėtų dėl ligos neatvykti į darbą“, – teigia jis.
Advokatė priduria, kad tarptautinėse ir socialiai atsakingose įmonėse, ypač Skandinavijoje, yra įprasta darbuotojams suteikti ne vieną, bet šešias laisvas dienas.
„Žinoma, turi tuo pasinaudoti nepiktnaudžiaudamas – nevažiuoti į Bahamus ir taip prisidėti dienų prie atostogų. Tik tokiu atveju, jei blogai jautiesi, išniro koja, bet dar pas gydytoją nenori eiti. Lietuviškos įmonės suteikia mažiau – vieną dieną per metus. Taip įmonėse atsiranda lankstumas, kuris yra viena iš motyvavimo priemonių“, – komentuoja D. Foigt-Norvaišienė.
Darbo sąlygos atsiliepia darbuotojų sveikatai
Jei darbuotojas sako, kad darbe nėra lankstumo ir laisvės, – privalo į darbą ateiti ne vėliau kaip 9 val., o išeiti ne anksčiau 18 val., išsikovoti geresnių sąlygų dėl laisvesnio grafiko kai kada yra sudėtinga. Š. Orlavičius atkreipia dėmesį, kad pilnas darbo laikas per savaitę yra 40 valandų ir darbdaviai šią laiko normą išskaido, vadovaudamiesi tam tikru darbo laiko režimu. Anot jo, jeigu nustatomas nekintančios darbo savaitės laiko režimas: darbuotojas dirba nuo 9 iki 18 val., o pietų pertrauka trunka nuo 12 val. iki 13 val., vadinasi, tą laiką darbuotojas ir turi dirbti.
Visgi įvertinęs profesinę riziką darbdavys gali numatyti specialias pertraukas, kada darbuotojas gali pailsėti nuo darbo, atgauti jėgas ir pan. Darbo inspektorius pateikia pavyzdį su parduotuvės darbuotojais – kasininkais, kuriems įvertinus riziką darbe, turi būti paskirtos specialios pertraukos.
„Natūralu, kad 6 val. žmogus išstovėti nepajėgs. Fiziologinės pertraukos įtraukiamos į darbo laiką: jei žmogui reikia į tualetą, jis bet kada stojasi ir eina“, – sako jis.
Teisininkės teigimu, kartais darbdavio ribojimai gali atsiliepti ir darbuotojo sveikatai. Anot jos, būna ir tokių atvejų, kai dėl pervargimo darbe darbuotojas paduoda darbdavį į teismą.
„Vis daugiau kalbama apie perdegimą darbe, kai jaunas žmogus nori daug pasiekti, netausoja savo poilsio valandų, neatsipalaiduoja ir galiausiai stresas padaro savo. Kuo toliau, tuo dažniau darbuotojai galės kreiptis dėl žalos atlyginimo, nes darbdavys atsakingas už saugių darbo sąlygų sudarymą“, – pabrėžia D. Foigt-Norvaišienė.
Š. Orlavičius atkreipia dėmesį, kad prieš pradedant bet kokį darbą, darbdavys turi įvertinti profesinę riziką – ar darbuotojo sveikata leidžia dirbti tam tikrą darbą.
„Būna atvejų, kai darbuotojas suserga profesine liga, pavyzdžiui, traktoriaus vairuotojui nuo darbo vibruoja rankos, tad ilgainiui gali išsivystyti Parkinsono liga. Jam tai gali būti pripažinta kaip profesinė liga ir tuomet galima kalbėti apie žalos atlyginimą. Blogiausiu atveju dėl visų pervargimų nutinka nelaimingų atsitikimų darbe, kada žūsta žmonės“, – sako jis.
Viršvalandžius privalo apskaičiuoti darbdavys
Š. Orlavičiaus teigimu, Darbo kodeksas nustato, kad viršvalandžiai gali būti dirbami tik su darbuotojo sutikimu, – daugiausia 8 val. per 7 dienas, o jei sutikimą darbuotojas pateikia raštu, jis gali dirbti iki 12 val. viršvalandžių. Anot jo, visais atvejais juos apmoka darbdavys. Visgi žmonės kreipiasi į Darbo inspekciją, kai darbdavys nemoka už viršvalandžius ir savaitgalius, tuomet šie prašymai teikiami darbo ginčų komisijai.
„Darbuotojui nieko nereikia skaičiuoti, viską padaro darbdavys. Darbdavio pareiga – apmokėti ne mažiau kaip 1,5 karto darbo užmokesčio tarifu. Jei geras darbdavys, jis gali mokėti dvigubai ar trigubai. Savaitgalį apmoka dvigubu darbo užmokesčiu, jei tai yra poilsio diena“, – dėsto vyr. darbo inspektorius.
D. Foigt-Norvaišienė priduria, kad vidurinės grandies vadovai už viršvalandžius gauna tą patį atlygį, o direktorius gali dirbti kiek nori – už tai nieko negaus.
