Įrengdavo greitai ir be didesnės atsakomybės

Technikos mokslų daktaras, mokslininkas, nepriklausomas statinių ir jų projektų ekspertas Česlovas Ignatavičius patvirtina: kai kuriuose sovietmečiu statytuose daugiabučiuose yra rimtų, iki šiol neišspręstų problemų.

Stambiaplokščių daugiabučių namų stogai daugiausia – sutapdintieji. Iš pradžių ant tokių daugiabučių stogų būdavo įrengiamos išorinės, vėliau – vidinės lietaus surinkimo sistemos. Galiausiai pradėti statyti daugiabučiai su šiltomis pastogėmis.

Visi stogai prieš keliasdešimt metų įrengti remiantis SNiP – tuomečiais reglamentais. Ritininę prilydomąją dangą įprastai klojo keturiais sluoksniais. Apačioje – pergaminas, viršutinis sluoksnis – ruberoidas. Ritininė danga klijuota ant cemento ir smėlio pagrindo. Remiantis tuometėmis normomis, toks stogas iki kapitalinio remonto galėjo būti eksploatuojamas dešimtmetį.

Anot mokslų daktaro, tuomečių stogų šilumos izoliacija buvusi prasta. Būdavo pilama šlako, keramzito, padrikos mineralinės vatos, dujų silikato. Vėliau stambiaplokščių daugiabučių stogams naudojo dujų silikatines plokštes, dar vadintas balastinėmis. Stogus įrengdavo greitai, jų fizinė būklė nebuvo bloga, didžiausia problema – trūko tinkamo vėdinimo. Tuo metu nebuvo įrengiami ventiliacijos kaminėliai. Garo izoliacijai naudotas sovietmečiu pagamintas ir nesandariai paklotas pergaminas.

„Oro drėgnis iš patalpų patekdavo į stogo konstrukciją, šiltinimo sistemą, susidarydavo didesnis slėgis, ritininė danga, pakaitinus saulei, įkaisdavo iki 80 ir daugiau laipsnių, susidarydavo bangų ir pūslių, kur tarp jų kaupdavosi teršalai, susidarydavo ledas, kas ardydavo stogo dangą – stogai pamažu prakiurdavo.

Jungtys su vertikaliomis stogo konstrukcijomis būdavo įrengtos irgi nekokybiškai. Pro parapetų skardas vandens patekdavo į parapetus ir stogo šiltinimo sistemą“, – komentavo statinių ekspertas.

Ant stogo aptinkama įvairiausių teršalų, net paukščių išmatų. Stogams prakiurus, visi teršalai patekdavo į stogo vidų ir šiltinimo sistemą, kurios niekas nevalydavo ir nedžiovindavo. Pasitaiko, kad ir dabar statybininkai palieka, ką radę, tiesiog kiauras vietas su rimtai užteršta šilumos izoliacija užklijuoja nauja ritinine danga.

Renovuoja, tačiau tik dėl varnelės

„Startavus daugiabučių renovacijai, akcentavau, kad būtina patikrinti stogo būklę, šiltinimo sistemą, ne tik ritininės dangos būklę. Sudrėkusias ir sugadintas vietas būtina išvalyti ir pakeisti nauja medžiaga, neužkonservuoti teršalų. Siūliau tiesiog nuskusti seną dangą, apžiūrėti, kas blogai, išdžiovinti ir uždėti naują šiltinamosios medžiagos sluoksnį bei uždengti naują ritininę dangą“, – kalbėjo Č. Ignatavičius.

Išorinės vandens nutekėjimo sistemos elementai, tokie kaip stoglangiai ar lietvamzdžiai, iki kapitalinio remonto galėjo būti naudojami dešimtmetį. Lietuvoje rimtesnio remonto šios sistemos nemačiusios keliolika ar keliasdešimt metų, taigi, įprastas vaizdas, jog lašantis vanduo, sykiu ir teršalai, apgadina fasadus, susidaro varveklių ir pan.

Užterštumas pavojingas dar ir tuo, kad sušlapusi šiltinamoji medžiaga tampa laidi šilumai, todėl ji iššvaistoma.

Ekspertas prisiminė atliktą ekspertizę daugiabutyje su pastoge, kurio paskutiniame aukšte buvo klojama šiltinamoji medžiaga, ant viršaus dedama briaunota gelžbetoninė plokštė, o ant šių – ritininė danga. Ta pastogė žema, prie karnizų jos aukštis apie 40 cm, ties kraigu – 1,20 metro.
Tos pastogės tampa paukščių išmatų „sandėliais“, nepaisydami to, kai kurie projektuotojai tesiūlo dėti naują šiltinamosios medžiagos sluoksnį ir kloti naują ritininę dangą, teršalus paliekant. O reikėtų elgtis principingiau: numontuoti gelžbetonines plokštes, pakeisti stogo konstrukcijas ir dangą.

Modernizuojant pastatus, kartais ant plokščiojo stogo uždeda šlaitinį stogą, jį užsandarina, todėl nelieka pastogės vėdinimo, ši pradeda pelyti, o tai kelia rimtą pavojų ne tik pastatui, bet ir žmonių sveikatai.

Po nepriklausomybės plokštieji stogai liko. Jiems šiltinti naudota mineralinė vata ir polistireninis putplastis.

Ruošdami tokius stogus, neįrengdavo cemento ir smėlio pagrindo, ritininę dangą tiesiog tvirtindavo ant mineralinės vatos sluoksnio, pataupydavo ir ventiliacijos kaminėliams.

Bituminis stogas
Foto: Organizacijos nuotr.

Kelioms problemoms – vienas sprendimas

Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto dėstytoja, mokslininkė Jurgita Černeckienė išskyrė kelias sovietmečiu statytų daugiabučių stogų bėdas. Viena – šiluminės savybės, antroji – hidroizoliacinės savybės.

Šiluminė izoliacija pagerinama stogą šiltinant, mat prilydomoji bituminė stogo danga bėgant laikui vietomis suskilinėjusi, nuolat tvirtinant antenas pasidengusi pūslėmis. Dėl vaikščiojimo ant stogo gali būti pažeistas hidroizoliacijos vientisumas. Šiltinant stogą paprastai uždedama nauja hidroizoliacinė danga ir problema išsprendžiama. Įlajų sandarumo problema įprastai sprendžiama lokaliai, sandarinant konkrečias vietas, tačiau, pašnekovės žodžiais, stogą tik sulopyti nėra tinkamiausias sprendimas.

Geriausia tuo pat metu, kai tvarkoma hidroizoliacija arba šiltinant ir tvarkant hidroizoliaciją, sykiu sutvarkyti nuolydžius į įlają, kad po lietaus nesikauptų vanduo. „Medžiagos paseno, jos nėra amžinos, bituminė danga nėra atspari atmosferos poveikiui kaip betonas. Aukšta temperatūra, ultravioletinių spindulių poveikis, natūralus susidėvėjimas – viskas veikia dangą. Bėgant laikui medžiagos kokybė gerėjo, anksčiau naudotų savybės nebuvo tokios geros. Perdangoms šiltinti naudotas perlitas. Dabar yra medžiagų su geresnėmis šiluminėmis savybėmis, geriau užtikrinančių konstrukcijos sandarumą“, – sakė J. Černeckienė.