Įsigijo seną sodybą
G. Černiausko šeima prieš 13 metų priėmė svarbų sprendimą – įsigyti seną, medinį namą vienkiemyje. Kita vertus, pasak pašnekovo, sodyba nėra visiškai atskirta nuo civilizacijos: vos už 3 km. yra Prienų miestas.
„Skelbimą apie parduodamą sodybą atsitiktinai pamatėme laikraštyje. Atnaujinus namą, jis buvo pritaikytas nuolatiniam, kasdieniniam gyvenimui. Daugiausiai reikšmės turėjo vieta: toliau nuo miesto šurmulio, vienkiemis, bet tuo pačiu ir šalia, 3 km iki Prienų miesto. Kadangi 2008 m. buvo nekilnojamo turto kainų burbulas, tai pasiūla sklypų, sodybų buvo itin maža. Įsikėlėme gyventi 2010 m. kovo mėn. Vidaus visa apdaila jau buvo sutvarkyta, tik namo fasadas ir aplinka nebuvo pilnai įrengta, ją užbaigėme jau gyvendami“, – sprendimą įsigyti sodybą prisimena G. Černiauskas.
Pašnekovas prisimena, kad trobesių būklė buvo prasta, atlupus namo ruberoidą, dengusį sienų rąstus, šeima pamatė, kad kai kuriose vietose siena yra visiškai sutrešusi.
„Tačiau nusprendėme, kad galime pakeisti tik tam tikrus segmentus, kurie netinkami. Minties griauti nebuvo, nes mums atrodė paprasčiau kažką sukurti, kai jau yra karkasas. Juo labiau, kad ir projektų jokio derinimo tokiu atveju nereikėjo, tai būtų buvusi būtinybė statant naują namą.
Manome, kad sutaupėme laiko, nervų ir pinigų. O be to statant naują namą būtų tekę samdyti statytojus ir reikėtų kur kas didesnio pradinio kapitalo pradedant statybą nuo pamatų nei pamažu atnaujinant seną“, – pažymi pašnekovas.
G. Černiausko teigimu, rekonstruojant medinį namą, praktiškai viską teko išardyti ir palikti tik sienas bei stogo konstrukcijas. Paklaustas, kokie didžiausi šios sodybos atnaujinimo iššūkiai buvo kilę, pašnekovas įvardija kelis. Pirmiausia, pats didžiausias – pamato sustiprinimas, kuris buvo iš betono ir akmenų. Teko atkasti visą pamato perimetrą iki 1,5 m gylio, surišti armatūra ir užbetonuoti.
„Taip pat supuvusių rąstų segmentų keitimas naujais. Apšiltintos lauko sienos ir mansarda purškiama eko vata. Padarytas ventiliuojamas fasadas, apkalta OSB plokšte, klijuotas 5 cm polistirenas ir užtinkuota struktūriniu tinku. Džiaugiamės, kad turime labai šiltą namą“, – pasakoja G. Černiauskas.
Pašnekovas tęsia, kad bet jau minėtų darbų, rekonstruojant namą teko jo viduje išardyti pertvaras, kurios buvo iš MP plokštės, apklijuotos popieriniais tapetais. Taip pat išardyti senas grindis, iškasti apie 0,5 m grunto, nes norėta taip paaukštinant lubas, kurios atrodė žemos. Visame name šeima sudėjo medines grindis, kai kur šildomas.
„Tambūre, vonioje, virtuvėje dalinai, šalia vitrinų sudėjome akmens masės plytelių grindis. Ten, kur buvo krosnis, pastatytas židinys, kaminas naujai išmūrytas. Seno namo vidaus sienos buvo iškaltos medinėmis juostelėmis ir ištinkuotos. Teko viską nukrapštyti, nulupti, buvo net ir visi vinys ištraukti iš sienų, kurių susidarė visas kibiras. Viduje liko nepaliesta, tik dabartinė siena tarp virtuvės ir vonios, ji iš rąstų, kurie buvo visiškai sveiki. Pertvarą iš virtuvės į katilinę išmūrijom namo kieme rastomis senovinėmis smetoniškomis raudonomis rankų darbo molio plytomis“, – tęsia pašnekovas.
G. Černiauskas pabrėžia, kad namą šildyti pasirinko kietuoju kuru, tačiau dabar planuojama šildymo alternatyva: dujinis katilas arba sistema vanduo-oras.
Daugumą darbų atliko savo rankomis
Tačiau čia pašnekovo išvardyti darbai nesibaigė. Šeima pasigamino modulinius laiptus į mansardą. Mansardoje įrengė du miegamuosius po 30 m2 ir pereinamą darbo kambarį-laiptinę.
„Miegamieji „palapinės“ tipo nuožulniomis sienomis. Tad teko gamintis ir baldus patiems, nes standartiniai nebūtų tikę, o ir vietos būtume praradę, ir erdvė sumažėtų. Teko ieškoti nestandartinių sprendimų“, – tikina pašnekovas.
Nors atrodytų, kad visas namas buvo pertvarkytas, jame liko ir dalis autentikos, pavyzdžiui, rūsys, kuris yra ne po visu namu, o tik 6 kv.m. patalpa. Jo sienos yra iš akmenų ir betono, grindys išbetonuotos, tad šeima pasigamino tik medines groteles, kad galėtų uždengti betonines grindis.
„Daugumą darbų atlikome patys: visi savaitgaliai, sugrįžę po darbų lėkdavom į sodybą, atostogos, du metus buvo „parduotos“. Nors labai mėgstame keliauti, automobiliu išmaišyta Europa, tačiau tuo metu teko aukoti ir atostogas, bet nesigailime, atsipirko. Samdėme meistrus: fasado tinkavimui, eko vatos purškimui, gipso plokščių montavimui, iš dalies santechnikos montavimui, kai ką iš santechnikos darbų atlikome patys. Tėtis pastatė židinį. Aplinkos tvarkymui samdėme buldozerį“, – apie darbus pasakoja pašnekovas.
Pasak G. Černiausko, jeigu ši sodyba būtų skirta tik savaitgalio poilsiui, atostogoms vasarą, tokiu atveju šeima galbūt būtų svarsčiusi galimybę sodyboje palikti daugiau autentikos. Tačiau šis pirkinys buvo skirtas nuolatiniam gyvenimui, tad teko į jį investuoti nemažai pinigų ir laiko.
„Finansiškai būtų sudėtinga įvertinti, nes daug darbų atlikome patys. Už pačią sodybą su 40 a namų valdos ir 2.7 ha žemės ūkio paskirties mokėjome 110 000 litų“, – prisimena pašnekovas.
Kviečiame pasidaryti po Černiauskų savo rankomis atnaujintą sodybą.
