„Norint pagerinti šią situaciją, reikia aiškios politinės vizijos ir bendravimo tarp verslo ir gyventojų“, – įsitikinęs jau penkerius metus KTU SAF dėstantis olandas.

Savo architektūros biurą „JDWA“ Roterdame ir Antverpene įsteigęs urbanistas-architektas turi nemažai patirties dirbant tiek su naujų gyvenamųjų kvartalų projektavimo, tiek su senų industrinių teritorijų transformacijos projektais. Jis Lietuvoje kartu su architektu ir urbanistu Martynu Marozu KTU SAF studentams dėsto urbanistikos modulius. Atlikdami įvairius tyrimus, jie jau ne vienerius metus analizuoja ir stebi besikeičiančius Lietuvos miestus.

Pasak J. De Wachter, Lietuvoje, ypač Kaune ir Šiauliuose, šiuo metu stambusis verslas dažnai plečiasi į užmiesčius, nes nemato potencialo kurtis miestų centruose esančiose industrinėse zonose. Miestų gyvenamieji rajonai nėra patrauklūs ir smulkiajam verslui.

Apie tai, kokios viso to priežastys, kokių veiksmų galima imtis ir kokie skirtumai egzistuoja tarp skirtingų Europos valstybių, su architektu kalbamės plačiau.

– Pirmiausia papasakokite, koks Jūsų santykis su Lietuva?

– Lietuvoje yra daug jaunų bei talentingų architektų ir architektūros studentų. Dalis jų atvyksta į Delfto universitetą, šalia Roterdamo. Jame turiu biurą, kuriame jau daug metų dirba ar stažuojasi ir lietuviai. Jų dėka buvau pakviestas pravesti paskaitą apie architektūrą Kauno technologijos universitete, o vėliau sulaukiau pasiūlymo tapti dėstytoju. Man buvo įdomu atvykti čia, į kitokią aplinką. Taigi pradėjau nuo dėstymo vieną pusmetį, o dabar jau dėstau penktus metus.

Vedame ilgesnes paskaitas, kurių metu skatiname studentus diskutuoti, pristatyti savo darbus. Norime jiems padėti atrasti sprendimus, o ne patys juos padiktuoti. Mums svarbu, kad studentai kurtų projektus, kurie ne vien kabės ant sienos, bet bus naudingi visuomenei.

– Dirbate dviejose skirtingose Europos dalyse. Kokius pagrindinius skirtumus pastebite?

– Iš esmės tiek Sovietinės eros, tiek modernistiniai gyvenamųjų pastatų projektai kitose Europos dalyse yra panašūs idėjomis ir savo funkcija. Yra keletas skirtumų dėl projektų dydžio ir įvairovės.
Didžiausia problema posovietinėje Europoje – pastatų fizinė būklė. Jiems renovacijos reikia kur kas labiau nei kitose Europos dalyse tuo laikotarpiu statytiems pastatams.

Turėtų būti paruoštos ne tik strategijos dėl renovacijos, bet ir vizija, kaip žmonės gyvens ateityje. Šiuo metu to Lietuvoje nematau ir pasigendu. Žinoma, reikia išspręsti ir opią pastatų problemą, kad jie stovėtų, nepraleistų vandens ir būtų geros būklės. Ši problema tikrai didelė, nes Lietuvoje apie 50-60 proc. žmonių gyvena butuose.

– Ką turėtumėme daryti kitaip?

– Pastatų rekonstrukcija yra labai svarbi, bet prieš ją atliekant būtina susikurti aiškią strategiją. Ji turi apimti įvairius klausimus: pastatų, jų tvarumo, viešųjų erdvių, stovėjimo aikštelių. Valdžioje esantys asmenys turi aiškiai žinoti, kaip įsivaizduoja visų šalies gyventojų apgyvendinimą, kokia kryptimi vystomi gyvenamųjų teritorijų projektai. Visi atskiri projektai turėtų atitikti pagrindinę strategiją.

Verslas gyvenamuosiuose rajonuose mato mažai potencialo, todėl keliasi į miestų pakraščius ar ieško kitų erdvių. Urbanistinė plėtra su nedidelio aukščio pastatais ar vidiniai miesto pokyčiai taip pat nėra integruojami.

Norint tai pakeisti, būtina, kad projektų vystytojai, valdžios asmenys ir investuotojai matytų gyvenamųjų rajonų potencialą. Tik tada bus galima juos pritaikyti pagal šių dienų standartus bei paversti komfortiškais.

– Kaip ši situacija skiriasi Lietuvoje ir Nyderlanduose?

– Kalbant apie gyvenamuosius daugiabučius, didžiausias skirtumas – nuosavybė. Nyderlanduose bei Belgijoje tokie pastatai dažniausiai yra įstaigų nuosavybė, o atskiri butai yra nuomojami. Taigi, jeigu norima kažką pakeisti, yra tik vienas savininkas, kuris, žinoma, prieš tai suderinęs su kitais nuomininkais, priima galutinį sprendimą dėl pokyčių.

Tuo tarpu Lietuvoje yra daug vieno pastato savininkų. Tyrimai rodo, kad šie žmonės nėra finansiškai stiprūs, todėl neturi lėšų įvairioms panašaus pobūdžio investicijoms. Tokia situacija gali būti pastebima, kai pastatuose atnaujinama izoliacija, pastatai iš nauji tinkuojamas, dažomi fasadai, t. y. atliekami minimalūs atnaujinimo darbai. Ir viskas. Nėra jokios strategijos visai kaimynystei, tik konkrečiam pastatui.

Pasikartosiu: viešos erdvės dažniausiai yra savivaldybės nuosavybė, tai reiškia, kad yra dar vienas savininkas. Taigi, norint įvykdyti labiau kompleksišką pokytį, susiduriama su namo savininkais, neturinčiais daug pinigų, kuriuos galėtų investuoti, bei savivaldybe, neturinčia lėšų ir dažnai nenorinčia didelių pokyčių. Taip pat yra investuotojai, nematantys potencialo investuoti į tokias vietas. Tai yra pagrindinė problema.

– Ką dar galime padaryti gyvenamuosiuose rajonuose?

– Kai kalbame apie gyvenamuosius rajonus, svarbu, kad žmonės, galintys investuoti bei turintys įtaką plėtrai, pastebėtų potencialą.

Mikrorajonuose yra daug erdvės: vidutiniškai tik apie 12 proc. yra apstatyta, o likę 88 proc. lieka nepaliesti. Savivaldybės dažnai neturi lėšų viską prižiūrėti, todėl šiuose laisvuose plotuose – tik žolė, medžiai, tyrlaukiai ir stovėjimo aikštelės.

Taigi kyla klausimas, kaip galima išnaudoti šį potencialą, suteikti šioms vietoms naują, kokybišką paskirtį, bet tuo pačiu metu neapstatyti visko betonu. Reikėtų sukurti sistemą, iš kurios žmonės galėtų uždirbti pinigus, bet tuo pačiu jau esantys gyventojai gautų naudą atnaujinant namus ir gerinant gyvenamąją aplinką.

– Kaip dėl pramoninių zonų transformacijos? Mūsų didžiuosiuose miestuose stovi nemažai apleistų buvusių gamyklų.

– Turime situaciją, kai šalia Kauno ir kitų miestų yra įsteigtos laisvosios ekonominės zonos (LEZ), kuriose mokesčiai yra mažesni. Todėl vietoje miesto teritorijoje esančių pastatų transformavimo, verslai investuoja į naujas vietas, kur gali įsikurti patogiau ir statyti naujus pastatus.

Šiauliuose galima pamatyti ir tokią situaciją, kai net seni neapstatyti pramoniniai plotai yra apleisti, tapę parduodamomis plikynėmis, kurių dažnai niekas nenori pirkti. Tuo tarpu laisvojoje ekonominėje zonoje kyla nauji pastatai. Norint tai pakeisti, turi būti aiški strategija, kaip bus skirstomos lėšos.
Manau, kad įmanoma rasti sprendimą, kaip investicijas paskirstyti tiek laisvosioms ekonominėms zonoms, tiek vietoms, esančioms arčiau miesto centro.

– Visiems tokiems pakeitimams labai svarbus žmonių palaikymas. Kaip jį užsitikrinti?

– Reikia kurti projektus žmonėms. Ypatingai tada, kai yra kuriami gyvenamųjų rajonų projektai. Jie dažnai turi kompleksinių problemų, todėl nėra vieno komunikacijos plano – viskas turi būti pritaikoma konkrečių gyventojų poreikiams. Svarbu atsižvelgti į individualią situaciją, patį projektą ir aplinką. Kartais geriau dirbti su žmonėmis jau turint aiškią idėją, o kartais pravarčiau neturėti jokio aiškaus sprendimo ir jį išsigryninti kalbantis su gyventojais ir atsižvelgiant į konkrečius jų poreikius.

– Ką rekomenduotumėte studentams, norintiems tapti sėkmingais architektais ar urbanistais?

– Manau, kad nėra vienodo kelio visiems. Visgi svarbu būti plačių pažiūrų, išvykti į užsienį, pamatyti kuo daugiau pasaulio ir po to grįžti. Daug mano lietuvių draugų, gyvenusių Nyderlanduose, grįžo į Lietuvą ir dabar čia sėkmingai dirba.

Būtina stebėti, kas vyksta aplinkui, įgyti patirties skirtingose vietose ir taip suvokti, kas tau geriausiai tinka. Tai skirtingų patirčių kombinacija. Žinoma, taip pat būtinas ir sunkus darbas.