Lyderių trejetas aiškus
Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto tyrėjas Rokas Valančius pažymi, kad niekada nebus vieno šildymo būdo, tinkančio visiems be išimties individualiesiems būstams – kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į patį namą ir jo aplinką. Pavyzdžiui, jei namas stovi mieste ar gyvenamųjų namų kvartale, kuriame yra dujotiekio tinklas, būtų racionaliausia rinktis dujinį šildymą. Įvairūs tyrimai patvirtino, kad toks pasirinkimas užtikrintų optimalų komforto ir kainos santykį. Tačiau jei objektas yra toliau nuo miesto, kur atvesto dujotiekio tinklo nėra, specialistas patartų apsvarstyti kitus variantus.
Kaip vieną racionaliausių šiuolaikinių šildymo technologijų R. Valančius išskiria sparčiai populiarėjančius oro-vandens šilumos siurblius, kurių efektyvumas pastaraisiais metais gerokai išaugo ir jie jau užima reikšmingą rinkos dalį. Šilumos siurbliai užtikrina komfortą ir beveik nulinę aplinkos taršą. Tačiau ką labiau verta pasirinkti – dujų katilą ar šilumos siurblį, atsakyti būtų galima tik atsižvelgiant į pradinę investiciją, pavyzdžiui, įvertinant, kiek kainuotų atvesti dujas. Vis tik šias dvi šilumos rūšis pašnekovas išskirtų kaip dažniausias – viena jų vis dar išlaiko populiarumą, o kita sparčiai populiarėja.
KTU tyrėjas mini ir tradicinius šildymo būdus, pavyzdžiui, kietąjį kurą, ilgai buvusį kaip vieną pigiausių energijos rūšių. Vis tik jau kurį laiką ryškėja tendencija atsisakyti kietojo kuro katilų. Individualiųjų namų savininkai juos dažnai keičia į šilumos siurblius. Pagrindinis kietojo kuro katilų trūkumas – nuolatinė jų priežiūra, valymas, reguliarus kuro pakrovimas. Visa tai gyventojams neleidžia jaustis komfortiškai.
Kaip analogą dujiniam šildymui R. Valančius pamini granulinį katilą, skirtumas esąs tik tas, kad jis reikalaus šiek tiek priežiūros. Pati technologija jau esanti aukšto lygio, tačiau bent kartą į savaitę vis tik teks į katilinę užeiti, nes reikės užpildyti katilo talpyklą granulėmis ir valyti pelenus. Specialistas pataria atkreipti dėmesį į esančią problemą – į rinką patenkančios pigesnės, tačiau prastesnės kokybės granulės dažnai lemia blogesnį degimą ir gausiau kaupiasi pelenai, atsiranda įvairių techninių problemų.
Galimos alternatyvos ir kombinacijos
R. Valančius aptaria ir mažiau populiarius šildymo būdus. Oro-oro šilumos siurblį jis linkęs vertinti tik kaip papildomą šilumos šaltinį. Pagrindinis jo trūkumas – vidinio bloko keliamas triukšmas, pučiamas, judinamas oras. Todėl specialistas tikrai nerekomenduotų jo įsirengti, pavyzdžiui, miegamojo erdvėje, nes tai nesuteiktų komforto.
KTU mokslininkas pataria atkreipti dėmesį į racionalesnius kombinuotus sprendimus. Pavyzdžiui, kaimo sodyboje labai tiktų oro-oro siurblio ir židinio šilumos kombinacija. Tokios sistemos paprastai turi valdymą internetu, taigi, nebūnant sodyboje, būtų galima joje palaikyti minimalią temperatūrą, prieš pat atvažiuojant ją padidinti iki optimalios, o atvykus papildomai iškūrenti ir židinį.
Paklaustas apie geoterminio šildymo aspektus, specialistas atkreipia dėmesį, kad toks šildymo būdas būtų bene pigiausias, jeigu vertintume tik energijos kainą. Tačiau būtent šis šildymo būdas pareikalauja didžiausios pradinės investicijos. Taigi, specialistas linkęs vertinti taip: jei šiandien galime sau leisti investuoti į geoterminio šildymo sistemą, neimdami paskolos, sprendimas yra tinkamas, nes vėliau bus galima džiaugtis labai mažais šildymo kaštais. Priešingu atveju pasirinkimas nebūtų pats racionaliausias.
KTU tyrėjas primena ir saulės energijos panaudojimo būdus. Jų šiuo metu esą du: saulės kolektoriai ir saulės elektrinės (saulės baterijos). Pirmuoju atveju sistema skirta karštam vandeniui paruošti bei daliniam patalpų šildymui ir yra derinama su kitomis šildymo sistemomis, antruoju – gaminama elektros energija.
Kelių šilumos šaltinių kombinacija – praeitis
Pašnekovas išskiria ypač gerą šilumos siurblio ir saulės elektrinės kombinaciją, nes pasigamintą elektros energiją galima naudoti patalpoms šildyti, naudojant šilumos siurblius. Puiki būtų ir saulės kolektorių kombinacija su įvairaus kietojo kuro katilais. Ji užtikrintų karšto vandens ruošimą šiltuoju metų laiku, nereikėtų kūrenti kietojo kuro katilo ar naudoti elektros energijos. Saulės kolektorių sistemos taip pat yra labai efektyvios šildant lauko ar vidaus baseinus.
Kalbėdamas apie šildymą infraraudonaisiais spinduliais, specialistas pabrėžia, kad tokių sprendimų rinkoje vis atsiranda, jie paprastai pritaikomi biuruose ar kitose patalpose, kuriose žmonės nebūna nuolat. Jų specifiškumas – šyla tik paviršiai, pavyzdžiui, žmogaus kūnas. Taigi, patalpoje gali būti, tarkim, +15 – +16 °C temperatūra, tačiau žmogus gali jaustis, tarsi būtų +20 °C. Vis tik atlikus tyrimą biure, kur buvo šildomasi infraraudonaisiais spinduliais, nustatyta, kad toks šildymo būdas daugeliui žmonių sukelia diskomforto pojūtį, gerai jaučiamasi tik apie 1–2 valandas, o vėliau šiluma dažnai pradeda erzinti.
KTU tyrėjas pasakoja, kad maždaug prieš dešimt metų buvo labai populiaru įsirengti kelis šilumos šaltinius, pavyzdžiui, dujinio ir kietojo kuro katilus. Dabar montuojama nemažai sistemų su kietojo kuro katilu ir oro-vandens šilumos siurbliu. Vis tik, pašnekovo nuomone, toks kelių šilumos šaltinių naudojimas jau traukiasi į praeitį. Netrūksta pavyzdžių, kai klientai, įsirengę dvi sistemas, naudoja tik tą, kuri yra komfortiškesnė ir reikalauja mažiau priežiūros. Rinkoje esama ir tokių sprendimų, kai viename įrenginyje yra ir oro-vandens šilumos siurblys, ir dujinis katilas. Įvedus įrenginyje elektros energijos ir dujų kainas, jis pats nusprendžia, kurią energiją naudoti pigiau. Tokių jau yra sumontuota ir Lietuvoje. Vis tik specialistas ragina nepamiršti atsižvelgti ne tik į mažesnius šilumos kaštus, bet ir į praktiškai dvigubai didesnę tokio įrenginio įrengimo kainą.
