Minusai virsta privalumais
V. Avietyno teigimu, pati sąvoka „racionalus“ labiau atitinka inžinierių ar konstruktorių darbą, kur reikia tikslumo, kai vengiama eksperimentų, ieškojimų ir kito blaškymosi. Pasirodo, architekto darbe kartu su racionaliais sprendimais beveik visada veikia ir iracionalūs veiksniai – galbūt atsitiktinumai, nuojautos.
„Racionaliu projektavimu vadinčiau sėkmingą projektą, kai gautą labai gerą rezultatą lemia atlikta išsami analizė, per kurią išsiaiškinami visi kliento poreikiai, sudėliojami prioritetai“, – sakė architektas.
Anot specialisto, būsimo projekto analizę pats užsakovas gali būti atlikęs nesąmoningai, kai, prieš pasirinkdamas sklypą individualiam namui statyti, būna pasidomėjęs tam tikrais įgyvendintais projektais ir įvertinęs, kas jam patiko arba kodėl nepatiko.
Analizė nėra tas darbas, kurio galima tiesiogiai reikalauti iš statytojo. Jei žmonės nėra išanalizavę, kokio jie būsto norėtų, architektas jau per pirmuosius pokalbius su jais pajunta, kad bus daugiau blaškymosi, dvejonių ir pats procesas užtruks ilgiau.
„Labai svarbu ir smagu, kai architekto ir užsakovo bendravimas išlaiko pusiausvyrą. Kitaip tariant, labai malonu dirbti, kai abi pusės ne tik klausosi, bet ir girdi viena kitą, netgi savotiškai vieni kitus papildo, pavyzdžiui, sprendžiant projekto įgyvendinimo metu kilusius klausimus. Priimant kartu gerai apgalvotus sprendimus tokiais atvejais sugebama minusus paversti privalumais“, – tęsė pašnekovas.
Ne mažiau svarbus yra ir kliento pasitikėjimas pasirinktu architektu.
Užsakovai ir namų darbai
Taigi, individualaus būsto projektui realizuoti būtinos trys stadijos: analizė, projektavimas ir statyba. Kai viskas nuo pat pradžių tvarkingai vyksta pagal šią schemą, projekto įgyvendinimas tampa racionalus ir teisingas.
„Nors individualaus namo projekto užsakovai dažniausiai nelabai mėgsta to daryti, pirmiausia jie turi atlikti savotiškus namų darbus: sąmoningai ar nesąmoningai atlikti prioritetų analizę, įvertinti poreikius ir galimybes“, – paaiškino V. Avietynas.
Pasak architekto, vieni užsakovai vadinamiesiems namų darbams skiria nemažai laiko ir dėmesio, tą daro labai kruopščiai, vadovaudamiesi specialia literatūra, internete rasta informacija, apklausomis, kiti remiasi intuicija.
Visos priemonės ir būdai priimtini, įsitikinęs specialistas. Tik svarbu, kad tokia analizė išties būtų atlikta, nes jei jos nėra, apie racionalų projektavimą negali būti nė kalbos.
„Po konkretaus projekto vizijos analizės svarbu teisingai pasirinkti architektą, su juo rasti bendrą kalbą, – komentuoja V. Avietynas. – Į klausimą, kaip teisingai pasirinkti architektą, vienareikšmiškai atsakyti negaliu, nežinau. Užsakovas pasirenka architektą, o ne priešingai. Manau, kad specialisto pasirinkimą daugeliu atvejų lemia rekomendacijos, kurias gauna ar išgirsta klientas.“
Architektas tiki, kad visi pagal rekomendacijas gauti ir įgyvendinti individualaus būsto projektai buvo sėkmingi.
„Aš visada klausiu, kas rekomendavo. Kai sužinau, kas klientui pateikė mano kontaktus, jau pradedu įsivaizduoti, kokie gali būti pagrindiniai projektavimo niuansai, kaip vyks pats procesas“, – teigė V. Avietynas, architekto darbu patenkintų užsakovų dažniausiai reklamuojamas iš lūpų į lūpas.
Architektas – lyg šeimos gydytojas
Tiesa, klientų rekomendacijos nėra pagrindinė taisyklė gaunant naujus architektūros projektus. Kitas, beje, labai mėgstamas būdas pasirinkti konkretų architektą smagiems projektams įgyvendinti ir geriems rezultatams pasiekti yra konkursai – uždari ar atviri, didesni ar mažesni.
Nesant rekomendacijų ar pažįstamų žmonių, kurie vieną ar kitą architektą laiko patikimu ir profesionaliu, konkursas, pasak pašnekovo, yra optimalus būdas pasirinkti geriausią pasiūlymą iš 3–10 nuomonių. Pastarųjų daugiau nereikia – galima ir pasiklysti.
„Anksčiau būdavo populiarūs maži konkursai. Kažkada žiūrėjau savo projektus, juos nagrinėjau, norėdamas išsiaiškinti, kurie iš jų sėkmingiausi, kokia buvo pradžia, šaknys, kokiu keliu tas projektas pas mane „atėjo“. Išnagrinėjęs tapau pats sau įdomus. Pasirodo, nemažai ypatingų projektų buvo gauti konkursuose. Vadinasi, jei laimi konkursą, pusę sėkmės jau turi – su užsakovu užmezgi kontaktus, randi bendrą kalbą. Žodžiu, tarytum įvyktų kažkokia cheminė reakcija“, – pripažino V. Avietynas.
Užsakovo ir architekto susitikimas oficialiai vadinamas užduotimi. Pokalbiai apie numatomą projektą dažniausiai vyksta biure ar kavinėje.
Sunkiau, kai klientai yra nekalbūs ar nemoka žodžiais apibūdinti savo norų, pageidavimų, apskritai „nupiešti“ būsimo individualaus būsto interjero ir eksterjero.
Į pagalbą tuomet ateina architektas, kuris klausia, domisi, kitąsyk netiesiogiai, aplinkiniais keliais bando sužinoti viską, ko jam prireiks projektuojant, netgi to, kas labai asmeniška.
„Procesas labai įdomus. Susipažįsti su užsakovu ir su juo bendrauji gana atvirai, tarytum būtum šeimos gydytojas, – vaizdžiai palygino V. Avietynas, kuris daugiausia ir projektuoja individualius būstus. – Architektas savo klientui tampa artimu žmogumi. Ir kuo atviriau, paprasčiau ir nuoširdžiau bendraujama, tuo įgyvendintas projektas būna racionalesnis – labiau apgalvotas ir tikrai vykęs.“
Sėkmingiausi projektai
Įgyvendinant architektūros projektus, be abejo, labai svarbus yra laiko planavimas. V. Avietynas neabejoja, kad intensyviau dirbant ir architektui bei užsakovui aktyviau bendraujant rizikuojama „kankinti“ projektą, todėl kartais labai naudinga padaryti pauzes. Tai reiškia, kad abiem pusėms reikia retkarčiais trumpam atitolti nuo projekto, pailsėti ir leisti kai kuriems sprendimams labiau subręsti.
„Gaila, bet šį patarimą ne visi supranta paprastai ir pažodžiui, – apgailestavo savo darbo profesionalas. – Mano praktikoje nėra buvę nė vieno projekto, kad jo procesas būtų identiškas kito projekto procesui. Tai yra didžiausias architekto darbo pranašumas, kaip ir galbūt didžiausias minusas.“
Architektas gali įvardyti nemažai savo projektų, kuriuos pats asmeniškai laiko labai sėkmingais, nors jų projektavimo eiga nebuvo itin sklandi ar racionali, nes teko rinktis idėjas iš gausybės variantų.
Taip pat yra projektų, kai nereikėjo blaškytis, nes nuo pat pradžių buvo nuosekliai įgyvendinama viena pasirinkta vizija. Tokio projekto pavyzdžiu galėtų būti kol kas vienintelis Vilniuje išmanusis gyvenamasis namas sostinės Švedų gatvėje.
V. Avietynui taip pat teko įgyvendinti projektus, kurių metu įsiminė ne tik smagus bendravimas su užsakovais, bet ir įdomūs pasirinkti sklypai. Pavyzdžiui, šlaitas ar kitos neįprastos sąlygos lėmė savitą idėją ir puikų rezultatą projektuojant Neries terasų kvartalą Vilniaus rajone, gyvenamąjį namą Vilniaus Butrimonių gatvėje.
Sostinės Versmių gatvėje esančio gyvenamojo namo rekonstrukcija, individualūs būstai, iškilę Avižieniuose arba Druskininkų rajono miške, tai puikiai pavykę architekto projektai, įgyvendinti laimėjus skelbtus konkursus.
Komentaras. Marius Bliujus, bendrovės „Kubinis metras“ partneris-įkūrėjas, architektas.
Namo erdvės, kuriose praleidžiame daugiausia laiko, projektuojamos geriausioje zonoje – šviesiausioje ir su gražiausiais vaizdais pro langus, atokiau nuo kaimynų ar, tarkime, nuo kažkokio taršos objekto. Jei turėtume mintyje paties namo išdėstymą pasaulio šalių atžvilgiu, būtų racionaliausia, kad geriausios namo zonos dideli vitrininiai langai žvelgtų į pietų pusę. Tik tuomet būtina saulės šviesos ir šilumos kontrolė, nes priešingu atveju jausime diskomfortą.
Galima įrengti stogelius virš vitrinos arba išorės žaliuzes. Toks sprendimas – dažniausias, nes vasarą pietinėje pusėje esančių patalpų saulė neprikaitina, o žiemą prišildo per vitrinas. Taip nušaunami keli zuikiai – turime tiek gerą apšvietimą, tiek šilumą, sykiu išsaugome komfortą. Beje, į pietus orientuotos vitrinos kelia namo energinę klasę.
Ar pietų pusėje įrengtoje namo erdvėje turėtų būti miegamasis, darbo kambarys ar svetainė, universalaus recepto nėra. Visa tai dažniausiai pasirenkama pagal namo gyventojų poreikius. Skyrę prioritetą pagrindinei erdvei, vėliau galime planuoti kitas namo zonas.
Numatant individualiojo namo aukštį, racionaliausias sprendimas būtų dviaukštis pastatas, nes tai pigiau. Pirma, tokio namo tūris yra mažesnis. Kita vertus, reikės mažiau sienų, pamatų, mažesnio ploto stogo.
Taigi, dviaukštis pastatas racionalesnis, nes jo tūris kompaktiškesnis. Tačiau žmonėms patogiau gyventi vieno aukšto name – be turėklų ir laiptų, be vaikščiojimų aukštyn ir žemyn. Taigi, jei žmonės nori gyventi komfortiškiau, jie renkasi vienaaukštį namą, nepriklausomai, kokio amžiaus būtų. Tiesa, kai kuriems žmonėms nėra priimtina psichologiškai įsirengti miegamąjį pirmame aukšte. Yra buvę atvejų, kai namo antro aukšto būtinybė atsirado vien todėl, kad pirmajame miegoti nejauku. Bet tai individualūs atvejai.
Racionaliausias gyvenamojo namo plotas turbūt būtų 100–120 kv. metrų, nes tai ekonomiška. Vidutinis individualiojo namo plotas – tarp 120 ir 160 kv. metrų, o 180–200 kv. metrų ir daugiau – jau gana didelis.
Be to, manau, kad didesniame name turėtų būti galimybė atskirti virtuvę nuo svetainės. Ten, kur yra maži ekonominiai būstai, virtuvė ir svetainė tebūnie kartu – taupoma vieta, erdvė, reikia mažiau sienų. Bet kai statai namą sau, verta pagalvoti apie tai, kad virtuvę nuo svetainės būtų galima atskirti bent jau iš dalies. Tuomet erdvė turėtų būti planuojama taip, kad virtuvė atsidurtų pusiau nišoje. O tada jau galima spręsti, ar ten bus įrengta siena, ar lentyna, ar niekas nebus daroma.
Svarbiausia – turėti laisvę pasirinkti.
Racionalus apšvietimas namuose bus tik tuomet, jei jį planuosime, užuot įrengę intuityviai. Pirmiausia privalu numatyti bendrąjį, o tik paskui pamąstyti apie lokalųjį, kai namuose apšviečiami konkretūs taškai.
Individualieji namai išsiskiria savo įvairove, kiekvienas jų yra įdomus ir išskirtinis.
Yra namų, įkastų į žemę, yra ir trijų vadinamųjų lygių, kai namo kiemas įrengtas ant paties namo: pirmame jo lygyje – įėjimas, antrame gyveni, o trečiame atsirandi kieme. Projektavome tokį, o erdves padalijome ne pačiame name, o jo aukštyje.
Įkasto į žemę namo žmonės pageidauja norėdami savo būstui suteikti išskirtinį įvaizdį, nes tradicinio namo nenori. Nusiperka išskirtinį sklypą ir turi užduotį, pavyzdžiui, pastatyti namą su žolėmis ant stogo. Ir tai nėra vietos taupymas, nes tai nebūtų racionalu.
Jeigu statant nuosavą namą tavo poreikiai netelpa sklype, šis nėra pasirinktas tinkamai. Tuomet reikia keisti sklypą, antraip namas bus per brangus tokiam sklypui, kris namo vertė. Arba priešingai – labai prabangiame sklype pasistatęs trobelę, numuši sklypo vertę. Racionalu, kai sklypo vertė proporcingai atitinka namo vertę.
