Namo sienos ne tik saugo gyventojus nuo šalčio, karščio, lietaus bei vėjo, bet ir kuria estetinį namo vaizdą. Tačiau Lietuvoje dažnai pamatysi fasadą atšokusiais tinko gabalais ar apsilupinėjusiais dažais.
Taip atsitinka ne tik dėl nekokybiškai atliktų darbų, bet ir pakankamai atšiaurių mūsų platumos oro sąlygų. Statydami gyvenamąjį namą ar kitą statinį, jokiu būdu neturėtume pamiršti, kokioje klimato juostoje gyvename. Namų fasadai Lietuvoje patiria didelius temperatūrų svyravimus ir drėgmės poveikį. Žiemą dažnai kartojasi atodrėkiai ir atšalimai. Taip pat pasitaiko efektas, kai pavasarėjančios saulės spinduliai fasadą šildo, o oro temperatūra vis dar neigiamoji. Dėl tokių oro išdaigų namo sienos gali sudrėkti ir apledėti. Stipriai lyjant ir pučiant šoniniam vėjui, kai kurie namo sienų plotai taip pat gali įmirkti. Ypač jeigu lietingas periodas gana ilgas.
Drėgmei prasiskverbus į gilesnius sienos sluoksnius, smarkiai prastėja šiltinamosios medžiagos savybės. Be to, sienai ilgesnį laiką esant drėgnai, viduje gali apsigyventi pačių įvairiausių pelėsių ir grybelių, kurie palaipsniui neišvengiamai prasiskverbs ir į gyvenamąsias patalpas. Tad jeigu nenorite dalytis savo namų su Jūsų sveikatai itin kenksmingomis kitomis gyvybės formomis, fasadas – viena iš tų namo vietų, kuriai papildomas vėdinimas tikrai nepakenktų.
Oro sąlygų negalime pakeisti, bet įrengti tokį fasadą, iš kurio perteklinė drėgmė greitai ir lengvai pasišalintų – galime. Vėdinamieji fasadai saugo namo sienas ne tik nuo drėgmės, bet ir nuo perkaitimo. Nustatyta, kad pastato sienos Lietuvoje vasarą gali įkaisti iki 70 laipsnių, o kai kuriais atvejais ir daugiau. Vėdinamojo fasado technologija puikiai apsaugo nuo karščio prasiskverbimo į gilesnius sienos sluoksnius ir patalpų vidų.
Vėdinamieji, arba ventiliuojamieji, fasadai – kas tai?
„Tai tikrai nėra XXI a. išradimas, – sako medinius namus statančios ir vėdinamuosius fasadus įrengiančios UAB „Danstemos statyba“ direktorius Edmundas Pranculis. – Ventiliuojamuosius fasadus turi praktiškai visi karkasiniai namai, o pirmieji karkasiniai pastatai pradėti statyti dar XV a. Japonijoje. Šiandien pasaulyje 87 proc. individualių gyvenamųjų namų yra karkasiniai. Mūrinukai daugiausiai statomi posovietinėje erdvėje, o didžioji pasaulio dalis stato karkasinius namus, nes taip yra pigiau, šilčiau ir greičiau. Karkasiniai namai ypač populiarūs JAV, Australijoje, Kanadoje ir Japonijoje. Taigi galima sakyti, kad tik maža dalis individualių namų pasaulyje neturi ventiliuojamųjų fasadų.“
Pasak pašnekovo, pagrindinis ventiliuojamojo fasado ir įprastinės tinkuotos sienos skirtumas yra tas, kad ventiliuojamajame fasade tarp apšiltintos namo sienos ir fasado apdailos yra įrengiamas 2–3 cm storio oro tarpas, kuriuo laisvai gali cirkuliuoti lauko oras. Sienos apačioje ir viršuje turi būti įrengtos angos, per kurias lauko oras patektų į fasado vidų. Toliau prie karkaso tvirtinama fasado apdaila, kuri gali būti daroma iš pačių įvairiausių medžiagų. Dauguma jų, priešingai nei tinko sluoksnis, yra atsparios vandeniui. Tačiau jeigu drėgmė visgi prasiskverbia pro fasado apdailą į vidinius sienos sluoksnius, tai dėl oro tarpo perteklinė drėgmė iš namo sienos lengvai išventiliuojama.
Tačiau ar tarp fasado apdailos ir šiltinamojo sluoksnio cirkuliuojantis oras nešaldo pastato? Pasak E. Pranculio, ne. Esant ventiliuojamajam fasadui tarp namo sienos ir apsauginio kevalo – fasado apdailos – cirkuliuojantis lengvai įšilęs oras pastatą šaldo mažiau, nei tiesiogiai tinkuotą fasadą talžantys šalto vėjo gūsiai. Ventiliuojamojo fasado oro tarpe cirkuliacinio srauto greitis dažniausiai yra daug mažesnis nei vėjo greitis lauke.
Įrengiant ventiliuojamąjį fasadą galima naudoti gausybę fasado apdailos medžiagų. Šiandien Lietuvoje jų yra itin didelis pasirinkimas. Pasak E. Pranculio, ventiliuojamojo fasado apdailai tinka bet kokios medžiagos, įskaitant netgi tinką ir klinkerį. „Galima dėti plokštes ir jas tinkuoti ar apklijuoti klinkerinėmis plytelėmis, galima dėti medį, metalą, pačias įvairiausias apdailines plokštes. Praktiškai nėra tokios apdailos, kurios šiuo atveju nebūtų galima įrengti.
Todėl ventiliuojamasis fasadas leidžia pasirinkti daug daugiau dizaino sprendinių, lyginant su įprastinėmis tinkuotomis sienomis. Kiek mes susiduriame, populiariausios fasado apdailos medžiagos gyvenamuosiuose namuose yra skarda ir medis – tradicinės, laiko patikrintos medžiagos. Paskutiniu metu pradėjo populiarėti skalūnas, čerpės, fibrocementiniai lakštai.“
Vėdinamojo fasado sistemą sudaro:
- laikančioji sienos konstrukcija: blokai, plytos, karkasas, betonas ir pan.;
- karkasas (medinis, aliumininis, cinkuotojo arba nerūdijančiojo plieno, bazalto pluošto kompozito);
- termoizoliacinė medžiaga (vėdinamiesiems fasadams dažniausiai naudojama mineralinė vata);
- vėdinamasis oro tarpas;
- fasado apdaila (pluoštinio cemento / keramikos / akmens plokštės, mediena, skarda ir kt.).
Svarbūs vėdinamojo fasado įrengimo momentai
Įrengiant vėdinamąjį fasadą ypatingas dėmesys turi būti skiriamas teisingam karkaso projektavimui ir įrengimui. Karkasas turi atlaikyti savo ir fasado apdailos svorį, būti kuo mažiau laidus šalčiui. Svarbu parinkti tinkamą vėjo izoliacinę medžiagą. Drėgmė turi lengvai pasišalinti iš šiltinamosios medžiagos ir išgaruoti per ventiliacinį tarpą. Pastato energiniam efektyvumui labai svarbus sandarumas. Net ir smarkiai padidinus šiltinamosios medžiagos sluoksnį, pastatas nebus šiltas, jei paliksime plyšių ar šilumos tiltelių. Todėl tarp metalinių karkaso elementų (dar vadinamų laikančiosiomis gembėmis) ir sienos turi būti naudojamos termoizoliaciniai tarpikliai. Mažesniems tarpeliams turi būti naudojami hermetikai, didesniems – sandarinimo juostos.
Teisingas šiltinamojo sluoksnio įrengimas
Kaip teisingai įrengti šiltinamąjį sluoksnį ventiliuojamame fasade, paklausėme akmens vatą gaminančios UAB „Paroc“ rinkodaros vadovės Baltijos šalims dr. Audronės Endriukaitytės. Pasak specialistės, tai, kokios medžiagos naudojamos vėdinamosioms sienoms šiltinti, ir kaip šios medžiagos įrengiamos, priklauso nuo dviejų pagrindinių dalykų: fasado apdailos tvirtinimo sprendimo ir sienos konstrukcijos. Pavyzdžiui, gali būti įrengiamos dviejų lygių ir vieno lygio karkaso sistemos arba fasado apdaila tvirtinama lanksčiaisiais ryšiais – esant trisluoksniam mūrui.
Įrengiant apšiltinimo sluoksnį, reikia laikytis pagrindinio principo, kad šilumos izoliacija turi būti apsaugota nuo oro tarpe judančio oro poveikio. Šilumos izoliacijos storis apskaičiuojamas ir priklauso nuo sienos laikančiosios konstrukcijos šiluminių savybių. Paprastai A+ klasės pastatams šilumos izoliacijos storis yra 250–280 mm. „Galima naudoti specialias sienoms šiltinti skirtas plokštes, tada joms papildoma apsauga nuo vėjo nėra reikalinga.
Galima naudoti universalias plokštes kaip pagrindinį šiltinimo sluoksnį, tuomet papildomai reikia naudoti apsaugos nuo vėjo plokštes. Jei apsaugą nuo vėjo įrengiate iš „PAROC Cortex“ plokščių, būtinai naudokite sandarinimo juostas plokščių sandūroms. Taip pat rekomenduojama naudoti specialią sandarinimo juostą pastato kampams bei angokraščiams užsandarinti“, – sakė dr. A. Endriukaitytė.
Metalinio karkaso tipas, karkaso žingsnis (atstumai tarp profiliuočių), metalinio karkaso elementų storis, varžtai ir jų skaičius turi būti parinkti ir suskaičiuoti atsižvelgiant į sienos rūšį, vėjo apkrovas konkrečiose zonose, pastato aukštį, apdailos elementų rūšį ir kitą. Be to, vėdinamasis oro tarpas turi atitikti sistemos gamintojo nurodymus, tačiau negali būti mažesnis už 25 mm. Vėdinamųjų angų plotas taip pat turi atitikti sistemos gamintojo nurodymus, tačiau negali būti mažesnis už 50 kv. cm vienam sienos ilgio metrui.
Tam, kad siena vėdintųsi, būtina įrengti vėdinimo angas viršutinėje ir apatinėje sienos dalyse. Be to, reikia užtikrinti, kad į vėdinamąjį oro tarpą iš išorės patekęs vanduo arba kondensacinis vanduo nepatektų į termoizoliacinį ir kitus konstrukcijos sluoksnius. Vandeniui pašalinti būtina įrengti drenažines angas. Specialistė pažymėjo, kad vėdinamosios sienos būna kelių tipų, todėl vieno atsakymo, kaip teisingai įrengti apšiltinimo sluoksnį, nėra.
Kiekvienas statytojas turi žinoti, kad:
• šilumos izoliacija turi priglusti prie šiltinamo paviršiaus;
• šilumos izoliacijos plokštės turi būti perstumtos viena kitos atžvilgiu;
• įrengiant dviejų sluoksnių šilumos izoliaciją, antro sluoksnio gaminiai turi uždengti po jais esančių plokščių siūles;
• plyšiai tarp šilumos izoliacijos plokščių turi būti užkamšyti (užpildyti);
• Įrengiant šilumos izoliaciją ar apsaugą nuo vėjo iš plokščių sandūros, pastato kampai bei angokraščiai turi būti sandarinami specialiomis juostomis.
