Architektas Maksimas Zacharovas papasakojo, kaip vyko daugiabučių evoliucija, kokiais būstais sovietmečiu valdžia viliojo emigrantus sugrįžti į Lietuvos TSR ir kokie namai galėtų drąsiai vadintis šių dienų statomų gyvenamųjų daugiabučių „protėviais“.
Pigiau už rūmus
Pašnekovas pasakoja, kad iki 1860-ųjų didikai ir pirkliai įprastai statėsi 2-3 aukštų rūmus ir rezidencijas, kuriose gyveno viena šeima, tačiau ėmė kilti poreikis statyti būstus nuomai. Laikoma, kad vienas pirmųjų daugiabučių Vilniuje atsirado Pylimo g. 49 – tai buvo trijų aukštų namas su kolonomis, kuris buvo perstatytas ir suskaidytas į du butus. Pirmame aukšte buvo arklidės ir ūkinės patalpos.
O štai pigių butų namų buvo statoma mažai. Vienas ryškesnių pavyzdžių – Labdarybės draugijos namas, plytinis istorizmo stiliaus daugiabutis Labdarių gatvėje, pastatytas 1884-aisiais.
„Čia jau buvo labai mažo ploto butai su koridorine sistema. Tai buvo vieno kambario butai, kurių gyvenamasis plotas siekė apie 12 kvadratinių metrų, o bendras plotas sudarė apie 20 kvadratinių metrų, į kuriuos įskaičiuojama virtuvės patalpa ir nedidelis sandėliukas. Sanitariniai mazgai įrengti arba koridoriaus gale, arba atskirame ūkiniame pastate lauke, nepaisant to, kad namas galėjo būti centre arba senamiestyje“, – pasakoja architektas.
Kadangi Lietuvą XIX a. pramonės revoliucija aplenkė, Vilniuje buvo statoma mažai pramonės gamyklų ir nebuvo didelio tokių būstų poreikio. Jo teigimu, tokiuose butuose įprastai gyveno darbininkai ar žemesnio nei vidutinio sluoksnio žmonės, kurių įprastos gyvenvietės iki to laiko būdavo mediniai trobesiai, kurių pavyzdžių galima aptikti Šnipiškėse, Markučiuose, Rasose, Liepkalnyje ir net paties Naujamiesčio prieigose.
1900-aisiais metais žydų pigių butų bendrovės statomi du šešių aukštų plytiniai daugiabučiai Subačiaus gatvėje labiausiai panašūs į tuos, kurie buvo statomi užsienyje. Juose jau buvo centralizuota nuotekų sistema, po 100 butų kiekviename name. Čia apsigyveno nepasiturintys žydai, studentai.
Pirmieji daugiabučiai buvo statomi neaukšti – vos 2-3 aukštų, tačiau ilgainiui aukštingumas išaugo iki 4-5 aukštų, o Kauno ir Jogailos gatvėse išdygo net 6 aukštų su mansarda daugiabučiai. Tokiuose daugiabučiuose jau buvo taip vadinami „visi patogumai“ – sanitariniai mazgai, centralizuotos nuotekos, šildymas. Vienas įspūdingiausių tokių namų pavyzdžių – Kauno g. 2 esantis secesijos stiliaus daugiabutis, dar vadinamas Chajos Kremer namu. Jame jau buvo kiemo korpusai ir net du liftai, o monotoniški fasadai išsiskyrė didesniais laiptinės langais, kampiniu erkeriu, bokšteliais.
Architektė Jūratė Raugalienė „Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros“ išleistoje knygoje „Vilniaus senamiesčio architektūros stiliai“ šį namą apibūdina taip: „Įėjimo durys turi plastiškų formų puošybą, langai dailinti įvairių dydžių stačiakampiais. Moderno architektūrai būdingas nusklembtas namo kampas su išsikišusiu erkeriu ir bokšteliu, dengtu žvynuota skarda“.
Kaip pasakoja M. Zacharovas, tokiuose nuomai skirtuose daugiabučiuose gyveno aukštesnė nei vidurinė klasė – valdininkai arba bankininkai. XIX ir XX amžių sandūroje gyventojų skaičiui Vilniuje pasiekus 160 tūkst., atsirado daugiau vidurinio ir aukštesnio sluoksnio, todėl ir išaugo poreikis geresniam būstui, kuriame gyventi buvo ekonomiškiau nei rūmuose ar rezidencijoje.
„Tokių nuomojamų butų plotai atitinka dabartinį individualaus namo vidurkį – apie 130 kvadratinių metrų. Juose būdavo daugiau negu penki kambariai, papildomos patalpos tarnaitėms, papildomas įėjimas, pagrindinė paradinė ir „juodoji“ laiptinė“, – dėstė architektas.
Kas yra dabartinių daugiabučių prototipas?
Paklaustas, kas galėtų vadintis šiuolaikinių statomų daugiabučių ir gyvenamųjų namų kvartalų prototipu, M. Zacharovas įžvelgė du aspektus, pagal kuriuos galima būtų vertinti ir įvardinti.
„Pagal tai, kaip atrodo buto planas, XIX a. patys pirmieji daugiabučiai gali būti laikomi prototipu, nes jau to meto brėžiniuose matome standartinį išplanavimą – bute yra koridorius, prieškambaris, sanitarinis mazgas, virtuvė ir svetainė“, – dėsto jis. Vizualiai naujai statomi daugiabučiai labiausiai panašūs į „bauhaus“ stiliaus paveiktą tarpukario modernizmą (1920-1930-ieji metai). Šio stiliaus ištakos – Vokietijoje. „Bauhaus“ – tai dizaino ir architektūros mokykla Vokietijoje, kuri veikė iki Hitlerio laikų. Ši mokykla sukūrė vieną įtakingiausių modernizmo architektūros srovių pasaulyje. Daugelis šiuolaikinių architektų ir jų pastatai gali būti laikomi „bauhaus“ mokyklos stiliaus perėmėjais.
„Lakoniški, minimalistiniai fasadai, plokščias stogas, kurį galima būtų apželdinti. Tiesa, pas mus tokie stogai nebuvo eksploatuojami“, – „bauhaus“ stilių apibūdina architektas. Pasak jo, „bauhaus“ tipo namas sovietmečiu buvo industrializuotas ir atkartojamas tūkstančius kartų – tai baltų plytų minimalistinis, skurdžios apdailos penkiaaukštis, kurio visi fasadai vienodi. Tokių namų galime išvysti ir Lietuvoje.
„Jei žiūrėtume į XIX a. pastatus – istorinio stiliaus, puošnūs į gatvės pusę, nuosaikesni, su mažiau puošybos į kiemo pusę, matosi tik laiptinės tūris, dėl to kiemo fasadas įdomiau atrodo nei sovietinių daugiabučių. O štai „bauhaus“ daugiabučiams būdingi kiti bruožai – visi fasadai svarbūs, aplink pastatą paliekama daugiau erdvės, nėra uždarų kiemų. Sulig jų atsiradimu įvyko didžiausias lūžis ir tokio tipo daugiabučiai statomi iki šiol“, – dėsto M. Zacharovas. Jo teigimu, geriausiai „bauhaus“ stilistiką iliustruoja Algirdo gatvėje esantis geltonų plytų su užapvalintais kampais namas – neišraiškingas, galima supainioti su sovietmečiu, bet tai yra 1939 m. pastatas.
„Jis apžvelgiamas iš visų pusių, nėra įkomponuotas į gatvės perimetrą palei vieną liniją taip, kaip visi pastatai įkomponuoti Gedimino prospekte“, – priduria jis.
Pasak architekto, Vilniaus tarpukario architektūra griežtesnė negu Kauno, kuriame pastatus dar papildo įvairūs karnizai ir papuošimai. Jo teigimu, Vilniuje šis stilius toks saikingas, kad nežinant galima net neatpažinti. „Dažniausiai fasadai buvo dažomi baltai, šviesia švaros spalva. Mūsų regione buvo šiek tiek gelsvos ir smėlio spalvos. Dalinai fasadas buvo dengiamas glazūruotomis klinkerinėmis plytelėmis“, – teigia jis.
Architektūriniai sprendimai – naujovės, medžiagos
Nuo XIX a. pabaigos daugiabučiai buvo statomi iš plytų – šis mūras buvo paplitęs dar nuo gotikos laikų. Perdangoms buvo naudojamos naujo tipo metalinės sijos, ant jų – medinės grindys arba gelžbetoninės perdangos – tai buvo visiška naujovė, kuri labiau išplito tarpukariu. Kaip pasakoja M. Zacharovas, sovietmečiu neatsisakyta plytų mūro, bet ir pradėtos naudoti surenkamos perdangos be metalinių sijų.
Vėliau sekė dar didesnis optimizavimas – stambiaplokščių daugiabučių statyba, kurie dar vadinami „blokiniais“ namais arba „chruščiovkėmis“. Jie buvo statomi iš gamyklose pagamintų plokščių, iš kurių vietoje jau buvo surenkami pastatai. Pirmasis tokių pokario modernizmo daugiabučių kvartalas buvo pastatytas 1959 metais Naujamiestyje – jis apima Naugarduko, Vytenio, T. Ševčenkos ir Birželio 23-ios gatves. Šie namai standartizuoti, industrializuoti, jiems būdingi siauresni langai.
Nuo 1970-ųjų sekė eksperimentai su betonu ir atsirado postmodernistiniai monolitinio gelžbetonio daugiabučiai, kurie buvo statomi sulenktais kampais. „Dabar vertinant tai nepigi medžiaga, nes monolitas kainuoja daugiau nei blokeliai ar mūras, bet kadangi viskas buvo labai standartizuota, tai tas betonas buvo vienodas ir prieinamas. Monolitinių pastatų aukštingumas ėmė augti – pasiekė 13-16 aukštų“, – pasakoja architektas.
Sovietmečio architektūros daugiabučiai apėmė du etapus – ankstyvąjį ir vėlesnįjį.
Ankstyvajame etape dominavo stalininė architektūra, kuriai būdingas pompastiškumas, didesni butai. Vieni ryškesnių tokio socialistinio istorizmo stiliaus daugiabučių pavyzdžių – prie Operos ir Baleto teatro, Goštauto g. krantinėje pastatyti namai, kurie buvo skirti emigrantams sugrąžinti. Šis namų kvartalas dar buvo vadinamas „Amerikanke“, kadangi į „socialistinį rojų“ buvo viliojami į Lotynų ir Šiaurės Amerikos žemynus išvykę lietuviai.
„Šie butai buvo skirti specialiai tiems, kas emigravo iš Lietuvos prieš karą, kad jie sugrįžtų į Lietuvos TSR. Buvo siekiama parodyti jiems, kad gali čia gyventi ir būti lojalūs tuometinei valdžiai. Emigrantams butai Vilniaus miesto centre buvo siūlomi nemokamai“, – tikina M. Zacharovas ir priduria, kad šis valdžios pasiūlymas dalinai pasiteisino – daug kas sugrįžo (1955–1961 m. į Lietuvą grįžo apie 1,3 tūkst. emigrantų), o dovanų gautų butų vertė neginčijama ir po šiai dienai – tam įtakos turi dideli butų plotai ir aukštos 3 metrų lubos. Už standartinį dviejų kambarių butą čia prašo 110 tūkst. eurų.
Sovietmečiu buvo statomi ne tik standartiniai 5 aukštų namai su mažiausiai 40 butų – po karo Žvėryne prie Liubarto tilto ir Antakalnyje Šilo g. išdygo nedideli daugiabučiai.
„Tai stalininio laikotarpio dviejų aukštų nedideli pastatai, kuriuose buvo nedaug butų. Jie buvo skirti labai skirtingiems sluoksniams ir gana plačiai paplitę. Tas pats daugiabutis galėjo būti pastatytas ir Žvėryne, ir Šalčininkų rajone esančioje gyvenvietėje Baltojoje Vokėje“, – aiškina architektas ir patikslina, kad stalininiu laikotarpiu Baltojoje Vokėje buvusiame durpyne buvo kasamos durpės, dėl ko atsirado poreikis statyti daugiabučius darbininkams.
Pašnekovas pasakoja, kad šie daugiabučiai taip pat apaugo chaotiškai suformuotais sodais, nes dėl maisto stygiaus žmonės jautė poreikį turėti privačius sklypus ir pasisodinti bulvių. „Iš senų Žvėryno gyventojų pasakojimų žinome, kad buvo pavienių žmonių, kurie prie daugiabučių laikė ožkas, bet tai trumpas laikotarpis ir tokia praktika greitai išnyko“, – teigia pašnekovas.
Vėlyvuoju sovietmečiu dėl industrializacijos vyko kraustymasis iš kaimų į miestus, kuriuose buvo statomos gamyklos ir kūrėsi daugiau darbo vietų. Kaip teigia pašnekovas, tuomet kilo „tipinių“ daugiabučių poreikis ir prasidėjo masinės statybos – tokių namų pagrindą sudarė „bauhaus“ stiliaus inspiruoti pastatai, tik žymiai supaprastinti.
Masiškai statant monolitinius daugiabučius, pasitaikydavo ir įdomesnių postmodernistinių daugiabučių. Pavyzdžiui, Kauno g. atsirado postmodernistinis daugiabutis su laiptais, kurie net nebuvo naudojami, jį puošė nemotyvuotos puošybinės detalės, piramidės ant stogų.
Pašnekovo nuomone, dar vienas dėmesio vertas daugiabučių kvartalas, kuris buvo pastatytas iki nepriklausomybės atgavimo – Laisvės pr. prie prekybos centro „Pas Juozapą“.
„Namai sustatyti perimetru kaip įprastai būna miesto centre, yra vidiniai kiemeliai. Tokių pastatų turime mažai. Tai postmodernizmas – fasadai modernūs, o išplanavimas atsigręžia į XIX a. pab. – XX a. pr., kai buvo statomi uždari kiemai ir akcentuojamas gatvės fasadas“, – pabrėžia jis ir patikslina, kad daug tokių daugiabučių pavyzdžių aptinkama Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje. „Užsienyje miestų centrai taip ir atrodo – jie sudaryti ne iš atskirai stovinčių pastatų, bet iš perimetrą formuojančių ir atskirus kvartalus su uždarais kiemeliais sudarančių namų“, – paaiškina jis.
Paklaustas, kurie iš aukščiau aprašytų daugiabučių yra vertingiausi architektūrine prasme, jei žvelgtume iš šių dienų perspektyvos, architektas pabrėžia, kad negalima vertinti vienareikšmiškai ir svarbu kiekviename skirtingame laikotarpyje išskirti tam tikrus vertingus ir išskirtinius pavyzdžius.
