Tamsiai pilkas medinis namas, apsuptas likusių buvusio didelio vienuolijos seserų sodo medžių, stovi keliasdešimt metrų nuo gatvės. Kaip rašoma pačios vienuolės Faustinos biografijoje, namo lankytojai atvykę čia aikčioja ir stebisi, kad šis medinis namas per stebuklą išliko ir per karą, ir vėliau, sovietmečiu. Tačiau didžiausią nuostabą kelia istorija, susijusi su šiuo XIX a. medinės architektūros pastatu.
Namelis vadinamas Šv. Faustinos vardu, kadangi čia 1929 ir 1933-1934 metais gyveno Gailestingumo Motinos kongregacijos vienuolė Faustina Kowalska.
XVI-XVII a. Antakalnis buvo žinomas kaip didikų rezidencijų vieta, o XX a. – Vilniaus priemiestis, kuriame klestėjo medinė architektūra. Čia buvo įrengtas vienuolynas, kurį sudarė du namai ir koplyčia. Statinius supo didelis sodas, apie ką liudija išlikusios nuotraukos, kuriose matosi seserys sėdinčios sode, o fone - didžiulis pušynas.
Iš 1929 m. urbanistinių Vilniaus planų matyti, kad vienuolijos valdose stovėjo penki pastatai, todėl daroma prielaida, kad per 20 metų nuo nekilnojamo turto įsigijimo 1908 m. čia buvo pastatyti du ir suremontuotas vienas pastatas. Rusijos okupacijos laikais generolas Vladimiras Bikovskis pardavė šį nekilnojamą turtą seserims už 24 tūkst. rublių. Tai buvo kunigaikštienės Marijos Radvilienės fundacija vienuolijai.
„Iš išlikusių dokumentų matyti, kad 1908 m. šį nekilnojamą turtą sudarė sodas, parkas, miškas ir trys mediniai pastatai. Vienas iš jų buvo sudegintas, o du sutvarkyti, viename jų, „mažame mediniame namelyje sode“, buvo penki kambariai, veranda, priestatas ir dvi altanos. Šiame name gyveno seserys, jis ir išliko iki šiol – tai šv. Faustinos namelis. Virtuvė, kaip ir skalbykla, siuvimo ir siuvinėjimo dirbtuvės, kepykla, auklėtinių miegamieji ir koplyčia buvo kituose pastatuose“, – rašoma Faustinos biografijoje.
Knygoje pasakojama, kad 1934 m., kai sesuo Faustina vėl gyveno Vilniaus vienuolyne, kongregacija nusipirko ir kaimyninį sklypą, tokiu būdu nekilnojamojo turto plotas nuo septynių padidėjo iki daugiau nei trisdešimt devynių tūkstančių kvadratinių metrų, arba iki keturių hektarų. Seserų namas stovėjo ant nedidelės kalvos šlaito, todėl liūties metu ten nutekėdavo vandenys, drėkindami namo, kuriame nebuvo rūsio, sienas. „Name tvyrojo drėgmė, koklinių krosnių kambariuose ne per daug, tai negalėjo nepakenkti šv. sesers Faustinos sveikatai“, – pasakoja Petras Mackela.
Vilniaus piligrimų centro vadovė Inesa Čaikauskienė pasakoja, kad pagrindinė seserų misija buvo dirbti su sunkumus patiriančiomis merginomis – buvusiomis kalinėmis ar prostitutėmis. Tokių merginų per vienuolyno gyvavimo laiką buvo apie devyniasdešimt.
Mistinės Faustinos patirtys
Dar būdama Lenkijoje Faustina patyrė mistinių patirčių, dėl ko ją pakankamai sunkiai suprato kitos vienuolės – tai įprasta, kai nebuvo aišku, kiek tos patirtys tikros, o kiek galimos lakios fantazijos padariniai. Atvykimas į Vilnių ją maloniai nustebino – čia ją priėmė svetingai.
Šv. Faustinos biografijoje rašoma, kad ją žavėjo nepakartojama Vilniaus atmosfera, kurią sukuria architektūra, žmonės ir geografinė padėtis. Neries ir jos intako Vilnelės slėnyje ant mišriais miškais apaugusių kalvų stovi miestas, kurio viduramžiškose siaurose gatvelėse gražiai įsiterpusi barokinė architektūra – didikų rūmai ir jų įsteigtos bažnyčios. Prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai čia gyveno Faustina, didžiausią gyventojų dalį sudarė lenkai, kalbantys specifiniu dainingu dialektu, trečdalis gyventojų buvo žydai, likusios etninių mažumų grupės – rusai, lietuviai, baltarusiai, vokiečiai ir karaimai.
Iš Lenkijos atvykusiai vienuolei įspūdį padarė Vilniaus vienuolyno pastatai, kurie anaiptol nebuvo architektūros šedevras. Ją nustebino, kad vienuolyną sudaro „mažučiai nameliai – išsibarstę“. „Man atrodo kiek keista po Juzefo pastatų“ (D261), – rašė dienoraštyje ji, turėdama galvoje didingus mūrinius vienuolyno namus Lenkijoje, iš kurių atvyko.
„Ši vieta ypatinga tuo, kad gyvendama čia Faustina patiria apie aštuoniasdešimt Jėzaus apsireiškimų, vizijų. Čia ji sutinka kunigą Mykolą Sopočką, kuris tuo metu buvo VU teologijos fakulteto ir kunigų seminarijos profesorius. Jis buvo ir Gailestingumo Motinos kongregacijos nuodėmklausys, o tai lėmė, kad jis greitai susipažino su ses. Faustina ir tapo juos nuodėmklausiu bei dvasiniu vadovu“, – pasakoja I. Čaikauskienė.
M. Sopočkos dėmesį Faustina patraukia prisipažindama, kad ji matė kunigą vizijose, kaip jai Dievo numatytą pagalbininką. „Tokiam praktiškam ir išsilavinusiam kunigui, kaip M. Sopočka, tai, žinoma, buvo šiek tiek keista. Vis daugiau sužinodamas apie ses. Faustinos patirtis, jis nukreipia ją pas psichiatrą, tačiau gydytojas konstatuoja, kad Faustinos psichologinė sveikata yra gera. Smalsumo vedinas jis paprašo, kad tas vizijas, kurias patiria, ji užrašinėtų. Taip atsiranda Faustinos dienoraštis, kuris šiandien yra vienas labiausiai žinomų pasaulyje žmogaus mistinės patirties knygų. Dienoraštį ji pradeda rašyti būtent gyvendama Vilniaus vienuolyne“, – dėsto Vilniaus piligrimų centro vadovė.
Tūkstančiai lankytojų plūsta iš viso pasaulio
Pašnekovės teigimu, šv. Faustinos namelis dabar yra vienas lankomiausių piligrimų objektų, čia atvyksta apie 30 tūkst. žmonių per metus ir piligrimų skaičius auga kasmet.
„2014 metais jų buvo 18-20 tūkst., o dabar, paskutiniais metais, jų skaičiuojame virš 30 tūkst. Tačiau kol kas tai nėra vieta Nr. 1, kurią žinotų vietiniai. Net šalia gyvenantys vilniečiai žino, kad yra kažkoks medinis namelis, kuriame lankosi turistai iš kitų šalių, bet istoriją ir šios vietos ypatingumą žino retas“, – tikina ji.
Paklausta, kaip paprastam žmogui paaiškinti, kodėl ši vieta tokia svarbi ir kodėl apie ją turėtų žinoti kiekvienas, moteris pabrėžia – Faustinos dėka pradėjo formuotis pamaldumo Dievo Gailestingumui dvasingumas, kurį vėliau akcentavo pats popiežius šv. Jonas Paulius II-asis. Žinia, primenanti pasauliui apie Dievo Gailestingumą per ses. Faustiną, perduodama Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Tik iš šiandienos perspektyvos galime įvertinti, kaip po totalitarinių režimų siautėjimų Gailestingumo žinia ir dvasingumas tampa svarbūs visam Trečiajam tūkstantmečiui ir skatina žmogų pasitikėti Dievu – ne tik savimi, ir įgyvendinti meilės artimui darbus. Vilniuje, padedant kun. Mykolui Sopočkai, materializuojasi ses. Faustinos patiriamos vizijos. Visa tai, kas prasideda Vilniuje – šiandien viso pasaulio Katalikų Bažnyčioje žinoma kaip Gailestingumo dvasingumas. Būtent iš Faustinos pasakojimų Vilniuje buvo nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas, kuris šiandien atpažįstamas beveik viso pasaulio katalikų tikinčiųjų ir kabo daugelyje bažnyčių.
Vilniuje buvo pradėtas švęsti Gailestingumo sekmadienis – viena svarbiausių švenčių Katalikų Bažnyčioje. Kai ji buvo savo celėje Faustinos namelyje Jėzus padiktavo Gailestingumo vainikėlį, kuris kalbamas visame pasaulyje 15 val. Gailestingumo vainikėlis kalbamas su įprastu rožiniu. Šios maldos tikslas melsti Dievą Gailestingumo sau ir visam pasauliui. Šią maldą katalikai ypatingai stengiasi kalbėti prie mirštančiojo žmogaus.
Nuo 1968 metų prasidėjo Faustinos mistinių regėjimų ir besiformuojančio naujo pamaldumo tyrimo procesas, inicijuotas tuo metu Krokuvos arkivyskupo Karolio Voitylos (šv. Jono Pauliaus II). Tyrimo metu buvo detaliai nagrinėjami visi dokumentai, atidžiai skaitomas dienoraštis, apklausiami liudininkai. Vienas pagrindinių liudininkų buvo pats kun. M. Sopočka. 1993 m. ses. Faustina buvo paskelbta palaimintąja.
2000 metais popiežius Jonas Paulius II skelbia Faustiną pirmąja Trečiojo tūkstantmečio šventąja. „Trečiajam dešimtmečiui aš siunčiu žinią, kad pasauliui labiausiai reikia Dievo gailestingumo“, – skelbė jis. Dabartinis popiežius Pranciškus gailestingumą akcentuoja per meilę artimui realiais darbais, pažymėdamas kiekvieno žmogaus orumą. Jis pažymi, kad prie klystančio ar vargstančio pirmiausia turime prieiti su meile, o ne teisdami, nes „kas aš toks, kad teisčiau“ – dažnai pakartoja popiežius Pranciškus.
Faustinos ir namelio likimas
Kaip pasakoja I. Čaikauskienė, 1936 m. Faustina išvyko iš Vilniaus į vienuolyną Krokuvoje. Ji tuo metu jau sirgo tuberkulioze ir jai reikėjo tinkamų sąlygų gydytis. Mirė 1938 metais dar visai jauna, nugyvenusi vos 33 metus.
„Sovietmečiu seserys išvyko iš Lietuvos ir ten buvo įkurti Vaikų globos namai, kurie veikia iki dabar. Kažkuriuo metu koplyčia buvo nugriauta, vienuolyno vienas iš patatų paverstas sandėliu, kuris vėliau sudegė. Pastate, kur buvo šv. Faustinos celė, gyveno Vaikų globos namų darbuotojai“, – pasakoja Vilniaus piligrimų centro vadovė.
Šv. Faustinos biografijoje rašoma, kad po karo nuo nugriovimo namą apsaugojo ateistė, vaikų namų, kuriuos sovietų valdžia įkūrė buvusiame vienuolyne, direktorė. 1961 m. našlaičių namai buvo praplėsti, pastatyti du stambiaplokščiai korpusai. Tokie, kokių dar daug likę posovietinėse šalyse.
„Medinį pastatą valdžia nutarė nugriauti. Bet vaikų namų direktorė siuntė raštus į įstaigas, kad pastatas būtų paliktas ir jame įrengtas sandėlis. Energingos jos pastangos buvo apvainikuotos sėkme“, – knygoje pasakoja Petras Mackela, Memorialinio maldininkų ir piligrimų centro kuratorius.
Jis pasakoja, kad moteris dar iki devintojo dešimtmečio vidurio gyveno našlaičių prieglaudos pastate, nieko nežinojo nei apie šv. Faustiną, nei apie apsireiškimus jai. Tačiau apie tai tikrai žinojo tie, kurie daugelį metų slapčiomis nešė prie namo gėles, nepaisydami valdžios persekiojimų. Po 1990 metų šioje vietoje Dievo Gailestingumo gerbėjai pastatė didelį Kryžių.
Vienuolija negalėjo atgauti žemės sklypo, kuri yra Švietimo ministerijai priklausančių Vaikų namų nuosavybė, todėl ministerija buvusį seserų namą dvidešimčiai metų išnuomojo Dievo Gailestingumo paramos fondui su sąlyga, kad jis atliks remontą ir įkurs namą piligrimams.
„Namas buvo suremontuotas už Airijos Dievo Gailestingumo garbintojų aukas. Daugiausiai darbų reikėjo atlikti kairėje namo pusėje, kurią po karo labai nuniokojo du gaisrai, mažiau – dešinėje, kurioje gyveno ses. Faustina. Čia išliko originalios grindys, kai kurie langai, durys. Kambaryje, kuriame ses. Faustina gyveno su kitomis seserimis, stovi tų laikų baldai: siaura medinė lova, stalelis, kėdė. Šalia esančioje patalpoje prie šv. Faustinos ir pal. kunigo Mykolo Sopočkos relikvijų maldininkai kalba vainikėlį“, – rašoma Faustinos biografijoje.
