Būtent čia XX a. pradžioje iškilo vienas įspūdingiausių pastatų, kuris savo estetika ir išskirtinumu stebina ir po šiai dienai – turtingiausia to meto rezidencija – Vileišių rūmų ansamblis, kuriame šiuo metu yra įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI). Tokių rezidencijų XX a. pradžios Vilniuje daugiau nebuvo pastatyta.
Su šio instituto atstovu – Leidybos centro vadovu ir knygos „Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje“ sudarytoju Gyčiu Vaškeliu susitinkame puošniame neobarokinio stiliaus Vileišių rezidencijos kieme.
Mums besigrožint aplinka ir rūmų fasadu pašnekovas pasakoja, kad pagal pirmus projektus rūmų kompleksas turėjo būti visai kitoks – panašus į tuos, kokie buvo statomi Peterburge ar Maskvoje, istorizmo stiliaus – nemažai tokio stiliaus pastatų galima pamatyti Gedimino prospekte. Spėliojama, kad galbūt iškilus XX a. pr. veikėjas, inžinierius Petras Vileišis nenorėjo paklusti to laikmečio madai, dėl to labai greitai projektas pasikeitė į puošnų neobarokinį stilių. Talentingas vokiečių kilmės architektas, kuriam buvo patikėta suprojektuoti šiuos rūmus – Augustas Kleinas – jau buvo panašiai suprojektavęs ir perstatęs neobarokinių formų viešbutį „Italija“ (1901 m., dabar viešbutis Radisson SAS „Astorija“) netoli miesto Rotušės.
Kaip savo knygoje „Primirštas Antakalnis“ rašė VGTU profesorius, urbanistikos teoretikas Jurgis Vanagas, architektas A. Kleinas nestokojo profesionalumo, turėjo gerą skonį ir buvo pajutęs Vilniaus istorinės architektūros dvasią: „Nepriekaištingą ir iš vokiečio prigimties neatimamos racionalios tvarkos Vileišio rūmų architektūrą kiek pasaldino lyg iš gausybės rago purslais trykštantis barokas.“
Knygoje „Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje“ G. Vaškelis rašo, kad neobarokiniai Vileišių rūmai sujungė modernaus ir istorinio miesto paradigmas. „Jie iškyla šalia barokinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir laterno kanauninkų vienuolyno ansamblio, ilgus metus buvusio vos ne vienintele ir pagrindine Antakalnio dominante, ant Neries upės šlaito, su puikiu vaizdu į upę, žvilgsnio atstumu iki Aukštutinės pilies bokšto. Matyt, Petras Vileišis, ieškodamas vietos rūmų statybai, šią kaimynystę pasirinko neatstiktinai“.
1902 metais P.Vileišis nusipirko vieną iš sklypų, kur tuo metu buvo Tivoli parkas. Sklype ant Neries šlaito jis pasistatė įspūdingą ansamblį, kurį sudarė dviaukščiai rūmai, trijų aukštų namas prie gatvės ir ūkinis pastatas. Sklypas buvo aptvertas jo metalo dirbtuvėse kalta tvora su puošniais metaliniais vartais. Rūmuose buvo 16 kambarių bei patalpos tarnams pusrūsyje ir mansardoje, o namas prie gatvės buvo paskirtas lietuviškoms organizacijoms. Visas kompleksas priminė dvaro sodybą, perkeltą į miesto aplinką.
Rūmų ansamblio statybos
Knygą apie Petro Vileišio gyvenimą šiuo metu baigiantis G.Vaškelis pasakoja, kad XX a. pradžioje P. Vileišis buvo kone vienintelis mieste žinomas turtingas ir visų gerbiamas lietuvis Vilniuje, kurio didžiąją gyventojų dalį tuo metu sudarė rusai, žydai, lenkai ir baltarusiai. Rūmų statybos buvo pradėtos tuo metu, kai lietuviams, kaip katalikams, įsitvirtinti Vilniuje buvo labai sunku, todėl dabar galima tik spėlioti, ar P. Vileišis tik norėjo pasistatyti prabangius rūmus savo svajonių mieste, ar tai buvo jo noras įtvirtinti lietuvių prestižą mieste.
Kaip pabrėžia G. Vaškelis, P. Vileišis rūmus statė tik su geriausiais žmonėmis ir geriausiomis medžiagomis, todėl ir rezultato siekė paties geriausio. Taip kaip jis statė tiltus ir geležinkelius, tokius pastatė ir šiuos rūmus. „Čia daug dalykų, kurie ne tik gražiai padaryti ir iki galo atidirbti, bet tuo pačiu ir labai moderniai pastatyti“, – pabrėžia jis. Pašnekovas pasakoja, kad statant rūmus buvo panaudota daug modernių technologijų, o kokybiškos medžiagos vežamos iš įvairiausių plačios Rusijos imperijos vietų.
Knygoje „Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje“ esančiame architektūros istorikės Nijolės Lukšionytės straipsnyje apie šio komplekso architektūrą kalbama apie tam laikotarpiui nebūdingas naujoves – betoną, cementinį fasadų tinką, metalinių sijų perdangas, specialiai iš Suomijos užsakytus nutašytus akmenis, kurie buvo naudojami visų trijų pastatų pamatams, itin aukštos kokybės plytas. Architektūros tyrinėtojai aptarinėdami šių fasadų architektūrą ypatingai akcentuoja įspūdingai atrodančius cinko-švino skardos žvynais dengtą kupolinį rūmų stogą. Tarp kupolų buvo įrengti metaliniai kaminai su ketaus stogeliais.
VGTU profesorius, urbanistikos teoretikas Jurgis Vanagas knygoje „Primirštas Antakalnis“ užsimena apie dar vieną ypatumą rūmų statybų metu: „Pasakojama, kad statybinės kalkės buvo skiedžiamos ne vandeniu, kaip įprasta, bet pienu. Užtat pažvelkime į rūmų fasadus: raskime juose po 107 metų (red. past. J. Vanago knyga buvo išleista 2015 metais) eksploatacijos bent vienoje vietoje ištrupėjusį tinką!“.
Paklaustas, kokių dar mažai žinomų faktų apie rūmų statybas žino, G. Vaškelis žengia kelis žingsnius ant vejos ir atkreipia dėmesį į kanalizacijos šulinio dangtį.
„Šiuose rūmuose viena iš naujovių buvo gyvas tekantis vanduo ir nuotekų sistema. Tuo metu mieste visur buvo tik paviršinė kanalizacija. Valymo įrenginių principą išsiaiškinome tik šią vasarą – tai buvo A.A.Gudkovo kontora Peterburge, kuri valymo įrenginius su automatiniu išsivalymu buvo pradėjusi diegti visoje Rusijos Imperijoje. Po šiuo dangčiu yra 6 metrų šulinys, kameros, kuriose nusistovėdavo nuotekos. Vanduo nutekėdavo žemyn ir po to, išvalytas, išsisklaidydavo. Vilniuje tai buvo viena pirmųjų sistemų. Buvo sakoma, kad Vileišienė buvo pirmoji ponia Vilniuje, kuri turėjo savo vonią, nes vanduo galėjo laisvai ne tik atitekėti, bet ir nutekėti“, – pasakoja pašnekovas.
Rezidenciniai rūmai
Visą kompleksą P. Vileišis pastatė labai greitai – per pusantrų metų, tiesa, ne visus sumanymus spėjo iki galo realizuoti. Daugelis manė, kad rūmus jis statėsi iš pinigų, kuriuos parsivežė iš Rusijos, tačiau faktiškai jis tą jau darė iš paskolų ir to, ką tuo metu uždirbo iš tiltų statybų ir geležinkelių tiesimo.
N. Lukšionytė straipsnyje rašo, kad pagrindinis rūmų pastatas buvo įkomponuotas sklype taip, kad jis matėsi per tvoros ažūrą, tačiau buvo atitolęs nuošaliau: „Privatumas konkuruoja su reprezentacija, kurią pabrėžia įvažiavimas nuo paradinių vartų, pakilimo pandusas, aukšti laiptai. Pro pietinius ir vakarinius pastato langus atsiveria gamtos vaizdai, ryšį su gamta palaiko išėjimai į terasą, balkonus, apžvalgos aikštelę ir pavėsinę.“
Pasak architektūros istorikės, pastatas buvo artimas kubo proporcijoms, fasadas buvo simetriškas – taip buvo siekiama klasikinės harmonijos ir nesivaikoma laikmečio naujovių. Išraiškingą rūmų siluetą pabrėžia stogo kupolai ir liauni kaminėliai, vidurinis kupolas paplokščias, kryžminio kontūros, keturi kraštiniai išgaubti, keturbriauniai, su liukarnomis ir žibintais.
„Kadangi pastatas aplinkui apeinamas, rūpintasi visų fasadų harmoningumu. Kiekvienas jų sukomponuotas skirtingai, varijuojant neobaroko motyvus. Pagrindinis fasado centras akcentuotas prieangio iškyša, šoninės ašys – langų ir stogo kupolų išdėstymu. Trys ašys atsikartoja ir vakariniame fasade su išsišovusia terasa. Pietų ir šiaurės fasadai platesni, juose nežymiu ištraukimu paryškintos viduriniosios dalys. Pietiniame ši dalis akcentuota laužyto silueto frontonu, išpuošta lipdiniais. Šiaurinio fasado vidurinė dalis skaidyta asimetriškai išdėstytais laptinių langais. Paradinės laiptinės langas didžiausias, pusapkritės arkos formos, kontrastiškas kitiems“, – knygoje „Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje“ dėstė ji.
Rūmų fasaduose gausu lipdinių ir architektūrinio dekoro (piliastrai, sandrikai, karnizai, baliustrados), tačiau fasadai jais nebuvo apkrauti, vietomis palikti tuščio fono plotai, kad žiūrovo akis galėtų pailsėti nuo puošnumo ir geriau įvertintų atskiras detales. Lipdyti reljefai (kartušai, konsolės, vazos ir kompozitinio orderio kapiteliai) buvo nudažyti sodria ochros spalva, kuri skyrėsi nuo šviesių fasado sienų.
Nors patys rūmai buvo stačiakampio formos ir taisyklingi, viduje simetrijos nebuvo laikomasi, pavzydžiui, laiptai buvo išdėstyti šone. Savo knygoje „Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje“ N. Lukšionytė rūmų apartamentų per du aukštus išdėstymą aprašė plačiau: „Žemutiniame, šalia vestibiulio, įrengtas šeimininko kabinetas ir laukiamasis interesantams, toliau – prieš šiaurinės sienos yra nedidelis vestibiulis ir laiptai į viršų, pietinėje pusėje išdėstyti du salonai, rytinėje – valgomasis ir serviravimo patalpa („kredensas“). Virtuvė planuota pusrūsyje, o viršutinis aukštas skirtas poilsiui“. Pasak jos, nedidelės kompaktiškai suplanuotos patalpos, skirtos tiek Vileišiams, tiek jų svečiams, skyrėsi nuo paradinio pobūdžio didikų rezidencijų.
Namas prie gatvės
Pagal P. Vileišio sumanymą, namas prie gatvės buvo skirtas nuomai. Bet iš pradžių čia buvo įkeltos laikraščio „Vilniaus žinios“ redakcija bei spaustuvė. Kiekvienas aukštas buvo tarsi atskiras butas.
Kaip pasakoja G. Vaškelis, iškart pusrūsis ir pirmasis pastato aukštai buvo užimti, o antrą aukštą 1907 m. pradžioje keliems mėnesiams P. Vileišis išnuomavo Pirmai lietuvių Dailės parodai. „Nuotraukose matosi, kad sienos dar nedažytos, buvo tik tik įsikurta, ant tinko eina elektros laidai, kurie paslėpti buvo tik vėliau, o tuo metu apskritai elektra buvo naujovė, nes elektrinė Vilniuje pradėjo veikti tik 1903 metais“, – teigia pašnekovas.
Šio neobaroko stiliaus trijų aukštų netaisyklingo stačiakampio formos pastato apimtis panaši į rūmų, jame taip pat yra pusrūsis ir mansarda. Į „Vilniaus žinių“ redakciją buvo galima patekti tiek per pagrindinius laiptus iš gatvės pusės, tiek iš kiemo pusės vedusiais laiptais. Pastato paskirtis ilgainiui keitėsi, čia gyveno nemažai žinomų žmonių, Pirmojo Pasaulinio karo metu čia buvo įsikūrusi vokiečių ligoninė, o Antrojo Pasaulinio karo metu čia buvo vokiečių štabas.
Lygindamas šį pastatą su pagrindiniais rūmais, G. Vaškelis pavadina jį „demokratiškesniu“ dėl neva nuosaikesnio puošnumo, tačiau pabrėžia, kad pastatas yra paprastesnis tik lyginant su rūmais, tačiau savaime jis yra be galo gražus ir vertas dėmesio.
N. Lukšionytė savo straipsnyje apie pastato architektūrinius ypatumus rašė plačiau:
„Mansardinis pastato stogas dengtas lygia cinkuota skarda, virš jo iškyla geltonų plytų kaminai. <...> Namui būdinga vientisa eksterjero kompozicija, kurią organizuoja skaidymas, angų ritmas, akcentai, faktūros ir spalvos. Proporcijų santykiai pabrėžia vertikalumą, tačiau skaidant siekta pusiausvyros: horizontaliai tūrį dalija paeiliui stambėjantys karnizai, juosiantys cokolį, pirmo aukšto dalį ir pastogę. <...> Namo pagrindą žymi tašyto akmens blokelių eilė. Vertikaliai fasadus dalina vos išsikišusios dalys ir skirsniai, įrėminti šviesesnio atspalvio mentėmis, tokios pat kampinės mentės, bei taisyklingai pagal ašis sulygiuoti langai. <...> Kitas akcentas – voliutiniai sandrikai ir ovalo formos langai virš abiejų įėjimų. Jie aptaisyti rokailiais, akanto lapais – šie dekoro motyvai kartu su kriauklėmis, kartušais, girliandomis, voliutinėmis konsolėmis puošia langus, mentes, frontonus, frizą ir balkonus“.
Pagalbinis pastatas
Kaip rašė N. Lukšionytė, tiek rūmai, tiek namas ir vartai yra vientiso neobarokinio stiliaus, tačiau ūkinis pastatas primena A. Kleino projektuotus Šnipiškių ir Rasų kolonijų namus. Vėlyvojo baroko įtaką išduoda frontonų ir stogų plastika, langų apipavidalinimas, sodrus dekoras.
Patogaus dviaukščio ūkinio pastato (su skalbykla, ledaine, arklide, karietine, knygrišykla, sargo ir arklininko butais antrame aukšte) architektūros formose vyrauja santūresnės moderno stilistikos motyvai.
„Pamatas aptaisytas tašyto granito blokais, cokolinė sienų dalis gelsvų plytų, viršutinė – tinkuota. Horizontaliam fasadų skaidymui panaudotos kontrastingos fonui juostos (plytų mūro arba tinkuotos), jungiančios langus. Durys ir buvusios arklidės vartai, langų rėmai paskutinio restauravimo metu atkurti pagal pavyzdžius, nudažyti mėlyna spalva. Medžiagų sąskambius papildo keraminės stogo čerpės, plytų kaminai, metalinė vėjarodė, profiliuoti medžio elementai. Stogas daugiašlaitis, mansardinis. Pastato išorė žaisminga, jos akcentai – pastogių frontonėliai su skirtingų formų langais, angų apvadai, paryškinti plačiomis spynomis“, - rašė architektūros istorikė.
P. Vileišio įvaizdis ir tolimesnis ansamblio likimas
Jeigu ne P. Vileišis, Vilniaus vaizdas dabar būtų visai kitoks, ir visi vienbalsiai sutinka, kad pats inžinierius buvo išskirtinė to laikmečio asmenybė, tikras inovatorius, profesionalas ir perfekcionistas.
Urbanistikos teoretikas J. Vanagas rašo: „Petras Vileišis žinojo, kad šiuose rūmuose jam teks iškilmingai priimti ne vieną žymią Vilniaus asmenybę. <...> Yra žinoma, kad ir projektą, ir statybą prižiūrėjo reikli paties P. Vileišio akis. Tai jo bruožas atsineštas iš ankstyvosios inžinieriaus praktikos. (Dar stažuotės Belgijoje metu, 1883 m., jis siutino vietos metalurgus, brokuodamas vieną po kitos siųsti į Rusiją paruošus geležinkelio bėgių partijas.)
Pasak N. Lukšionytės, Petras Vileišis, kitaip nei romantinio Lietuvos atgimimo sąjūdžio veikėjai, rūpinosi ne tik švietimo, spaudos, kultūros reikalais, bet ir skatino lietuvius dalyvauti pramonėje, amatuose ir versle. <...> Nors mėgo pasipuikuoti, tačiau ne pelnas jam rūpėjo. Turėjo aiškų planą, kaip sulietuvinti nutautėjusį Vilnių.
„Petras Vileišis, pasikinkęs baltą arklį lėkdavo iki Vilniaus ir tas vaizdinys visiems išlikęs – didelis lietuvis su kapšu pinigų, su kuriuo mieste kalbasi visi – ir lenkai, ir rusai, ir generalgubernatorius, ir vyskupas – visi jį gerbia, visi pas jį noriai važiuoja į svečius. Taigi, kelis metus P. Vileišis iš tiesų karaliavo Vilniuje ir paliko šiam miestui ne tik šiuos rūmus, bet ir sutvarkė Šv. Mikalojaus bažnyčią, jo geležies fabrike pagaminti metalo gaminiai yra nemažoje dalyje tiltų (pvz. Žvėryno tilto), Halės turgaus metalinės konstrukcijos yra gamintos jo geležies dirbtuvėse, ir dar tų atradimų įvairių gali būti“, – išdidžiai savo pasakojimą apie P. Vileišį pabaigia G. Vaškelis.
Vileišiams 1908 m. vėl išsikėlus dirbti ir gyventi, ten, kur statomi jo objektai: Rusijos Ukrainos, Gruzijos regionus, ir vėliau, po inžinieriaus mirties (1926 m.), rūmus prižiūrėjo juos paveldėjusi duktė Elena Vileišytė-Jaloveckienė. 1931 m. persikeldama į Varšuvą, ansamblį ji pardavė Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“, o 1932 m. rūmuose nuomininko teisėmis įsikūrė ir Lietuvių mokslo draugija su savo biblioteka, archyvu ir muziejumi.
Vilniui vėl tapus Lietuvos sostine 1939 m. iš Kauno čia buvo perkeltas A. Smetonos vardo Lituanistikos institutas, kuris čia veikė net ir karo metu. Nuo 1941 m. rūmai priklausė Lietuvos TSR mokslų akademijai – Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos institutams, nuo 1952 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Nuo 1990 m. rūmai priklauso Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Ansamblis yra išlaikęs pirminę eksterjero ir interjero architektūrą bei dekorą ir įrašytas į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą.
Rūmams pasisekė, kad jie nepažeisti išliko per karus ir okupacijas, būdavo gerai prižiūrimi ir laiku remontuojami. Jų priežiūra šiandien reikalauja pastovaus dėmesio ir investicijų, bet rūmų lituanistinė dvasia ir šiandien džiugina ne tik čia dirbančius mokslininkus, o ir gausiai rūmus kone kasdien lankančias mokinių, studentų, miestiečių ir miesto svečių ekskursijas. Ir šiandien čia vyksta kultūriniai renginiai, mokslinės konferencijos ir koncertai, galima nusipirkti lituanistinių knygų – rūmai atviri miestui ir jo žmonėms, primindami jų statytojo, vieno iškiliausių Vilniaus piliečių – Petro Vileišio – dvasią.
Per visa ilgą ir spalvingą savo gyvavimo šimtmetį šie rūmai tapo ne tik neatskiriama Vilniaus miesto dalimi, lituanistikos tradicijų saugojimo simboliu, bet svarbia miesto kultūrinio gyvenimo dalimi: kasmet Spaudos sugrąžinimo dieną – gegužės 7 d. – kieme čia vyksta klasikos skaitymai, kasmet švenčiamos ir Petrinės, paminint rūmų statytojo vardadienį, teikiamos jau tradicinėmis tapusios literatūrinės premijos, iškilmingai minimos svarbiausios valstybinės šventės. Rūmai ir šiandien gyvena lituanistine dvasia, saugodami ir aktualizuodami tradicijas, primindami miestui jo istoriškumo dimensiją.
