G. Wolf teigimu, Vilnius tikrai žino, ką reiškia būti 15 minučių koncepto miestu, nes tokiu jau buvo prieš daugiau nei 100 metų. Pašnekovas sako, kad tuomet Vilniaus gyventojai visą reikalingą infrastruktūrą turėjo šalia namų. Visgi, šiandien tokio miesto, pasak G. Wolf, liko mažai.
„15 minučių koncepto miestas turi būti apmąstytas, reikia mikrorajonus vystyti ne tik apstatant daugiabučiais, bet ir sukurti infrastruktūrą verslui, paslaugų, maitinimo sektoriams“, – sako pašnekovas.
Vilniaus miesto vyr. architektas M. Pakalnis sako, sutinka, kad Vilnius ir kiti Lietuvos, Europos miestai kadaise buvo labai kompaktiški. Tačiau miestai ėmė augti industrializacijos laikotarpiu, kai juose ėmė dygti gamyklos, fabrikai.
„Miestams augant pradėjo statytis pramonės įmonės, darbininkai iš pradžių gyveno šalia jų, tačiau vėliau pamatė, kad yra tarša gyvenant šalia gamybos ir žmonės išsikėlė gyventi kažkur toliau, ėmė važinėti į darbą. Tai iš to ir kilo modernistinė funkcinio zonavimo koncepcija. Kai vienoje vietoje gyvename, kitoje dirbame ir tada esame priversti daug judėti po miestą. Kai buvo suprasta, kad judumas turi daugiau vykti pėsčiomis, dviračiais, viską pasiekti kuo greičiau ir mažiau laiko gaišti transporto spūstyse, gimė 15 minučių miesto koncepcija, kuri atsirado ir Europoje, ir JAV“, – paaiškina M. Pakalnis.
Architekto teigimu, Vilniaus mieste ši koncepcija pradėta taikyti dar ankstesniame Vilniaus miesto bendrajame plane. Visgi, sostinėje yra teritorijų, kuriose 15 minučių miesto koncepcija – sunkiai įgyvendinama.
„Tada pradėjome kalbėti apie funkcijų mišrumą, kad reikia siekti, jog darbo vietos būtų šalia būstų, kad paslaugos būtų šalia gyventojų, kad gyvenamojo namo pirmame aukšte būtų kavinė ir nereiktų važiuoti į miesto centrą norint išgerti kavos. Toks funkcinis mišrumas ir kuria 15 minučių miesto pradžią. Toliau, aišku, vaikų darželiai, mokyklos, kitos socialinės paslaugos. Aišku, svarbu, kad neturėtume tokių miegamųjų rajonų kaip statyti sovietmečiu, kai iš tikro buvo tik gyvenamosios teritorijos ir jokių paslaugų“, – teigia M. Pakalnis.
Jo teigimu, ar tuos rajonus galima pakeisti, klausimas yra valstybės lygmeniu.
„Dabar pinigai skiriami renovacija – tik namų atnaujinimui. Bet iš esmės reiktų kalbėti apie jų perplanavimą, funkcijų atnešimą, reiktų pagalvoti, kaip padaryti, kad ten, tuose pirmuosiuose aukštuose atsirastų tos paslaugos. Paprasčiau 15 minučių miesto konceptą kurti kokiame nors Naujamiestyje, kuriame yra patrauklios investicijoms teritorijos, normalus gatvių tinklas. Ir tada galima kurti normalų, miestietišką gyvenimo būdą, kai turime pakankamą gyventojų, paslaugų kiekį“, – aiškina pašnekovas.
Tačiau G. Wolf teigia, kad 15 minučių konceptą pritaikyti miegamuosiuose rajonuose yra įmanoma, tačiau tam reikalingas labai geras, greitas ir kokybiškas susisiekimas tarp jų viešuoju transportu.
M. Pakalnis su tuo sutinka ir teigia, kad viešasis transportas, gerai išvystytas ir platus švietimo įstaigų tinklas gali išspręsti spūsčių problemas, o joms dingus, ir paslaugas miestiečiai galėtų pasiekti per ne ilgiau nei 15 minučių.
„Problema yra ta, kad mes vis dar dažniau renkamės mokyklą, darželį, ne pagal jų artumą namams, o pagal jų reputaciją, reitingus ir pan. Vėlgi, tai ir ugdymo įstaigų problemą, kad mokykla nėra pakankamai gera, nėra būtinai ta, į kurią tėvai nori leisti savo vaiką. Vaikų vežiojimo į mokyklas problemą spręstų ir mokykliniai autobusiukai. Prievarta nieko nepadarysi, reikia, kad žmogaus autobusu būtų greičiau, patogiau, pigiau“, – teigia Vilniaus miesto vyr. architektas.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „Delfi rytas“.
