Turbūt pati didžiausia priežastis, kodėl antrinė rinka yra gyvybinga, kodėl žmonės vis dar perka senos statybos butus, yra kaina. Tikrai ne visi gali įpirkti naujos statybos būstą sostinėje. Būtent dėl to senos statybos butai jau yra pakeitę ne vienus šeimininkus.

Akivaizdu, kad antrinė rinka, senos statybos butai ir toliau bus paklausūs, todėl vis garsiau imama kalbėti ne tik apie pastatų renovaciją, bet ir apie gyvenimo kokybės senuosiuose mikrorajonuose gerinimą, viešųjų erdvių įrengimą. Urbanistas Vytautas Buinevičius laidoje „Keturios sienos“ sako, kad mūsų senųjų mikrorajonų suplanavimas būdingas ne tik Sovietų Sąjungai priklausiusioms šalims, bet ir visam pokariniam pasauliui.

„Miestai buvo planuojami su mintimi, kad bus atskiros miesto dalys, skirtos gyvenimui, ir atskiros darbui. Ir mikrorajonų viduje buvo planuojama visai kitokia struktūra nei tradicinio miesto, buvo stengiamasi pabėgti nuo tradicinio miesto, kuris tuo metu atrodė, kad neveikia. Buvo nusigręžta nuo tokios struktūros, kokia buvo Senamiestyje ar Naujamiestyje, nors jos šimtmečius puikiai veikė. Ir tarsi buvo vykdomas didelio masto eksperimentas, kad dideliuose, gyvenamuosiuose namuose, paskendusiuose žalumoje, parke, žmonės galės įkvėpti gryno oro, gauti daugiau saulės šviesos. Bet tas eksperimentas – nepasiteisino“, – sako urbanistas.

Šeškinė

V. Buinevičius sako, kad tokia ramaus ir gaivus gyvenimo miegamajame mikrorajone idėja nepasiteisino. Tokia struktūra neveikia, ji nėra humaniška, žmonės jaučiasi nejaukiai prie didelių pastatų, viešosios erdvės – nesuformuotos. Kas jas turėtų formuoti – pastatai.

„Viešąsias erdves turi formuoti pastatai. Kaip klasikiniame mieste mes turime gatves, aikštes, vidinius kiemus, kurie priklauso bendruomenei ir pačius kiemus, kurie priklauso atskiriems žmonėms. Tai šito mikrorajonuose nėra ir tai, matyt, yra pagrindinė problema, kad viešoji erdvė yra visur, bet ir taip pat yra ir niekieno, neaišku, kas ją turi prižiūrėti, tvarkyti, visi vis dar tikisi, kad miestas tą padarys, bet miestas negali susitvarkyti su tokiais didžiuliais plotais, o bendruomenės delsia prisiimti lyderystę“, – tikina pašnekovas.

Senuosiuose mikrorajonuose, urbanisto teigimu, dažnai trūksta jaukumo. Tai ypač pastebima tuose kvartaluose, kurie yra arti didžiųjų gatvių. Žmogus tokiame mastelyje tiesiog paskęsta. Daug kritikos senieji mikrorajonai sulaukia ir dėl juose stovinčių senų pastatų. V. Buinevičius sako, kad sovietinių daugiabučių nuvertinti nereikia, jie gali tarnauti ilgai, tačiau yra viena sąlyga: juos reikia kapitaliai remontuoti. Taip pat svarbu, kad kiekvienas daugiabučio gyventojas būtų atsakingas ir darydamas remontą savo bute nepažeistų pastato laikančiųjų konstrukcijų.

Vieno recepto nėra

Vieno recepto, kaip pagerinti gyvenimo kokybę senuosiuose mikrorajonuose, pasak V. Buinevičiaus, nėra. Vis dėlto, didmiesčiuose, pavyzdžiui, Vilniuje, kuriame yra didelė būsto paklausa, daug paslaugų, reikėtų dirbti įrengiant arba padalinant viešąsias erdves.

„Manau, kad kalbant apie mikrorajonų pagerinimą Lietuvoje, vieno recepto nėra, bet jeigu mes kalbėsime apie didmiesčius, apie Vilnių, kuriame yra didelė būsto ir įvairių paslaugų paklausa, <...> naujosios struktūros galėtų padėti padaryti tuose mikrorajonuose ką nors panašesnio į naujamiesčius, kuriuose viešoji erdvė yra labai aiškiai padalinta. Tai, pavyzdžiui, reikia vengti statyti 9 aukštų namus šalia jau esančių devynaukščių, nes tai nepagerina būsto kokybės“, – akcentuoja V. Buinevičius.

Urbanistas taip pat pabrėžia ir didelį vietos bendruomenės vaidmenį perplanuojant kvartalus: „Tai nėra lengva, bet mes turėsime tai išmokti. Tik su bendruomene galima išsiaiškinti, kur yra labiau vertingos zonos, kur mažiau, nauji pastatai kartu su senaisiais galėtų suformuoti uždarus kiemus, uždaruose kiemuose, pirmuose aukštuose, galėtų gyventojai išsipirkti sklypelius.“

Vilnius atsinaujina

Vilnius po truputį atnaujina viešąsias erdves miegamuosiuose mikrorajonuose. Tiesa, kol kas pavyzdžių nėra daug, o erdvės – labai skirtingos. Laidos „Keturios sienos“ komanda apsilankė Šeškinės mikrorajone, kuriame prieš pusantrų metų buvo įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai, įrengta poilsio salelė. Čia kalbintas Vilniaus meras Remigijus Šimašius sako, tokios erdvės gali kažkiek pakeisti senojo mikrorajono veidą.

„Turbūt labai gera iliustracija, kaip galima pakeisti vaizdą rajone, kuris, neslėpkime, turi daug žavesio ir kritikos, problemų. Ir štai nors namai nėra renovuoti, bet yra padaryta pėsčiųjų, dviračių alėja, viešosios erdvės, nors ir viskas apsnigta, žmonių mažiau nei vasarą, viskas sužimba visai kitokiomis spalvomis. Tai yra pavyzdys, kaip miestas ruošiasi tvarkytis ir kituose sovietmečio mikrorajonuose“, – tikina Vilniaus meras.

Savivaldybė, pasak mero, turi planą, pagal kurį turi tvarkyti Vilniaus senuosius mikrorajonus. Šiuo metu, pasak R. Šimašiaus, daugiausiai investicijų gauna Žirmūnai.

„Turime planą, nors daugiausiai investicijų dabar gauna Žirmūnai, ten vyksta kompleksinė renovacija Tuskulėnų trikampyje. Daugiau pinigų atiteko pradėtiems statyti naujiesiems-seniesiems rajonams, tai tie patys Žirmūnai, Naujininkai, Naujoji Vilnia, kuri visą laiką buvo apleista. Nes tokie rajonai kaip, pavyzdžiui, Fabijoniškės, infrastruktūra juose dar nėra taip stipriai nusidėvėjusi. <...> Bet man atrodo, kad svarbiausia suvokti, kad apskritai apie 60 proc. vilniečių gyvena tokiuose rajonuose“, – sako R. Šimašius.

Mero teigimu, Vilniaus senieji mikrorajonai turėtų čia gyvenantiems žmonėms suteikti komfortą ir gerą gyvenimo kokybę. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės planą, sostinėje reikia įrengti apie 40 viešųjų erdvių. Planuojama, kad jos bus įrengtos po 3-4 metų. Kai kurios viešosios erdvės jau yra įrengtos arba pradėti jų įrengimo darbai.

„Norime, kad čia, vidurinės klasės šeimai pažiūrėjus pro langą, būtų malonu suvokti, jog ji gyvena rajone, kuriame galima normaliai judėti, yra normali socialinė infrastruktūra. <...> Iškėliau tikslą, kad trijų-penkių minučių atstumu visiems gyventojams būtų prieinamos viešosios erdvės, jos būtų bent kiek kokybiškos. Ir kad tą pasiektume, matėme, kad reikia apie 40 tokių viešųjų erdvių įrengti, daugiau nei pusė jau yra pradėta ar įrengta iki galo. Didžiausias iššūkis yra netgi ne sovietinis mikrorajonas, o Perkūnkiemis, kuriame netgi vietos, kur įrengti viešąją erdvę, nebuvo. Tai realiai po 3-4 metų viešosios erdvės bus įrengtos kiekviename mikrorajone“, – žada Vilniaus meras ir priduria, kad sovietiniams mikrorajonams reikia kur kas didesnės priežiūros ir vizijos, nes kol kas jie yra beveidžiai.

„Klausimas, kaip suteikti tą veidą. Kaip padaryti, kad būtų aišku, kur yra vieša ir kur privati, bendruomeninė atsakomybės. Nes pagrindinis trūkumas šių mikrorajonų, skirtingai nuo Naujamiesčio, kad neaišku, kur yra kiemas, o kur viešoji erdvė. Čia yra didelis iššūkis“, – sako R. Šimašius.

Foto: Saulius Žiūra

Viešųjų erdvių trūkumas – ne vienintelė problema

Nors viešosios erdvės gali pagerinti ne tik mikrorajono patrauklumą, bet ir gyvenimo kokybę jame, statinių konstrukcijų nusidėvėjimo ir architektūrinės išvaizdos problemų tokios priemonės išspręsti negali. Kai kurie ekspertai, renovacijos šalininkai sako, kad seniesiems mikrorajonams reikia kompleksinės renovacijos – kai atnaujinamas ne tik daugiabutis, bet ir šalia jo esantis kiemas. Tačiau pasak Vilniaus mero, renovacija nėra receptas ir didesnis iššūkis yra viešųjų erdvių trūkumas.

„Viešųjų erdvių kokybė ir, kas yra namo viduje, jau yra iššūkis. Matome, kad žmonės ne visada patenkinti, gyvendami tokiame name, nes, pirmiausia, čia yra prasta garso izoliacija, taip pat – kaip atrodo balkonai, kodėl pirmuosiuose aukštuose negalėtų būti terasos, tą erdvę būtų galima tvarkyti ir būtų aišku, kur privatu, o kur – vieša. Kaip padaryti, kad automobilių stovėjimo problemos būtų išspręstos“, – problemas vardija R. Šimašius.

„Kalbant apie viešąsias erdves, ar pradėčiau nuo gatvių. Gatvė nėra tik vieta automobiliui pravažiuoti, gatvės turėtų būti ir ėjimo, ir važiavimo dviračiu, ir prisėdimo vieta. Pagaliau, mes matome ir Vilniuje tokių vietų, kai einant gatve, galima užeiti į kažkokią parduotuvę, kavinę ar pan. Tai gatvės ir kiemo riba turi būti aiškesnė. <...> Tuomet tvarkome ir įrengiame pėsčiųjų takus bei kitas etapas – salelės, kur gali žaisti vaikai, prisėsti pagyvenę žmonės. Ir pagaliau einame į kiemus“, – sako meras.

Erdvės planuojamos pagal poreikį

Kokią viešąją erdvę įrengti, kokioje vietoje, planuojama pagal poreikį. Pavyzdžiui, pasak R. Šimašiaus, vaikų žaidimų aikštelės įrengiamos pagal tai, kokio amžiaus vaikai toje mikrorajono teritorijoje gyvena.

„Mes žiūrime pagal poreikį, t. y. - kur gyvena tam tikro amžiaus vaikai. Dabar mes jaučiame, kad reikia gerokai pasitempti dėl erdvių, skirtų vyresniems vaikams. <...> Paaugliams yra didesnis iššūkis, kur ir ką veikti, tai čia būtų ir žaidimų aikštelės, ir sporto infrastruktūra: krepšinio žaidimo aikštelės ir pan. Tai jų taip pat kiekviename rajone stengiamės įrengti po lygiai, ką būtų tas prieinamumas“, – aiškina R. Šimašius.

Investicijos viešajai infrastruktūrai, pasak Vilniaus mero, yra milijardinės. Pradžiai šiai sričiai savivaldybė yra numačiusi skirti kelis milijonus eurų.

Daugiabučiai

Viešųjų erdvių įrengimui, gatvių tiesinimui ar jų būklės gerinimui naudojamos ir vilniečių, registruotų Vilniaus gyventojų, lėšos, kurias jie suneša Vilniaus miestui mokėdami mokesčius. Kai kurių mikrorajonų gyventojai gali piktintis, kad jie, kaip ir visi, moka mokesčius, tačiau dviračių, pėsčiųjų takai ar kita erdvė įrengiama ne jų mikrorajone. Pasak Vilniaus mero, tokia situacija žinoma ir suprantama, tačiau miestas turi nuo kažko pradėti ir rodyti pavyzdį patiems mikrorajonų gyventojams.

„Man atrodo, labai svarbu yra pradėti daryti, kad žmonės suvoktų, kaip gali būti. Nes tuomet atsiranda viešųjų ir privačių pinigų santykis, žmonės patys pradeda tvarkytis“, – tikina R. Šimašius.

Visiškai pakeisti, atnaujinti miegamuosius rajonus tik viešųjų erdvių įrengimo nepakaks. Prie to prisidėti ir kiekvieno daugiabučio, kvartalo gyventojai, kurie turi aktyviai dalyvauti ne tik miesto, bet, svarbiausia, savo kiemo planavime. Kada Vilniaus senieji mikrorajonai pakeis savo veidą, pasakyti sunku, tačiau tai, kad apie juos kalbama, jau yra didelis žingsnis į priekį.