Tokius rezultatus atskleidė „Darnu Group“ įsteigtos kompetencijas darnios aplinkos kūrimui telkiančios „Darnaus miesto laboratorijos“ užsakymu rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa. Jos metu siekta išsiaiškinti vilniečių nuomonę apie savo gyvenamuosius rajonus, rašoma NT bendrovės pranešime spaudai.
Ekspertai pažymi, kad gyventojų silpniau vertinamus, populiariai miegamaisiais vadinamus sostinės rajonus išbudintų ir daugiau gyvybės jiems įpūstų funkcinė plėtra. Kartu su bendruomeniškumą skatinančiais sprendimais šie veiksniai taptų pagrindu gyventojų savijautai pagerinti.
„Žmonėms nebepriimtinas suskirstymas į ankstesniais laikais prigijusias zonas, kuriose arba dirbama, arba gyvenama, arba ieškoma kultūros židinių. Apklausos duomenys rodo, kad labiausiai patenkinti tie vilniečiai, kurie gyvena įvairiapusiškuose rajonuose, derinančiuose kokybiškas viešąsias erdves, gamtos dalį, gerą susisiekimą, paslaugų gausą ir galimybes patenkinti kultūrinius poreikius bei socializuotis nenutolstant nuo namų“, – teigia minėtos NT bendrovės turto valdymo direktorius Mantas Umbrasas.
Daugiau traukos taškų
Apskritai vilniečiai gana patenkinti savo gyvenamaisiais rajonais – vertinant skirtingus kriterijus dešimtbalėje sistemoje bendras sostinės vidurkis siekė 7,96 balo. Santūriausiai savo gyvenamuoju rajonu džiaugėsi respondentai Šeškinėje, jai skyrę 7,38 balo, Pilaitėje – 7,42 balo ir Vilkpėdėje – 7,52 balo vidutinį įvertinimą.
O labiausiai savo gyvenamuoju rajonu, apklausos duomenimis, patenkinti Senamiesčio (9,19 balo), Žirmūnų (8,51) bei Naujamiesčio gyventojai (8,47).
Urbanistų vertinimu, sostinės miegamieji rajonai išsijudintų sudarius beveik pažodines prielaidas – sukūrus daugiau gyvybės užtikrinančius veiksnius. Vieni jų remiasi funkcine plėtra, kiti – bendruomeniškumo skatinimu.
Architekto urbanisto Martyno Marozo teigimu, miegamuosiuose rajonuose gyvena apie 50 proc. miestiečių, kurių pasitenkinimui kelti, visų pirma, reikalingos sąlygos ne tik miegoti, bet ir kokybiškai gyventi pilnavertį gyvenimą.
„Šiuolaikinių miestų atskiruose rajonuose stengiamasi kurti funkcijų įvairovę, nes kuo ji didesnė, tuo daugiau vadinamų traukos taškų formuojasi: ir kavinė, ir biuras, ir parduotuvė, ir kultūros objektai, ir kitos paslaugos. Taip neišvengiamai turi būti daroma, kad teritorijos būtų gyvybingos visą parą, o ne dalį jos. Kartu išsprendžiamas ir infrastruktūros poreikis, mažinamas poreikis keliauti automobiliu, o parkavimo vietų užimtumas optimizuojamas, viską suvedant į didesnį gyvenimo tame rajone pasitenkinimą“, – dėsto M. Marozas.
Sėkmingi pavyzdžiai
Architektūros ir urbanistikos inovatorius Donatas Baltrušaitis teigia, kad dalies gerų sprendimų nebūtina ieškoti labai toli – pakanka pasižiūrėti į tai, kas jau veikia.
„Norint gerinti silpniausiai vertinamus gyvenamųjų rajonų aspektus galima sekti didžiausio gyventojų palankumo sulaukusio Senamiesčio pavyzdžiu – labiau paskirstyti kultūrinę infrastruktūrą ir pramogų pasiūlą, planuojant ne tik viešąsias erdves, bet ir nekilnojamojo turto projektus“, – siūlo D. Baltrušaitis.
M. Marozas pastebi, kad sostinės miegamuosiuose rajonuose jau pasiektas nemažas užstatymo tankis, tačiau taip pat yra daugybė erdvių, kurios dar neišnaudotos ir galėtų sukurti naują vertę.
„Tokius rajonus tiesiog būtina papildyti tomis funkcijomis, kurių jiems trūksta, o trūkumus gali nusakyti bendruomenės. Be to, rajonuose, kuriuose sudaroma mišri paslaugų aplinka, o savo poreikius gali išpildyti įvairios žmonių grupės, praleidžiama daugiau laiko ir efektyviau išnaudojama visa sukurta infrastruktūra, todėl tuo turėtų būti suinteresuoti visi“, – pažymi specialistas.
M. Umbraso teigimu, siekdami išpildyti daugiafunkciškumo koncepciją pagrindiniai Vilniaus nekilnojamojo turto vystytojai nesiima vieno ar dviejų pastatų projektų, o plėtoja ištisus rajonus, kad galėtų pritraukti daugybę skirtingų verslų, paslaugų teikėjų, meno ir kultūros kūrėjų ir kartu prisitaikyti prie šiuolaikinio miesto gyventojo poreikių.
„Žmonės labai brangina savo laiką ir kelia su tuo susijusius lūkesčius gyvenamajai aplinkai. Iš dalies juos jau pakoregavo ir pandemijos poveikis, kai poreikis gyvenimo aktyvumui greta namų dar labiau išaugo“, – pastebi M. Umbrasas.
Gerai savijautai – bendruomenių vaidmuo
Kalbėdami apie kultūrines ir poilsio erdves, urbanistai pabrėžia bendruomeniškumo svarbą ir poreikį kurti traukos taškus, kurie skatintų žmones pačius juos puoselėti.
„Man atrodo, kad žmonių geros savijautos savo gyvenamojoje vietoje jausmui yra labai svarbu bendruomeniškumo, socialumo, integruotumo į visuomenę pojūtis, todėl miegamuosiuose rajonuose jį ypač būtina skatinti. Gera pirma paskata galėtų būti ir tam tikros bendruomenėms skirtos erdvės. Tai nebūtinai turėtų būti pastatai – galėtų būti ir paviljonai, ar poilsio aikštelės, ar aktyvaus poilsio zonos su treniruokliais, ar nedidelė biblioteka. Svarbiausia suprasti kiekvienos bendruomenės poreikius, nustatyti, ko jiems iš tikrųjų konkrečiai trūksta“, – sako D. Baltrušaitis.
Specialisto pastebėjimu, sprendžiant kultūrinės infrastruktūros trūkumą nebūtina galvoti vien apie paminklus ar skulptūras. Tam tiktų ir įvairios architektūrinės intervencijos ar kitokie sprendimai, kurie taip pat galėtų paskatinti bendruomeniškumą.
„Tai galėtų būti net miesto daržo įrengimas ar daugiafunkciniai paviljonai, kurie tenkintų bendruomenių poreikius ir kuriuose būtų galima vykdyti įvairią veiklą“, – pažymi urbanistas.
Anot M. Marozo, dauguma tokių sprendimų nereikalauja didelių investicijų.
„Nes vertingiausi momentai yra labai paprastos, mielos tradicijos ar iniciatyvos, kuriomis parodoma, kad žmonėmis rūpinamasi. Pavyzdžiui, tai gali būti knygų dalijimosi inkilėliai ir panašios nedidelės iniciatyvos, rodančios, kad rajone gyvena kūrybinga ir darni bendruomenė“, – teigia M. Marozas.
