Taip „Apartment Therapy“ skelbiamą straipsnį pradeda su portalu bendradarbiaujanti publikacijų autorė Shifrah Combiths. Toliau – straipsnio tęsinys.
Viena vertus, jeigu namus čiustyčiau tiek, kad viskas net gurgždėtų nuo švaros, todėl neturėčiau sau ko prikišti, tektų valyti langus, šluostyti žaliuzes, blizginti grindis ir t. t. Bet toks scenarijus man nepriimtinas, nes anaiptol netrokštu įsidarbinti namų tvarkytoja. Be to, jeigu bent kiek netobula tvarka manęs netenkins, aš nesiryšiu nieko pasikviesti į namus.
Kita vertus, jei pasakyčiau sau, kad tvarka – nesvarbu, ir nusiteikčiau nesinervinti dėl to, kad visko neišblizginau, ramiai galėčiau jaustis tiktai tol, kol į namus įžengs svečiai. Deja, vos jiems atvykus, akis tuoj pat imtų badyti kur nors užsilikęs purvas, apimtų gėda, sugestų nuotaika ir jau nebegalėčiau laisvai bendrauti su žmonėmis. Pavyzdžiui, kartą laukdama atvykstančių giminaičių nutariau nevalyti lauko durų. Ant jų aiškiai buvo matyti nuo šuns letenų atsispaudusios dumblo žymės. Šiaip jau tų žymių nė nepastebiu, kadangi šuo nuolatos atsiremia į duris dumblinomis letenomis ir nuolatos jas išpurvina, tačiau kai atvažiavo giminaičiai ir tas duris teko dažnokai varstyti, mano rega kaipmat pasikeitė – dumblinos durys atsidūrė mano dėmesio centre.
Taigi, kaip rasti aukso vidurį? Kaip neįvedinėjant kapitalinės tvarkos būti tikrai, kad sutvarkyta tai, kas būtina, ypač laukiant svečių, kuriuos teks apnakvydinti?
Visiškai neseniai pas mus buvo apsistoję bičiuliai ir aš apgyvendinau juos vadinamajame svečių kambaryje, kurį mano vyras kartais naudoja kaip savo darbo kambarį ir kuriame neretai gulinėja šuo, nes mėgsta būti šalia vyro.
Kambarį parengiau kaip reikiant: pakeičiau patalynę, išsiurbiau kilimą, išploviau langus ir grindis, iššveičiau vonią, kuria bičiuliams teks naudotis.
Atrodė, padariau viską, kas nuo manęs priklauso, bet vieną vietą visgi pamiršau. Toji vieta – tai durys (ir vėl tos durys!). Ant durų, po pat rankena liko aiškiausiai pastebimas kelių centimetrų pločio purvo ruožas. Tą žymę paliko šuo, šonu pastumiantis duris, kad įeitų į kambarį.
Veikiausiai buvau tiek pripratusi prie toje vietoje pakitusios durų spalvos, kad nė nesuvokiau ją esant, o ruošdama kambarį svečiams durų kaip reikiant neapžiūrėjau. Tik kai bičiuliai įsikūrė, žvilgsnis užkliuvo už to rudo ruožo. Teko nedelsiant čiupti šluostę ir pasirūpinti, kad jo neliktų.
Iš patirties žmonės mokosi ir aš – ne išimtis. Nuo šiolei durų valymas man tapo privalomu punktu namų tvarkymo rutinoje. Dabar gerai žinau, kad durys – net labai tepli sritis, ypač maniškės, kadangi yra baltos. Ir ne tik šunys gali jas ištepti. Štai kodėl durys turi sulaukti dėmesio, kai tvarkomės namus.
