DELFI Būstas publikuoja ištrauką iš leidyklos „Vaga“ knygos „Tvarkingų namų stebuklas“.

Jie gyveno įprastame dviejų aukštų, keturių kambarių bute. Jo plotas buvo kiek didesnis nei daugelio butų Japonijoje, nes šiam butui dar priklausė patalpa palėpėje, bet bendras plotas nebuvo akivaizdžiai didesnis. Nors namuose matėsi daug daiktų, iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad yra daug nereikalingų daiktų. Kitaip tariant, bet kuriuose namuose galima surinkti tokį kiekį. Pamačiusi, kad mano klientai rūšiuoja daiktus ir dalies jų atsikrato, dar nemanau, kad darbas baigtas. Vienas žmogus vidutiniškai nesunkiai išmeta nuo dvidešimties iki trisdešimties pilnų 45 litrų talpos šiukšlių maišų, o trijų asmenų šeima – apie septyniasdešimt maišų.

Bendra visų klientų išmestų daiktų apimtis turėtų siekti apie 28 000 maišų, o tai yra daugiau nei milijonas daiktų. Nors taip smarkiai aptuštinę namus, nė vienas jų vėliau nesiskundė dėl to, kad pastūmėjau ką nors išmesti.

Tą galima nesunkiai paaiškinti: atsikratymas daiktais, kurie neteikia džiaugsmo, nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Visi namus susitvarkę klientai nustemba, kad dėl to savo kasdieniame gyvenime nepatiria jokių nepatogumų. Tai akivaizdžiai rodo, kad iki tol jie gyveno apsupti daiktų, kurių jiems visai nereikia. Taip jaučiasi visi, be išimčių. Net ir tie klientai, kurie išmetę daiktus pasilieka vos su penktadaliu iki tol turėto turto. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad mano klientai niekada nesigailėjo ką nors išmetę. Anaiptol. Būkite pasiruošę, nes, kol tvarkysitės, taip nutiks bent tris kartus.

Bet nesijaudinkite. Net jei mano klientai gailisi ką išmetę, jie niekada nesiskundžia. Iš patirties jie jau žino, kad jei ko nors pasigenda, ėmęsi reikiamų veiksmų, gali lengvai išsisukti iš bėdos.

Pasakodami, kaip išmetė ką nors, ko nevertėjo išmesti, jie paprastai kalba nepaprastai džiūgaudami. Dauguma juokiasi ir sako: „Akimirką pagalvojau, kad įkliuvau į bėdą, bet tada supratau, kad tai nėra gyvybės ir mirties klausimas.“ Toks požiūris į dingusį daiktą nereiškia, kad šie žmonės yra iš prigimties optimistiškos ar lengvabūdės asmenybės. Veikiau tai rodo, kad renkantis, ką išmesti, pasikeitė jų mąstysena. Ką jie daro, jei, pavyzdžiui, prisireikia to, kas buvo surašyta viename jų išmestame dokumente?

Pirmiausia, kadangi išmesdami sumažino turimų dokumentų kiekį, jie gali greitai patikrinti, ar tikrai neturi to dokumento, nesileisdami į visuotinę paiešką. Ir, kadangi ieškoti nereikia, jie išvengia bereikalingos įtampos, ir tai yra neįkainojamas tvarkymosi privalumas. Viena iš priežasčių, kodėl daiktų perteklius mus alina, yra ta, kad esame priversti vis ko nors ieškoti, nors kartais atrandame tik tai, kad to daikto neturime, o dažnai, kad ir kaip įnirtingai raustume, niekaip negalime surasti, ko ieškome.

Sumažinę turimų daiktų kiekį ir sudėję visus dokumentus į vieną vietą, akimirksniu galime pasakyti, ar tą dokumentą turime. Jei jo nebėra, galime iškart pakeisti veiksmų kryptį ir sutelkti mintis į tai, ką dabar daryti. Galime pasiklausti pažįstamo žmogaus, paskambinti įmonei arba patys susirasti trūkstamą informaciją. Suradus sprendimą, nelieka nieko kito kaip veikti.

O ėmęsi veikti pamatysime, kad ši bėda stebėtinai nesunkiai išsprendžiama. Užuot kamavęsi ieškodami ir neįstengdami surasti, imamės veiksmų, o šie veiksmai mums atneša netikėtos naudos. Ieškodami tam tikros informacijos, galbūt sužinosime ką nors naujo. Susisiekę su draugu, palaikysime ryšį, o galbūt jis jus supažindins su kuo nors itin gerai išmanančiu tą sritį. Kelis kartus tai patyrę išmoksime, kad tik prireikus ėmęsi tinkamų veiksmų, galime sužinoti bet kokią informaciją.

Gyvenimas tampa daug paprastesnis, kai supranti, kad viskas išsispręs, net jei tau ko nors trūksta. Yra dar viena, ir pati svarbiausia, priežastis, kodėl mano klientai niekada nesiskundžia dėl išmestų daiktų. Išmokę atsirinkti ir nuspręsti išmesti daiktus, jie nebeperkelia sprendimo priėmimo atsakomybės kitiems žmonėms. Susidūrę su problema, jie nekaltina aplinkybių ar kito žmogaus.

Nuo šiol jie patys priima sprendimus ir suvokia, kad bet kurioje situacijoje svarbiausia nuspręsti, kokių veiksmų imtis. Atrinkdami daiktus ir nutardami, ką išmesti, nuolat turime priimti sprendimus, remdamiesi savo pačių vertybėmis. Taigi atsikratymas daiktais lavina sprendimo priėmimo įgūdžius.

Ar verta praleisti tokią galimybę vien tik tam, kad išsaugotume daiktus? Lankydamasi klientų namuose, niekada nieko neišmetu. Visada palieku jiems priimti galutinį sprendimą. Jei aš už juos nuspręsčiau, ką išmesti, tvarkymasis neatneštų jokios naudos. Pakeisti mąstyseną galima tik pačiam tvarkant savo namus.

Tvarkingų namų stebuklas
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)