Individualus planas – ne šiaip sau
Kiekvienas turime individualių poreikių, vizijų, pomėgių, savą skonį, todėl ir kuriama kiemo aplinka turi atitikti šiuos kriterijus. Projektuojant namą ir aplinką, būtina iš anksto pasiruošti – parengti planą ar projektą.
Pasak architektės Ramunės Staševičiūtės, sklypo projektas būtinas tam, kad būtų galima racionaliai patenkinti gyventojų poreikius.
„Rengiant projektą, galima išanalizuoti keletą variantų, juos įvertinti, pasirinkti patraukliausią, racionaliausią. Jei pastato projektas yra rengiamas naujai statybai, rekonstrukcijai ar renovacijai, esminius aplinkos tvarkymo sprendinius reikėtų numatyti jau techniniame projekte. Kalbu ne tik apie individualiuosius gyvenamuosius namus, bet ir apie daugiabučius, administracinius ar gamybinius pastatus, jų teritorijas. Jei pastatas ar pastatai jau stovi, rengiamas sklypo suplanavimo projektas“, – pasakojo architektė.
Aplinkos tvarkymas, architektės teigimu, svarbus darbas, kurį būtina atlikti atsakingai. Planas ir išankstinis pasiruošimas leidžia išvengti klaidų, nuo kurių vėliau nukenčia ne tik piniginė, bet ir sugaištama daug papildomo laiko.
Viską planuojant nuo pat pradžių, darbus galima atlikti palaipsniui. „Blogai, kai eksperimentuojama natūroje, tuomet brangiai kainuoja taisyti klaidas arba gyvename su tomis klaidomis, nes nebėra išteklių korekcijoms. Jei nėra pakankamai lėšų visiems suplanuotiems darbams atlikti, projekte galima numatyti įgyvendinimo etapiškumą. Pirmiausia reikėtų įrengti įvažiavimo kelius į sklypą, automobilių stovėjimo vietas, aikšteles, takus. Tuomet laikinai galima užsėti veja, o vėliau, sukaupus lėšų, imtis rimtesnio želdynų formavimo“, – teigė R. Staševičiūtė.
Pradžia – sklypo aptvėrimas
Planas padeda užtikrinti būsimo sklypo darną, estetinį vaizdą, sudėlioti prioritetus ir poreikius atitinkančius akcentus. Tolesnius darbus derėtų atlikti pagal tam tikrą eiliškumą, kuris leistų lengvai ir harmoningai formuoti kraštovaizdį pagal tai, kokioje vietoje, kokio dydžio ir kokios padėties yra sklypas.
Svarbu suvokti, nuo ko ir kaip teisingai atitversime savo sklypą. „Kuriant teritorijos kraštovaizdį, reikia neužmiršti reljefo formavimo. Šį darbą reikėtų atlikti jau pirmoje darbų stadijoje prieš įrengiant dangas (kad vėliau netektų eikvoti lėšų ir ardyti įrengtų dangų). Formuojant teritorijos reljefą ar aptveriant sklypą tvora, būtina žinoti, ką norime matyti, stebėti, o nuo ko pasislėpti. Svarbu atkreipti dėmesį į triukšmo ir užterštumo šaltinius: geležinkelius, magistralines gatves, netoli esančias įmones. Čia reikėtų rimtesnių garso „užuolaidų“: turėtų būti projektuojama aklina tvora ir masyvus ištisinis želdinimas (gyvatvorė). Tokia priemonė ne tik gelbėtų nuo triukšmo, bet ir „surinktų“ teršalus. Beje, tokia atitvara būtų efektyvi ir esant nemaloniems vyraujantiems vėjams. Bet kuriuo atveju nereikia pamiršti estetinio vaizdo ir iš vidinės sklypo pusės, ir iš išorės, ypač jei tai yra bendramiestinė teritorija.
Dažniausiai kiekvienas miestas ar gyvenvietė turi nusistatę tvorų statymo taisykles, kurių privalu laikytis. Yra ir bendri reikalavimai, numatyti statybos techniniame reglamente.
Bandant apsisaugoti ir užsitverti tvoromis ar aukštomis gyvatvorėmis, derėtų nepamiršti pastebėti ir to, ką turime už sklypo ribų. Galbūt vertėtų pagalvoti, ne tik nuo ko turėtume apsisaugoti ir užsidengti, bet ir kokiais aplinkos pranašumais pasinaudoti, juos įsileisti.
Specialistė siūlo apgalvoti, kokie augalai kur bus sodinami, ar jiems reikės pavėsio, ar daugiau saulės, o galbūt patiems gyventojams norėsis daugiau šviesos ir atvirumo, gal daugiau kaimyniško bendravimo su šalimai gyvenančiais žmonėmis nei privatumo. „Jei už teritorijos ribų turime patrauklią akiai panoramą (į tai įeitų ir gražiai sutvarkytas kaimyno sklypas), tuomet siūlyčiau pasitenkinti estetiška ažūrine tvora, kuri kuo mažiau kristų į akis, tačiau atliktų savo funkcijas. Beje, tveriant akliną aukštą tvorą, reikėtų patikrinti, ar ji nemes šešėlio ant jaukiausios ir geriausiai apšviestos sklypo dalies“, – pasakojo R. Staševičiūtė. Svarstant, ar užsitverti tvora, derėtų nepamiršti pastebėti tai, ką turime už sklypo ribų.
Mažoji architektūra poilsiui
Kiemo grožis ir funkcionalumas taip pat turi būti suderinamas, todėl lauko baldai ir kiti mažieji architektūros statiniai turėtų būti komponuojami itin atsakingai ir atsargiai. Kalbėdama apie lauko baldus, architektė R. Staševičiūtė akcentuoja mobilumą ir kokybę.
Savų pranašumų turi pavėsinė, ji daugeliui neatsiejama nuo malonaus laiko lauke vasarą. Vis tik reikia atsižvelgti į jos statymo vietą, atidžiai ją suplanuoti. „Pavėsinė – puikus „priedėlis“ šiltuoju metų laiku prie individualiojo gyvenamojo namo. Tačiau siūlau nepamiršti pačios pavėsinės esmės – tai poilsio, pasisėdėjimo, meditacijos erdvė, o ne sandėlis lauko darbų rakandams laikyti. Ji turėtų būti statoma ten, kur galima tikėtis gražiausio reginio, kur galėtume gėrėtis vaizdais (jei už sklypo ribų nėra patrauklių vaizdų, tuomet galime džiaugtis mūsų pačių sutvarkyta aplinka). Dar būtų galima paminėti, kad jaukiai sutvarkytoje aplinkoje netikėtose vietose atsiradęs vienas ar kitas suoliukas prie gražesnių augalų grupių ar po medžiais taip pat suteiktų jaukumo“, – sakė architektė R. Staševičiūtė.
Jei kieme norisi daugiau mažosios architektūros elementų, derėtų kruopščiai suplanuoti jų lokaciją, atsižvelgti į funkcionalumą ir bendrą vientisumą. „Kiti kiemo įrenginiai, tokie kaip tilteliai, atraminės sienutės, prieplaukos, laipteliai, turėtų būti įrengiami pagal funkcinius poreikius. Be abejo, reikėtų neužmiršti visų kiemo įrenginių vieningos stilistikos, dizaino. Nauda, funkcionalumas ir geras dizainas visada pasiteisins“, – patarė R. Staševičiūtė.
Žmonėms, mėgstantiems įvairiausius meno kūrinius kieme, taip pat patartina planuoti jų atsiradimą tam tikrose vietose, vengti atsitiktinių, spontaniškų sprendimų, kurie vėliau tampa itin chaotiški. Pasak architektės, įrengiant teritoriją, nereikėtų jos perkrauti meno kūriniais. „Meninių akcentų mėgėjams užtektų keleto elementų, tuomet juos pastebėsime, galėsime gėrėtis ir vertinti. Jei pageidaujate komponuoti daugiau meno kūrinių, tai tikrai rekomenduoju kviestis į pagalbą specialistus“, – komentavo pašnekovė.
Klimatas palankus ne visiems
Kiemo teritorijai apželdinti pasirenkami augalai dažnai turi ne tik funkcinę reikšmę, kaip, pavyzdžiui, gyvatvorės, bet ir padeda suformuoti estetinį vaizdą, kraštovaizdžio vientisumą. Vis tik gyvenant Lietuvoje, privalu atsižvelgti į klimato sąlygas. Pasak R. Staševičiūtės, parenkant augalus, visada reikėtų pasvarstyti, kaip mūsų aplinka atrodys pilką rudenį, pavasarį ir žiemą.
„Dažniausiai galvojame apie šiltąjį metų laiką, kuris, optimistiškiausiais skaičiavimais, tęsiasi 5 mėnesius – tuomet ir taip grožio užtenka. O gyvename juk ištisus metus! Beje, reikėtų pagalvoti ir apie periodiškai žydinčius augalus, apie tai, kad visą vasarą kažkas pakaitomis žydėtų. Ir, žinoma, kvapai – nepamirškime, kad tai taip pat labai svarbu, jie veikia mūsų nuotaiką. Kitas dalykas – tujos, nežinau, kaip jas išguiti iš lietuvių sąmonės. Tai akivaizdus sovietinis paveldas. Jos pradžioje paplito kapinėse, paskui persikėlė į sodybas. Turime puikų visžalių augalų pasirinkimą, neaišku, kodėl orientuojamės į statiškas tujų rūšis, kurios labai disonuoja su švelniai banguojančiu lietuvišku kraštovaizdžiu. Formuojant želdinius sklype, rekomenduočiau atsižvelgti į aplinką, esančią už sklypo ribos. Jei teritorija yra gamtinėje aplinkoje, būtų gerai ir savo sklype augalų kompoziciją priderinti prie laisvo gamtos želdinių karkaso“.
