Tvarkingas voljeras ir patogi būda gali tapti kiemo puošmena. Tačiau netinkamai įrengta šuns gyvenamoji vieta gali kelti sukelti ir rimtą pavojų jūsų augintinio sveikatai.

Šunį ištiko saulės smūgis

Voljeras turėtų būti įrengtas ten, kur šuo galėtų geriausiai mato įėjimą ir įvažiavimą į kiemą ir gali stebėti kuo didesnę teritorijos dalį.

Kinologas ir aviganių veislyno „Iš Gargždų“ savininkas Kęstutis Petrauskas taip pat patarė įvertinti gamtines sąlygas: teritorijoje vyraujančias vėjo kryptis, saulės padėtį voljero atžvilgiu bei statinių išdėstymą sklype.

Pavyzdžiui, pajūryje, kur vyrauja vakarų ir pietvakarių vėjai, geriausia į šias pasaulio puses orientuotas voljero sienas pridengti. Taip pat nuo vėjo gali saugoti šalia esančių statinių sienos arba paties voljero konstrukcijos.

Šuniui, kaip ir žmogui, saulės spinduliai būtini. Juk jų veikiamas organizmas aprūpinamas vitaminu D. Todėl voljeras turėtų būti pastatytas taip, kad augintinis galėtų pasimėgauti saule, bet kartu ir galėtų nuo jos pasislėpti. Antraip gali grėsti didelė nelaimė.

K. Petrauskas pasakoja, kad kartą jam paskambino šuns šeimininkas ir paprašė patarti, ką daryti, nes grįžęs per pietus namo voljere rado saulės smūgį gavusį augintinį.

„Voljeras buvo padarytas pagal užsakymą – šiaurės ir vakarų pusės sienos buvo pagamintos iš medienos plokščių, kad apsaugotų nuo vėjo. Bet rytinė ir pietinė sienos buvo pagamintos iš metalinių tvoroms tverti skirtų segmentų. Tad augintinis visą saulėtą dieną neturėjo priedangos nuo saulės. Maža to, būda buvo pastatyta prie voljero sienos, o anga atsukta į pietų pusę. Įėjęs į voljerą atitraukiau šuns būdą nuo sienos, kad žmogaus bičiulis galėtų už jos pasislėpti nuo saulės.“ – prisiminė K. Petrauskas.

Anot kinologo, nuo per kaitrios saulės šunį padeda apsaugoti ne tik tinkamai parinkta voljero vieta, gerai įrengta būda, bet ir voljero stogas.

Kaip įrengti būdą

Mažiausias pačio voljero plotas 8 kvadratiniai metrai. Svarbiausia, kad bet kokios veislės šuniui leisti laiką voljere būtų patogu, o šeimininkui būtų patogu augintinį prižiūrėti. Šuns gyvenamosios vietos dydį ir išdėstymą gali nulemti ir vieta, kurioje yra voljeras, šeimininko kūrybiškumas bei kitos sąlygos.

Pavyzdžiui, voljerą gali atstoti lygiagrečiai sklypo tvorai įrengta dar viena tvorelė. Taip atsiranda savotiškas koridorius, kuriuo augintinis gali lakstyti ir kartu atlikti sargo funkcijas.

Šuns būdos dydį lemia keturkojo veislė ir ūgis. Pavyzdžiui, mažiausi vokiečių aviganio būdos matmenys yra 1 m ilgis, 1 m plotis ir 0,8 m aukštis.

Anot kinologo, būda turėtų būti tokia, kad joje šuo laisvai galėtų gulėti atsipalaidavęs ir išsitiesęs visu ūgiu ant šono ir dar liktų šiek tiek laisvos vietos.

Būdos aukštis turėtų būti toks, kad augintinis galėtų joje tupėti, neliesdamas galva stogo.

Taip pat būtina, kad įėjimo į būdą anga būtų prie kurios nors sienos. Taip įėjimas būtų apsaugotas nuo vėjo ir saulės.

Kartu įėjimas turėtų būti įrengtas taip, kad šuo galėtų į būdą įlįsti ir išlįsti be vargo.

Jeigu voljere laikomi keli šunys, kiekvienas jų turėtų turėti po atskirą būdą, nes gyvūnai vertina privatumą.

Kinologas pasakojo savo augintiniams įrengęs būdas taip, kad būtų galima atidaryti visą vieną kiekvienos jų šoną ir šeimininkui būtų patogu šuns guolį aptvarkyti.

Be to, būdų viduje sumontuotas ir šildymas, ir apšvietimas.

Šuo (asociatyvi nuotrauka)
Foto: Shutterstock

Ką daryti, kad šuo nešaltų

Paklaustas, ar būtina būdą specialiai apšiltinti, kad joje gyvūnas nešaltų, pašnekovas sakė: „Lauke laikomi šunys šalčio nebijo. Jiems pavojingesnė yra drėgmė ir skersvėjis. Tačiau reikia, kad nebūtų sąlyčio su žemės paviršiumi, o žiemą būdos nepasiektų šaltis“.

Anot kinologo, būdos grindis, sienas ir stogą reikėtų padengti šilumą izoliuojančiomis dangomis, o per stipresnius šalčius angą pridengti šaltį sulaikančiu, storesniu audiniu.

Taip pat svarbu prisiminti taisyklę: jeigu šunį laikysite lauke, pradėkite tai daryti nuo rudens, kad jis prisitaikytų prie klimatinių sąlygų ir paruoštų savo kailį šalčiui (užsiaugintų storesnį poplaukį). Tada šuo taps atsparus žiemos sąlygoms.

„Jeigu žiemą kartkartėmis šunį įsileisite į vidų, nieko neatsitiks. Aišku, tai bus šioks toks jo lepinimas ir guvūnas vis dažniau stengsis papulti į vidų“, – pastebėjo K. Petrauskas.

Pageidauja ir egzotinės funkcijos

Šiais laikais šuns voljero vartus galima susieti ir su protingo namo sistema.

Pavyzdžiui, jeigu tuo metu, kai šeimininkų nėra namie ir įjungta signalizacija, davikliai sklype fiksuoja judesius, voljero vartai gali būti automatiškai atidaromi ir šuo išleidžiamas lauk.

„Tai tokia egzotinė funkcija, kurios kartais pageidauja klientai, bet mes jos nerekomenduojame, nes išleistas šuo gali sužaloti įsibrovėlį, o tada savininkui tektų atsakyti, kaip už ginklo panaudojimą. Tai – rimti dalykai“, – įspėjo protingų namų ekspertas Raimundas Skurdenis.

Anot R. Skurdenio, vagis galima atbaidyti ir kitomis priemonėmis.

Tarkime, jeigu šeimininkų nėra namie ir namo davikliai pajuto neprašytą svečią, viduje gali automatiškai įsijungti šviesos, muzika arba garso įrašas, imituojantis piktą šuns urzgimą.

„Tai padeda atbaidyti vagis taip, kad net tikro šuns paleisti nereikės“, – šyptelėjo pašnekovas.

Gyvūnas ne kalinys

K. Petrauskas akcentavo, kad voljeras yra šuns poilsio vieta, bet vien juo apsiriboti nederėtų, net jeigu aptvaras ir pakankamai erdvus.

Šuo turėtų būti išleidžiamas laisvai pabėgioti ir dideliame plote, pabendrauti su žmonėmis ar kitais savo gentainiais. Tai keturkojui būtina.

„Juk šuo – ne kalinys. Jis nėra nuteistas, kad visą gyvenimą praleistų voljere. Didelė klaida laikyti savo artimą draugą tokiomis sąlygomis. Augintiniui reikalingas pilnavertis gyvenimas, galimybė bendrauti su mumis įvairiose vietose ir įvairiomis sąlygomis, nepriklausomai nuo šuns veislės, paskirties ar panašiai“, – užbaigė kinologas.