„Delfi Būstas“ tęsia ciklą „Interviu su vadovu“. Šį kartą apie NT rinką, augančias kainas ir gresiančias pirkėjams nepalankias pasekmes – „Eika“ generalinis direktorius Domas Dargis. Ankstesnį straipsnį su būsto administravimo bendrovės „Mano būstas“ vadovu galite rasti ČIA.
– Pokalbį norėčiau pradėti nuo šiandienos aktualijų. Koronaviruso, pandemijos ir tai, kaip į situacija reagavo NT rinka. Praeitų metų pavasarį, kai buvo paskelbtas pirmasis karantinas, rinkos dalyviai, ekspertai, ėmė dėlioti scenarijus, kaip koronaviruso krizė palies būsto rinką. Kas tuo metu sukosi Jūsų galvoje? Kaip Jūs matėte situaciją?
– Karantinas buvo ir tikėtas, ir netikėtas. Kad jis bus, mes tikėjomės, koks jis bus – ne. Ir dalį priemonių pasiruošimui mes jau rengėme, pavyzdžiui, ruošėmės darbui iš namų, pirkome įrangą žmonėms, kad būtų patogiau dirbti namuose. Tokias priemones mes planavome iš anksto.
Tačiau mums netikėta buvo staigus parduotuvių, prekybos centrų uždarymas, užsieniečių atvykimo draudimai ir notarų veiklos sustabdymas. Tai užkirto kelią gauti pajamas.
Mes negalėjome tam pasiruošti ir tikrai buvo iššūkių. Turėjome atlikti 10-11 mln. eurų sandorių, tačiau negalėjome, nes nedirbo notarai. Sustojo pinigų srautai. Aišku, statyboms tęsti pinigų buvo, tikėjomės, kad viskas greitai išsispręs ir taip įvyko, per daugiau nei savaitę.
Kvėpavimą atgavome, kai prasidėjo sandoriai. Aišku, žmonės bijojo eiti pas notarus, tai sandoriai išsitęsė per kelis mėnesius, pinigai keliavo lėtai, bet jau vis tiek žinojome, kad bus galima dirbti. Kalbant apie mūsų viešbutį, tai teko užverti duris, nes jis buvo verslo klasės, skirtas užsienio turistams ir verslininkams. Kadangi užsieniečiai atvykti negalėjo, praktiškai nebebuvo klientų, mes turėjome pristabdyti veiklą.
Prekybos centrų uždarymas buvo netikėta nuomininkams, jie neturėjo galimybių susimokėti nuomos, tad sutikome atidėti atsiskaitymus, atsirado valstybės pagalba, kompensacija.
Bendra situacija buvo tokia, kad turėjome persiplanuoti srautus, teko stabdyti ir naujų projektų planus. Tuos projektus, kurie jau buvo pradėti statyti, tęsėme, o naujų statybų nepradėjom bent kelis mėnesius, nes norėjome pasižiūrėti, kokia situacija, kiek ji tęsis, sustojo, aišku, pardavimai. Atrodo, kad balandžio mėnesį pardavėme tik du butus, kai paprastai geri rezultatai yra apie 30-40 butų.
Tačiau nenuleidome rankų ir galvojome, kaip dirbsime toliau. Vienas iš pasiteisinusių sprendimų buvo klientų užtikrinimas, kad jeigu jie prarastų darbą, mes galėtume jiems kompensuoti įmokas bankams, kad jie, praradę pajamas, vis tiek galėtų mokėti būsto paskolą. Taip pat suteikėme galimybę grąžinti avansą, buvo galimybė jiems persigalvoti per kelis mėnesius. Suteikėme klientams pasitikėjimo ir tai labai pasiteisino. Galbūt tiesiogiai sandorių nebuvo daug, bet netiesiogiai tokios priemonės suteikė pasitikėjimo klientams ir nuotaika pasikeitė.
Po truputį sandoriai pradėjo vykti ir rugsėjo mėnesį mes pasiekėme prieškarantininį lygį. Nuo to laiko niekas nestoja. Antro karantino ribojimai visiškai nepristabdė būsto rinkos, žmonės išmoko dirbti, parduoti, apžiūrėti butus virtualiai, mes naudojame virtualią realybę, turime visų, savo statomų objektų virtualius kompiuterinius modelius, kur galima pasivaikščioti po butus, kiemą ir pan. Buvo labai lengva pereiti prie virtualių apžiūrių, sutartis išmokėme klientus pasirašinėti virtualiu būdu. Tai sandoriai vyksta. Dabar kol kas nematome didesnių efektų, nebent kitą problemą, nes ir mes, ir kiti kolegos pristabdė projektus, tad jų dabar yra net per mažiau, pasirinkimas klientams nėra labai didelis, ypač Vilniuje.
– Kaip Jūs vertinate situaciją, kad pasiūla naujų projektų šiuo metu yra nedidelė, o paklausa – nemažėja? Kiek gali keistis naujos statybos NT kaina?
– Netikėtas pandemijos efektas buvo tas, kad žmonės pradėjo galvoti apie būsto pagerinimą, pavyzdžiui, remontą, baldų keitimą. Taip pat ir pagerinimą paties būsto, didesnio būsto įsigijimą. Ir tai matoma daugelyje šalių. Žmonių galimybės įpirkti būstą nesumažėjo, kai kurių sektorių darbuotojams, pavyzdžiui, IT specialistams, atlyginimai per pandemiją net kilo.
O rinkoje įvyko tai, kad pasiūla buvo kuriam laikui pristabdyta, paklausa atsigavo labai greitai, tad natūraliai vystytojai ir pradėjo šiek tiek peržiūrėti kainas, kai kurie jas padidino, nes mato, kad kitaip nebus galimybės iš viso turėti kažkokio būstų sandėlio. Trumpuoju periodu gal tai ir atnešė didesnę grąžą, bet tuo netruko pasinaudoti ir sklypų, kuriuose galima vystyti projektus, savininkai. Sklypų kainos kyla kosmiškai, didelė problema yra įsigyti naujų sklypų, yra rizika, kad naujų projektų pasiūlymas rinkai dar pasunkės, ilgės. Taip pat Vilniaus mieste atsirado labai daug naujų taisyklių, išaugo miesto lūkesčiai dėl projekto kokybės, vystytojo investicijų į infrastruktūrą, aplinką, šaligatvius, gatves, dviračių takus, parkus ir pan. Tai kaštai kyla, statybų paslaugų, medžiagų kainos taip pat kyla. Tad, nepaisant to, kad būsto kainos yra paaugusios, tai nereiškia, kad vystytojai daugiau uždirba.
Mes turime didelę problemą dėl valstybinės žemės nuomos. Tai mums užkerta galimybes vystyti daugelyje sklypų, nes nėra išspręsta, kaip jie gali būti vystomi. Buvo praėjusios valdžios lūkesčiai, kad valstybė apmokestins galimybę tuose sklypuose vystyti, bet jokie įstatymai neatsirado, dėl jų buvo ne kartą deramasi. Dabar nauja valdžia vėl turės nuspręsti, kaip jie žiūrės į vystymą valstybiniuose sklypuose. Iš principo tokia nežinia užkerta norą įsigyti tokius sklypus, nes neaišku, kiek gali kainuoti plėtra tokiuose sklypuose, kiek gali tekti sumokėti valstybei. Galima sakyti, kad pusės sklypų vystyti nekyla noras, o kita pusė yra privatūs žemės sklypai arba valstybiniai, kuriuose yra vykdoma konversija. Tai tokiuose mes dirbame, tokių ieškome, bet plėtotojų atsiranda vis daugiau, o sklypų nedaugėja, konkurencija auga.
– Kaip būtų galima išspręsti tokią situaciją? Ar daugiausiai vilčių dedate į politinius sprendimus?
– Jeigu būtų atrakinti valstybiniai sklypai, tikrai būtų didelis proveržis NT rinkoje, jeigu ta situacija išsispręstų. Taip pat šiek tiek aiškėja Vilniaus miesto savivaldybės lūkesčiai, kurie prieš tai buvo migloti. Dabar politika dėl infrastruktūros aiškėja, atsirado tam tikri tarifai. Šiuo metu jau galima aiškiau matyti investicijas ir galimą grąžą, tai palengvina apsisprendimą. Dar gali padėti naujų gatvių tiesimas arba neasfaltuotų gatvių asfaltavimas, tai suteiktų pakankamą kokybę ir galimybę naujiems NT kvartalams vystyti.
– Grįžtant prie bendros situacijos NT rinkoje. 2019 metų pabaigoje viename interviu esate sakęs, kad pastebite, jog auga statybų kaštai, trūksta darbininkų, kurie kvalifikuotai atliktų savo darbą. Tuomet sakėte, kad gali šiek tiek daugiau nei norėtųsi kilti NT kainos. Ir štai ištiko koronaviruso krizė, kai kurios bendrovės komunikavo, kad statybų sektoriuje sunku gauti statybinių medžiagų, nes sustojo importas, taip pat teko atsisakyti pigios darbo jėgos. Kiek karantinas, koronaviruso krizė paaštrino jau esamą įtemptą padėtį?
– Kalbant apie statybos kaštų brangimą, tai jis buvo sustojęs iki rugpjūčio mėnesio. Matėme, kad galima anksčiau sutartomis kainomis pasirašyti sutartis, o nuo rudens buvo daroma nemažai viešųjų pirkimų, buvo vėl paleidžiami projektai, kurie buvo pristabdyti. Tad nuo rugsėjo statybų kainos pradėjo augti. Statybų įmonėms beveik nebeliko galimybių įsivežti užsieniečius į statybos objektus, jiems tapo sudėtinga sulaikyti atlyginimų augimą, teko peržiūrėti juos tiems, kurie vis dar dirbo Lietuvoje. Tai statybos kainos auga, bet tai nėra didžiausia problema. Daug didesnė problema yra sklypų kainų augimas ir tai vyksta tikrai greitai, jau turbūt nebe procentais, o kartais. Tas labai neramina. Ir užaugo savivaldybės poreikis investuoti į infrastruktūrą, tai atskirais atvejais nuo 5 iki 10 kartų mes turime daugiau investuoti ir tas natūraliai brangina statybą.
– Kaip paaiškintumėte tai, kad nekrito būsto kainos, o gale, metų pabaigoje, jos net pademonstravo greitesnį augimą? O galbūt Jūs nepastebėjote kainų šuolio?
– Kainų šuolis buvo nuo rugpjūčio-rugsėjo, nes pardavimų greitis sugrįžo į įprastą ritmą bent jau Vilniaus mieste. Tuomet tuštėjo vystytojų sandėliai, tai kainų kėlimu jie bandė sumažinti sandėlio tuštėjimą. Kol kas tempai nemažėja.
Aš įžvelgčiau tam tikruose projektuose ar zonose projektų kainų nepagrįstumą. Man atrodo, kad kai kurie plėtotojai jau testuoja kainas, kurios nebūtinai atitinka projekto kokybę. Ir žiūri, tikrina, kaip į tai reaguoja pirkėjai. Tai čia aš linkėčiau žmonėms nepamesti galvos ir pasižiūrėti, išanalizuoti ir projektą, ir vystytoją, nes nevisi vystytojai vienodai nori ilgai gyvuoti šioje rinkoje ir vertina savo vardą. Gali būti, kad tiesiog spekuliatyviai pamatė galimybę, ir jeigu jiems nepasiseks, jie galės tą veiklą nutraukti. O gyventojams teks su tomis pasekmėmis taikytis.
– Kaip Jūs vertinate ryškius kainų pasikeitimus periferiniuose Vilniaus mikrorajonuose, kai būstas nuo miesto centro nutolusiame mikrorajone kainuoja beveik tiek pat, kiek dar visai neseniai mokėjome už NT šalia miesto centro?
– Augimas vienas sparčiausių įvyko ekonominėje klasėje. Bet čia priežastis yra ta, kad būtent šioje klasėje produkto kiekis tapo ribotas. Tiesiog nebuvo pateikiama sklypų, nebuvo galimybės vystyti. Ir žmonės, kurie neišsirinko iš to nedidelio sandėlio, kuris yra vidutinėje klasėje, pradėjo žiūrėti ir kitus projektus, toliau nuo miesto centro. Dabar ekonominę klasę galima skirstyti dar į kelias dalis, pavyzdžiui, jeigu yra pilnai išvysta infrastruktūra, šalia yra darželiai, mokyklos, prekybos centrai, atstumas nėra labai didelis, pavyzdžiui, Pašilaičiai, Visoriai, jie jau tampa šiek tiek artimesni vidutinei klasei, o jeigu kalbame apie Perkūnkiemį ar Pilaitę, tai yra tolesni rajonai, ir čia yra išlikęs tikrosios ekonominės klasės segmentas.
– Prasidėjus naujiems metams ir besitęsiant pirmajam karantinui, prognozės NT rinkai yra labai miglotos. Viena pusė sako, kad metai bus normalūs, nes žmonėms būsto reikia, jie toliau jį pirks ir rinka nesustos. Kita pusė kiek pesimistiškesnė: prastovos, nedarbas, galimai kilsiančios maisto ir paslaugų kainos gali lemti NT rinkos pasyvumą. Be to, turime kalbų apie mažėjančią naujos statybos būstų pasiūlą. Kokia Jūsų nuomonė, kokius Jūs matote ateinančius metus NT rinkai? Ir apskritai, kokią ateitį prognozuojate, matote NT rinkai, sakykime, penkerių metų laikotarpiui? Kur gyvensime?
– Penkeri metai šiais laikais yra tikrai ilgas laikotarpis. Praėję penkeri metai buvo augimo metai. Labai stipriai augo pardavimai Vilniaus mieste, ir Kaune, kažkiek Klaipėdoje, sandorių skaičius visą laiką augo. Ir jeigu ne pandemija, augimas turbūt būtų fiksuotas ir praeitais metais. Tas pats vyko su kainomis: kainos augo pastoviai, su nedideliais pasvyravimais. Tai jeigu nebus esminių pasikeitimų ekonomikos struktūroje, tai aš galvoju, kad tokios tendencijos išliks.
NT yra mėgstama lietuvių investicija. Lietuvoje pirmas investicinis žmogaus portfelis susideda iš indėlio banke, o toliau jau NT. Nemanau, kad artimiausiu metu kas nors keistųsi. Tai reiškia, kad poreikis išliks.
Tačiau dėl sandorių skaičiaus augimo nebūčiau labai drąsus, nes jis yra rekordinis, 2019 metais viršijo 2007 metų. Pernai buvo geras irgi skaičius, bet mes kalbame apie tai, kad vis daugiau skylių yra užpildoma Vilniuje, tuščių sklypų ir galimybių mažėja, tai jeigu mes norime išsaugoti NT rinkos augimą ir pateikti produktų, nes Vilnius yra augantis miestas, darbo vietų yra kuriama daug, ir kad žmonės turėtų galimybių pasirinkti, kur gyventi, tai turi būti galimybė vystyti skirtingose teritorijose. Tai pirmas klausimas yra valstybinės žemės nuoma. Antras klausimas – ruošti teritorijas miesto plėtrai. Šiaurinės gatvės, Mykolo Lietuvio gatvės pavyzdžiai, tai yra arterijos, aplink kurias galėtų vystytis miestas. Jeigu tokie dideli virsmai nevyks, jei niekas nesikeis dėl valstybinių žemių vystymo, neatsiras naujų teritorijų su infrastruktūra, tai bijau, kad sandorių skaičius gali ir neaugti.
Tai lemia, kad ir būstas gali tapti mažiau įperkamas, žmonės, jei matys, kad investicija tampa tokia brangi, galbūt lauks dar didesnio atlyginimų augimo. Pavyzdžiui, prabangus segmentas. Stebimės, kaip jame vyksta pardavimai. Prabangus segmentas daug metų sudarė labai mažą rinkos sandorių dalį, vienetais nuo 2008 metų krizės. Ir kainos nelabai augo. Bet atsiradus vienam kitam išskirtiniam projektui, pavyzdžiui, Misionierių sodų projektui, matome paklausą. Tie pirkėjai yra labai kantrūs. Jie sulaukia projekto, kuris jiems yra tinkamas ir tada jie gali mokėti 5000-6000 Eur/kv. m. Bet jeigu nėra tinkamo projekto, tai ir sandorių nėra. Bet tai nereiškia, kad visa rinka vienodai brangsta. Gali būti, kad tie, kurie gauna vidutines pajamas, taikosi į vidutinę klasę, jie turbūt gali ir palaukti, jų gyvenimo sąlygos nėra blogos. Jei jie neras tinkamo produkto, tai galės tęsti gyvenimą ten, kur gyvena šiuo metu.
– Kokį antrinės būsto rinkos vaidmenį matote augant naujos statybos butų kainoms? Galbūt suklestės senieji miegamieji rajonai?
– Nesu tikras. Kokybė, deja, nėra labai gera ir daugelio netenkina tokios kokybės projektai, kokie yra mikrorajonuose. Aš manau, kad atsiras sandorių ir jau atsiranda naujos statybos, bet ne vystytojų parduodamų butų. Pavyzdžiui, „Eika“ turi išvystytą projektą „Santariškių namai“, kur pastatyta 2500 būstų. Tai, manau, kad ten yra potencialas augti kainoms, nes yra uždaras kvartalas, jis yra geros kokybės ir yra žmonių, norinčių gyventi ten. Tai aš manau, kad Vilniuje geros kokybės naujo būsto pardavimas iš antrų rankų turėtų augti.
Dėl miegamųjų rajonų aš nesu optimistinės nuomonės, nes ten, kiek tenka kartais užsukti, laiptinių, liftų kokybė, kiemų kokybė gąsdinanti. Nedaug Vilniuje yra namų renovuojamų, o renovacija nebūtinai pakelia pasitenkinimą būstu, nes dažnai būna fasado renovacija, o, pavyzdžiui, laiptinės ne visada sutvarkomos.
– Žmonės viešojoje erdvėje dažnai kaltina vystytojus, kad šie naudojasi kiekviena proga kelti NT kainas. Vystytojas dažnai žmonių akyse yra lupikautojas. Ką galėtumėte jiems atsakyti? Juk kiekvienas kainų kėlimas galimai mažina tam tikrų visuomenės grupių galimybes įpirkti, ar tai tikrai naudinga vystytojui?
– Kaip ir sakiau, kainų augimas, deja, žiūrint į priekį, nedidina vystytojo grąžos, ji netgi, sakyčiau, yra mažėjanti, nes sudedamosios dalys, investicijos greitai ir ženklai užauga. Ir jeigu šiuo metu įvyko kainų šuoliukas, o trumpuoju periodu buvo galima uždirbti didesnį pelną, tai tą labai greitai pajautė ir sklypų pardavėjai, ir Vilniaus miesto savivaldybė su naujais reikalavimais.
Tai negalima vienareikšmiškai sakyti, kad tai yra lupikavimas ir vystytojas dabar išgyvens aukso amžių. Nes būsto kaina priklauso nuo daug veiksnių: sklypų kainos, statybų kompanijų paslaugų kainų, medžiagų, poreikių iš miesto ir bendruomenės ir pan.
– Toliau kalbant apie visuomenės nuomones ir reakcijas. Vystytojai ir pirkėjai neretai konfliktuoja dėl įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, dėl statybų broko, apdailos, jeigu ji daroma vystytojo, kokybės. Tokie ginčai kartais nukeliauja ir į teismus, kurie įrodo, kad vystytojas išties padarė ne viską, ką galėjo, kad statinys būtų kokybiškas. Ką Jūs asmeniškai apie tokias situacijas galvojate, kaip vertinate, kaip reaguojate?
– Aš manau, kad plėtotojo atsakomybė yra labai aiškiai, suprantamai ir paprastai supažindinti klientą su produktu, paaiškinti klientui, ką jis gaus. Visas sudedamąsias dalis, pavyzdžiui, aprašymas turi būti detalus, suprantamas, kaip naudotis rekuperacine sistema, grindiniu šildymu ir pan. Manau, kad plėtotojas turi suprasti, kad klientas nėra statybų profesionalas, jis paprastas žmogus, dirbantis visai kitą darbą ir jis tikrai nežino, kiek daug gaus, ir kiek daug svarbių elementų pastate yra, ką žino plėtotojas ar statybos įmonė, kuri dirbo tame objekte. Tai jeigu mes su tokiu požiūriu einame, manau, kad galime greičiau užmegzti dialogą ir mažiau problemų turėti ateityje.
Vėlgi, klientas turi lygiai taip pat garsiai išsakyti savo lūkesčius, įvardyti, kas jam yra svarbu, perkant būstą. Jeigu jis to nepadaro, tai tie lūkesčiai gali būti šiek tiek kitokie nei produktas, kurį jis įsigyja. Ir ne dėl to, kad jį kažkas apgavo, o dėl to, kad jo įsivaizdavimas neatitinka produkto galimybių.
Svarbu, kad klientas, jeigu jam kas nors neaišku, konsultuotųsi. Mes susiduriame su problemomis, kad klientai daro remontus ir remontų metu jie gali sugadinti įrangą arba padaryti tokius pakeitimus, kokie yra neleidžiami ar atima galimybę vėliau kokybiškai eksploatuoti būstą. Tai abiem pusėms reikia kuo daugiau bendrauti, tartis.
O dėl broko, tai jis atsiranda visose srityse, juk net garsiausių automobilių gamintojai atšaukia automobilius ir remontuoja, tai aš manau, kad žinant, kiek yra pastate sudedamųjų dalių, skirtingų rangovų darbo ar įrangos, atsiranda galimybių padaryti klaidų. Ir žmogiškųjų, nes visgi kol kas namus stato ne robotai, o žmonės ir jie daro klaidų. Tai svarbu yra pripažinti, išsiaiškinti, sureaguoti kuo greičiau, kad klientas būtų patenkintas. Tai kainuoja, mes tai esame įvertinę, esame nusimatę pinigų broko šalinimui. Bet galbūt yra ir tokių bendrovių, kurios nori greičiau pabaigti darbus ir neprisiimti atsakomybės už padarytą broką.
– Jūs pats bendrovės vairą perėmėte iš savo tėčio, kitaip tariant, tai – šeimos verslas. Kuo svajojote tapti vaikystėje? Kada pradėjote ruoštis šeimos verslui?
– Aš gan anksti susipažinau su „Eika“. Vasaromis atlikdavau praktikas, dirbau ir statybose. Taip pat „Eika“ turėjo statybinių medžiagų parduotuvę Vilniuje, ten teko padirbėti. Tai man ta veikla pasirodė įdomi, o ką aš supratau, kas mane tikrai žavi, tai architektūra. Man tai kaip hobis, dirbdamas NT srityje aš supratau, kad galiu suderinti hobį su darbu, man įdomu dalyvauti projekto rengime, bendrauti su architektais, suprasti jų viziją ir perteikti savąją. Tai čia tą kelią aš mačiau ir man natūralus jis buvo. Čia klausimų aš neuždavinėjau sau.
Ko man trūko, tai techninių žinių, esu baigęs vadybos mokslus, ekonomikos mokslus ir savo karjerą pradėjau NT kompanijoje, bet buvau atsakingas už finansinę dalį. Tai man „Eikoje“ teko greitai mokytis, suprasti tam tikrų sprendimų įtaką, kaip jie koreliuojasi techninėmis galimybėmis, statybinių medžiagų ir techninių konstrukcijų projektavimo atžvilgiu, ir kaip tos idėjos gali būti realizuotos, kas yra įmanoma, o kas – per brangu.
– Visuomenė dažnai galvoja, kad perimti tėvų verslą yra paprasta ir tokiems žmonėms labai pasisekė. Ar iš tikrųjų? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti, perimant ir vadovaujant šeimos verslui? Ar lengva užsitarnauti pasitikinėjimą?
– Aš prie „Eikos“ prisijungiau tą dieną, kai bankrutavo vienas didžiausių pasaulio bankų „Lehman Brothers“. Tai mano karjeros pradžia buvo paženklinta vienos didžiausių ekonominių krizių pradžia. Viskas, ką aš žinojau iki tol, tapo nebesvarbu, teko kiekvieną dieną mokytis iš naujo. Mes išgyvenome sudėtingą etapą, teko derėtis su bankais, deja, atsisveikinti su kai kuriais žmonėmis, turėjome ir skolų, tai buvo labai įtemptas laikmetis. Bet kažkaip tą egzaminą išlaikiau ir tuomet buvo lengviau perimti vadovavimą, nes kai pradėjau dirbti ir buvo labai sudėtinga situacija, tai teko suprasti daug sričių. Buvau atsakingas daugiau už investicinę dalį, bet dirbau ir su bankais, ir su statybininkais, tai greitai supratau sudedamąsias dalis NT versle.
Ką aš visą laiką galvojau ir kas mane vedė į priekį, tai kad aš žinojau, kad mes išgyvensime. Nebuvo minčių, kad reikia viską mesti ir nebeverta kovoti. Galvoju, kad ta krizė yra didelis išbandymas, labai daug pinigų praradome tuo metu, bet nekilo minčių, kad tai gali būti bendrovės pabaiga. Tai labai vedė į priekį, jaučiau atsakomybę ir prieš šeimą, ir prieš darbuotojus, kad mes visi turime rasti kelią ir išeitį. Tai davė tam tikrų pamokų ir galbūt dabar, per pandemijos pradžią, kovo mėnesio karantinas buvo jau visiškai nebaisus. Mes žinojome, kad tai mūsų nesugriaus.
– Ir paskutinis klausimas, jeigu galėtumėte pasirinkti bet kurią veiklą, kitą gyvenimą, kuo norėtumėte būti?
– Dabar mano viena iš įdomiausių tyrinėjimo sričių yra technologijos. „Eika“ turi inovacjių programą, mes investuojame į technologijas, kai ką ir patys kuriame, pavyzdžiui, IT sistemas, su startuoliais daug dirbame. Daug dėmesio tam skiriu. Tai galbūt, jeigu galėčiau pasirinkti savo karjerą, aš svarstyčiau eiti link technologijų ir išmokti dirbti su tam tikromis technologijomis. Nes matau, kad galima gan greitai pamatyti rezultatą, pamatuoti ir padaryti didelę įtaką per trumpą laiką. Tas žavi ir galbūt svarbu ne kiek finansinis vertės kūrimas, bet kad galima kažkokią veiklą pakeisti, sugriauti normas per labai trumpą laiką. Man tas proveržis, pokytis, kuris įvyksta labai staigiai, žavi. Vienas žmogus, viena kompanija gali pakeisti visą industriją. Galbūt dar tai ir įvyks.
