Butas – ilgą istoriją menančiame dvare

Nekilnojamojo turto pardavimo skelbimuose kartas nuo karto galima rasti tikrai įspūdingų pasiūlymų. Šį kartą „Delfi Būstas“ skaitytojų dėmesį patraukė pasiūlymas pirkti butą dvare, kuris stovi saloje. Skelbime rašoma, kad butas yra Dotnuvos dvare (Kėdainiai), kuris yra saloje. Salą supa ežeras, privažiavimas prie pastato yra per tiltą, taip pat šalia yra du pėsčiųjų tiltai. Teigiama, kad butas yra trijų kambarių, trečiame aukšte. Pardavėjai sako, kad bute yra išlikusių originalios apdailos elementų (ornamentų ir pan.), koklių krosnis. Buto plotas – 52 kv. m, kaina – 29 000 eurų.

Pardavėjai skelbime dalinasi ir dvaro, kuriame praduoda butą, istoriją. Rašoma, kad rūmus 1850 m. pastatė Rusijos premjeras P.Stolypinas. Dotnuvos dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. Tuomet jis priklausė Izakauskiams. XVII a. jį valdė Mlečkai. Jų dukrai ištekėjus už Jono Vladislovo Bžostovskio, dvaras atiteko šiai giminei. 1701 m. dvarininkų Bžostovskių pakviesti Dotnuvoje įsikūrė iš Vilniaus atvykę vienuoliai bernardinai. Jie pastatė naują bažnyčią, vienuolyną, 1976 m. įsteigė gimnaziją. Po Bžostovskių dvarą valdė Ščitauskiai, XVII a. pab. jį įsigijo Chrapovickiai. Pastarieji naujai sutvarkė dvarvietę, pastatė prabangią rezidenciją, kurioje ne kartą viešėjo net caras Aleksandras I su žmona Elžbieta. Chrapovickių dvare veikė baldų fabrikas, jame buvo gaminami meniški, ištaigingi baldai. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia Chrapovickių dvarą konfiskavo. 1867 m. jį per varžytines nupirko Šuvalovas, o 1869 m. šias valdas perėmė grafas Genrikas Kreicas (jis palaidotas dvaro parke). Taip dvaras ėjo iš rankų į rankas.

Dotnuvos dvaras
Foto: alio.lt

Skelbime tęsiama, kad vėliau šios valdos priklausė Piotrui Stolypinui. 1918 m. Lietuvos vyriausybės vardu Dotnuvos dvarą su mokykla įsigijo Viktoras Ruokis (1885-1971), vėliau išgarsėjęs kaip Lietuvos dirvožemių tyrinėtojas. 1919 m. čia įsteigta Žemės ūkio ir miškų mokykla, kuriai vadovavo pats V. Ruokis. 1922 m. įsteigus Kultūrtechnikos skyrių, mokykla pavadinta Žemės ūkio technikumu. 1924 m. įsteigta Žemės ūkio akademija. Greitai čia apsigyveno dėstytojai, akademijoje dirbęs personalas su šeimomis, darbininkai, studentai.

„Dvarvietė tapo lyg atskiras miestelis, kuriame buvo valgykla, parduotuvė, smulkaus kredito draugija. Centre stovėjo didieji akademijos rūmai, juose buvo mokymo įstaigos, kabinetai, auditorijos, laboratorijos, skaitykla, biblioteka, studentų bendrabutis, virtuvė ir valgykla. Tuomet čia mokėsi 300-400 studentų“, – rašoma skelbime.

Tęsiama, kad šalia Akademijos pastato, nedidelėje saloje, – dvaro rūmai, statyti XIX a. antrojoje pusėje. Tai eklektinis stačiakampio formos, triaukštis pastatas, centrinės jo dalies akcentas – siauras rizalitas. Iš parko pusės rūmus puošė nedidelis dviaukštis priebutis su laiptais, vedančiais prie netoliese esančio tvenkinio.

Akademijos dvarvietė skaudžiai nukentėjo baigiantis Antrajam pasauliniam karui. 1944 m. liepos mėnesį traukdamiesi vokiečių armijos kariai išsigabeno didžiąją dalį akademijos turto. Per gaisrą žuvo vertinga biblioteka, įrengimai. Nuo 1945 m. buvusiame akademijos pastate veikia Lietuvos žemdirbystės institutas. Rūmus ir kitus dvarui priklausiusius pastatus supa senas, vaizdingas parkas.

Dotnuvos dvaras
Foto: alio.lt

Pirkėjas turėtų būti drąsus

„Delfi Būstas“ susisiekė su būsto dvare pardavėju ir pasiteiravo apie šį NT objektą. Jis paaiškino, kad šiuo metu butas priklauso jo investicinių srautinių projektų bendrovei ir šis jį parduoda. Bendrovė yra įsigijusi tik šį trijų kambarių butą, likusios patalpos jai nepriklauso. Anot pašnekovo, bendrovė turi ne vieną tokį objektą.

„Jau sulaukėme skambučių, klausimų, bet tokiam objektui reikia drąsaus požiūrio, nes butas nėra eilinis, savininkui turėtų patikti panašaus pobūdžio NT. Tai yra gyvenamas pastatas, tame dvare būtų galima net įrengti daugiabutį, nes pastatas yra gyvenamosios paskirties. Sulaukiame nemažai skambučių, kai norima valdyti visą dvaro pastatą savo vizijomis, kad tai galėtų būti viešbutis, daugiabutis, svečių namai“, – tikina pašnekovas.

Tokių pasiūlymų būna retai

NT ekspertai tikina, kad tokie pasiūlymai – reti. „Inreal“ grupės investicijų ir analizės vadovas Tomas Sovijus Kvainickas sako, kad jis per savo darbo patirtį dar nėra susidūręs su tokiu NT objektu.
„Lietuvos dvaruose įkuriami muziejai, rekreacinės sodybos. Dalis dvarų naudojama asmeninėms reikmėms, kiti – parduodami, dažniausiai kaip kompleksai (su žeme, pagalbiniais statiniais). Pasitaiko ir būstų, kurie parduodami dvarų pastatuose, dar sovietmečiu konvertuotuose ir pritaikytuose žmonių gyvenimui. Tokie paprastai būna didesnių miestų centrinėse dalyse ir patenka į prestižinio būsto kategoriją. Pasiūlymai pirkti butą apleistame, atokiau nuo didmiesčių esančiame dvare, nėra dažni“, – tikina T. S. Kvainickas.

Anot NT eksperto, artimiausia Dotnuvos dvaro aplinka yra išskirtinė. Jei toks objektas būtų parduodamas arčiau didžiųjų miestų, T. S. Kvainickas tikina, kad jį iš brokerio „išplėštų kartu su rankomis“, tačiau Dotnuvos dvaras yra beveik 70 km nutolęs nuo Kauno, daugiau nei 50 km – nuo Panevėžio ir daugiau nei 150 km nuo – Vilniaus.

„Kaip pagrindinis būstas šis objektas tiktų tik labai ribotam žmonių skaičiui tiek geografine, tiek gyvenimo būdo prasme. Svarstymas jį naudoti kaip antrąjį būstą būtų spekuliatyvus, nes vieta nėra tarp tradicinių atostogų pasirinkimo teritorijų“, – aiškina specialistas.

Kita vertus, anot pašnekovo, tokio buto restauracija turėtų būti labai sudėtinga. Jeigu būtų įmanoma įsigyti visą dvarą, NT eksperto teigimu, jo patrauklumas būtų daug didesnis.

„Rekonstravus visą pastatą, jo butams pirkėjus surasti būtų daug lengviau, nes dvaras nėra didelis, o antrasis būstas turi mažiau geografinių apribojimų“, – pabrėžia T. S. Kvainickas.

Dotnuvos dvaras
Foto: alio.lt

Trūkumas – remontas

NT eksperto teigimu, pagrindinė pasiūlymo problema – buto būklė. Jis parduodamas nesutvarkytas, t.y. neremontuotas-nerestauruotas. Perkant visą pastatą, anot T. S. Kvainicko, pirkėjo veiksmus ribotų finansiniai ištekliai bei teisinis reguliavimas.

„Perkant butą, akivaizdu, kad teks derintis ir prie „kaimynų“ norų bei finansinių galimybių. Norint šį butą įsigyti rekreacijai „kaimynų“ klausimas labai svarbus, tačiau skelbime kalbama tik apie konkretų butą nepateikiant informacijos apie likusios pastato dalies panaudojimą“, – aiškina pašnekovas ir tikina, kad šio buto kaina nėra jau tokia maža. Už kelių šimtų metrų, pasak T. S. Kvainicko, galima įsigyti geresnės būklės analogiško ploto butus, kuriems papildomų investicijų iš esmės nereikėtų, o teisinis reguliavimas būtų daug aiškesnis.

„Ši suma iš esmės yra pakankama ir perkant butą Kėdainių ar Panevėžio miestų pakraščiuose, o kur dar buto dvare restauracijos išlaidos. Apibendrinant teigčiau, kad šio buto pardavimo procesas nėra vykdomas sklandžiai, nes neaišku, į kokį pirkėją yra orientuotas pasiūlymas. Nagrinėjant tiek pagrindinio, tiek antrojo būsto scenarijus, šis pasiūlymas nėra ypač patrauklus nepaisant išskirtinių šio buto savybių“, – tvirtina pašnekovas.