Turėjo stovėti tik 30 metų

Pasak nekilnojamojo turto (NT) eksperto Manto Mikočiūno, sovietmečiu planas buvo toks, kad priklausomai nuo namo tipo, jis turėtų stovėti 25-30 metų. Kadangi viskas buvo bendra, namai turėjo būti griaunami, žmonės perkeliami gyventi kažkur kitur, o jų vietoje turėjo būti statomi nauji. Tuo metu komunaliniai mokesčiai nebuvo dideli, todėl namai buvo statomi neekonomiški, nešilti, energetinė klasė buvo žema.

„Dėl to dabar, kai jau praėjo ne 25 ir ne 35 metai, o 50 ir kai kuriais atvejais 60 metų, turim bėdų. Turim bėdų, nes tie namai yra rakštis, su kuria reikia kažką daryt. Lopyt galima, bet kai jau siūlė ant siūlės, nebėra, ką lopyt.

Vienareikšmiškai, kapitalistinėje sistemoje nėra galimybės paimti juos ir nugriauti, žmones kažkur pervežti ir jų vietoje pastatyti namus. Čia toks utopinis variantas. O kad tie visi žmonės nuspręstų, kad mes norime būtinai pirkti kažką naujai statomame name, tai vėlgi yra tikimybė lygi nuliui. Dėl to jie (namai – DELFI) pasmerkti stovėti ir su jais reikia kažką daryti. Pagrindinis dalykas yra renovacija“, – „LiveDinner.TV“ laidoje kalbėjo M. Mikočiūnas.

NT specialistas Ignas Jurgaitis pastebėjo, kad renovacija dažniausiai prasideda nuo kosmetinių, tačiau vizualiai patrauklių pakeitimų. Pavyzdžiui, laiptinėse langai pakeičiami į plastikinius, pakeičiamos įėjimo durys, laiptines perdažo, deda dekoratyvinį tinką, keičia pašto dėžutes, tačiau anot jo, kertinis dalykas, kuris iš energetinės pusės yra svarbiausias – būtent šilumos mazgo atnaujinimas, vamzdynų keitimas.

Pasak M. Mikočiūno, dideles problemas sovietiniuose namuose sukelia stogas ir išorinės sienos. Jis priminė, kad dažnai klientai klausia, ar butas kampinis ir ar jis ne paskutiniame aukšte.

„Paprastai kampinis yra šaltas, o jeigu paskutinis (aukštas – DELFI), tai kiauras stogas“, – sakė NT ekspertas ir pridūrė, kad šioms problemoms spręsti savininkai jau nebelaukia renovacijos ir imasi veiksmų.

Labai svarbu, kad darbai būtų atliekami tinkamai

M. Mikočiūnas taip pat pabrėžė, kad atliekant renovaciją, labai svarbi yra kokybė. Jeigu šiltinimo darbai atliekami netinkamai, o fasadas nėra vėdinamas, teks tvarkyti ventiliacinę sistemą, nes kitaip gali prireikti kovoti su pelėsiu.

Ekspertas taip pat atkreipė dėmesį, kad renovacijos klausimais sunkiausia diskutuoti su pensininkais, kurie paprasčiausiai nemato prasmės renovuoti daugiabutį, mat darbai gali užtrukti 5-10 metų. Pagyvenę žmonės dažnai tam prieštarauja argumentuodami, kad jie paprasčiausiai gali nesulaukti renovacijos pabaigos.

„Pats konstruktyvas nėra problema – monolitas ar betonas, iš kurio blokai padaryti. Jis nėra kažkuo blogas, jeigu tinkamai apšildytas, trasos viduje tinkamos ir geros, elektros instaliacija tvarkinga, laiptinės langai pakeisti, stogas sutvarkytas, mazgas sutvarkytas. Pats betonas niekuo nėra blogas, tik tai, kad mūsų klimatui jis per mažai apšiltintas, prastos komunikacijų perdavimo trasos, kad jis ilgai tarnautų ir būtų ekonomiškas“, – tikino M. Mikočiūnas.

Vertę pakelia bent 10 proc.

Jis įvardijo, kad renovavus seną daugiabutį, vidutinio – 44-52 kv. metrų ploto – buto vertę pakelia apie 15 proc. Kai kurių butų vertė gali išaugti ir 10 arba 20 proc., viskas priklauso nuo renovacijos darbų ir kokybės. Renovacijos darbai vienam butui vidutiniškai kainuoja apie 10 tūkst. eurų, iš kurių galima net iki 50 proc. valstybės kompensacija.

Paklaustas, kokias perspektyvas turi seni, renovuoti, tačiau vis tiek žemą energetinę klasę turintys daugiabučiai, lyginant su naujos statybos daugiabučiais, M. Mikočiūnas patvirtino, kad ilguoju laikotarpiu jie neturėtų būti kažkuo blogesni ar pigesni.

„Nauja statyba kažkada irgi bus nebe nauja statyba. Kai kurie namai, kurie buvo statyti 2004-2006 metais, stovi jau 15 metų, tai toli gražu jie nebėra nauji. Tai seną daugiabutį kokybiškai renovavus, nematau didelio skirtumo“, – pabrėžė M. Mikočiūnas.

Patrauklūs išvystyta infrastruktūra

Kotryna Griško, „Inreal“ grupės NT analitikė teigė, jog viena opiausių miegamųjų rajonų problemų – prasta senų pastatų būklė ir didelis energijos suvartojimas. Senų būstų gyventojai dažnai susiduria su nekokybišku pastatų mikroklimatu, didelėmis šildymo sąnaudomis, prasta garso izoliacija.

„Senuose daugiabučiuose dažnai būna susidėvėję pastato konstrukcijos elementai – skilinėja sienos, prakiūra stogas. Taip pat susidėvi ir inžinerinės sistemos: šildymo, vėdinimo, vandentiekio vamzdynai, liftai, kurie dažnai būna avarinės būklės. Neretas daugiabučių gyventojas savo atsakomybę už butą suvokia iki durų slenksčio, todėl turime daugybę pavyzdžių, kai tarp kaimynų kyla ginčų dėl remonto darbų, kurie turėtų būti atliekami skubiai“, – kalbėjo K. Griško.

Pasak analitikės, pirkėjui svarbus ne tik butas, bet ir aplinka. Senieji mikrorajonai patrauklūs jau pilnai išvystyta socialine ir susisiekimo infrastruktūra, aiškia gyvenamąja aplinka ir kaimynyste.

Visgi, daugelį atgraso sovietmečio daugiabučių architektūra, automobiliais pergrūsti kiemai ir sutvarkytų žaliųjų zonų trūkumas. Pašnekovės manymu, senųjų daugiabučių suplanavimas taip pat dažnai šiuolaikiniams miestiečiams nebepriimtinas. Kokybiškai atlikta renovacija gali padėti keisti senųjų sovietinių mikrorajonų veidą bei didinti jų patrauklumą, tačiau reikėtų pamąstyti ir apie supančios aplinkos tvarkymą.

„Atlikus daugiabučio renovacija įprastai buto vertė pakyla apie 10-15 proc., tačiau viskas priklauso nuo to, kokio tipo modernizacija buvo atlikta – ar tik apšiltintos sienas ir stogas, ar pakeista ir visa šildymo sistema. Atlikus rimtesnę modernizaciją, vertė gali pakilti ir daugiau.

Kita vertus, reikėtų prisiminti, kad kiekvienas pastatas ir bet kokia statybinė medžiaga turi savo naudojimo trukmę. Tinkamai prižiūrint daugiabučius ši trukmė yra ilgesnė, juos apleidus – trumpesnė, tačiau bet kokiu atveju ji yra baigtinė. Didelės dalies sovietmečiu statytų daugiabučių eksploatacijos laikas yra seniai pasibaigęs, ir ne visas jų problemas įmanoma išspręsti dabartinėmis renovacijos galimybėmis, tačiau technologijos vystosi ir galbūt šis, atnaujinimo, kelias taps alternatyva senųjų pastatų griovimui. Nemanau, kad sovietmečiu statyti daugiabučiai liks tušti, nebent dėl susidėvėjimo jie taptų pavojingi žmonių sveikatai ir gyvybei“, – pastebėjimais dalinosi K. Griško.

Trūksta aiškumo apie finansavimą

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas pastebėjo, kad Lietuvoje trūksta aiškumo, kaip po 2020 m., kuomet sumažės Lietuvai teikiama Europos Sąjungos parama, bus finansuojama pastatų modernizacija, kokiais instrumentais bus užtikrintas pastatų energetinio efektyvumo reikalavimų įgyvendinimas.

„Mūsų valstybėje dar liko daug pastatų, kuriems yra reikalinga renovacija ir jau šiandien reikia diskusijos ne tik apie finansines, socialines ar ekonomines modernizacijos naudas gyventojui, bet ir apie globalesnes šio proceso įtakas šalies ekonomikai. Lietuvoje viso suskaičiuojama apie 30000 daugiabučių, kurie laukia renovacijos, o tam reikalingos investicijos – apie 15 milijardų eurų.
Visuomenei turi būti pasiūlyta vizija dėl daugiabučių modernizacijos programos tęstinumo ir finansavimo sprendimų po 2020 m., o duomenys apie pastatų būklę turi būti viešai pateikiami oficialiuose valstybės registruose“, – aiškino D. Gedvilas.

Pasak jo, butų savininkai, jų bendrijos turi žinoti aiškius renovacijos finansavimo kriterijus, nustatytus bankinių institucijų, ir būti išsamiai informuoti apie renovacijos priemonių pasirinkimo galimybes.

Pašnekovas pabrėžė, kad būtina tobulinti renovacijos darbų pirkimuose taikomus rangovų atrankos kriterijus, saugant viešąjį interesą, ir užtikrinti, kad projektavimo ir statybos darbų paslaugas renovacijoje teiktų patikimi rangovai, galintys užtikrinti paslaugų kokybę bei gyventojų saugumą renovacijos metu.

„Taip pat labai svarbi ir statybos rangovų partnerystė, nes kol kas renovacijos projektų nenoriai imasi statybos įmonės dėl nekokybiškai parengtų investicinių planų bei gresiančių nuostolių“, – nukirto D. Gedvilas.