Ar visi senieji statiniai – vertybės?
Kaip statiniai šalyje tampa vertybėmis ir kuriuos įrašyti į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą, Kultūros paveldo departamento vertinimo taryba sprendžia atsižvelgdama į keletą skirtingų kriterijų, tarp jų – kiek pastatas reikšmingas atspindint epochą ar kokią svarbą turi architektūriniu, istoriniu, meniniu ir kitais požiūriais. Tačiau šiai tarybai pirmininkaujantis R. Pakalnis atvirai sako, kad priimti sprendimą, ką saugoti ir ką ne – iššūkis ir patiems ekspertams, nes jų nuomonės ne visada sutampa. Anot specialisto, sprendžiant, kokie sovietmečio ar net gerokai ankstesnių laikotarpių statiniai šalyje turėtų išlikti, svarbiausia – susikalbėti, nepulti į ginčus ir priimti racionalius sprendimus.
„Kodėl, pavyzdžiui, niekas nekelia klausimo, ar reikia saugoti Gedimino pilį, kai ji griūva. Tai yra valstybės simbolis ir reikėjo skubiai dėti visas pastangas, kad situacija būtų stabilizuota. Arba niekas nesiginčija, ar reiktų saugoti Mokslų akademijos pastatą Gedimino pr., kuris yra tvarkingas ir turi būti naudojamas. Tačiau tikrai ne dėl kiekvieno pastato reikia raudoti ir įsitvėrus saugoti. Manau, kad svarbiausia atsižvelgti į dabartinės visuomenės poreikius ir tvarkytis taip, kaip matyti, kad apsauga arba išsaugojimas yra reikalinga“, – dalijasi nuomone R. Pakalnis.
Pirmosios Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininkas atkreipia dėmesį į nūdienos Vilniaus oro uosto terminalo aktualijas, ir vėl uždavusias klausimą: ar reikia saugoti sovietinius pastatus? R. Pakalnio asmeniniu įsitikinimu, Vilniaus oro uosto terminalas šalį reprezentuoja netinkamai ir vertybių registre saugomą pastatą, kuris gana skubant buvo statytas po Antrojo pasaulinio karo, tikrai reikia tvarkyti.
„Tuo metu į Vilnių beveik nebuvo nukreipta tarptautinių skrydžių. Iš Londono ar iš Stokholmo, taip, kaip šiandien, niekas neatskrisdavo. Manau, kad sostinės oro uosto terminalas turi būti modernus, jame turėtų atsispindėti Vilniaus – augančios Lietuvos sostinės – perspektyva. Negalime šiandien gyventi taip, kaip gyvenome prieš daugiau nei 60 metų, kai oro uostas buvo statomas“, – mano R. Pakalnis. Vertinimo taryba turės nelengvą uždavinį padėti visuomenei apsispręsti, nes galima garantuoti, kad nuomonių įvairovė bus didelė.
Miesto architektūra pirmiausia turi gerai funkcionuoti
Diskusijoje apie sovietinius pastatus svarbu ne tik kalbėti apie tai, kuriuos reikia palikti, saugoti ar griauti, bet ir pažvelgti į juos kaip į svarbų miesto sluoksnį, atskleidžiantį, kaip keitėsi laiko ženklai. Architekto Rolando Paleko teigimu, pastatus galima prilyginti miesto apdarui. Bene pirmasis dalykas, kurį pastebi atvykęs užsienietis, ir yra tas apdaras – miesto architektūra.
„Kalbant apie mus pačius, šalies gyventojus, svarbus ne tik estetinis jausmas, bet ir tai, kaip jaučiamės tarp įvairių statinių: miesto vaizdas labai susietas su mūsų kasdieniu gyvenimu. Apsiauname batus ir jie mums gali spausti. Taip pat ir su erdvėmis, patalpomis: visa tai gali būti taip patogu, kad net nejausime, bet taip pat gali ir erzinti, trukdyti“, – apie architektūros reikšmę kasdienybėje kalba R. Palekas.
Aptardamas šiuo metu valdžios institucijų iškeltą ir visuomenėje nuaidėjusį Vilniaus oro uosto terminalo klausimą, R. Palekas pritaria, kad, augant skrydžių iš sostinės skaičiui, sprendimo prireiks jau labai greitai. Architekto manymu, pirmiausia valstybei reikėtų atsakyti į klausimą: ar tikrai Vilniaus oro uostas ateityje bus ta vieta, iš kurios bus vykdoma daugiausia skrydžių?
„Jei vyriausybė patvirtins, kad Vilniaus oro uostas, augant sostinei vis labiau tampantis miesto vidiniu uostu, ilgalaikėje perspektyvoje liks daugiausia skrydžių aptarnaujanti vieta, tada matyt reikės žengti ryžtingus žingsnius. Jeigu bus nuspręsta, kad ateityje statysime dar vieną oro uostą, tuomet manau galėsime išsiversti negriaudami senojo Vilniaus oro uosto terminalo. O gal bet kuriuo atveju problemą spręstų dar vienas terminalas netoli jau esančio? O ir nugriovus senąjį, ar naująjam toje pačioje vietoje greitai vėl netaps per ankšta? Šie klausimai nėra lengvi ir, manau, tam turėtų būti atlikti rimti strateginiai tyrimai. Man asmeniškai būtų gaila prarasti šį istorinį pastatą, kuris išskiria mūsų oro uostą iš daugelio kitų vienas į kitą panašių tokio tipo pastatų“, – sako R. Palekas.
Kiek gali kisti vertybių registras?
Kaip nešališkai įvertinti pastato kultūrinę, visuomeninę, meninę reikšmes ir nuspręsti, koks turėtų būti jo likimas? Architekto R. Paleko įsitikinimu, šis darbas turėtų būti paliktas profesionaliems ekspertams.
„Jei yra prielaidų, ar statinys gali būti vertingas, galima atlikti ekspertizę, kuri netrunka ilgai ir nėra labai brangi, bet išsamiai parodo, ar vertybių iš tiesų yra. Tai ir bus atsakymas, ką daryti su statiniu – saugoti jį visą, kurią nors jo dalį, ar ne“, – kalba architektas.
Kita vertus, tokioje vertinimo taryboje dirbantis R. Pakalnis atkreipia dėmesį, kad net ir į kultūros paveldo registrą patekusios vertybės nėra tai, kas nebegali būti judinama. Ypač jeigu keičiasi visuomenės poreikiai, jeigu reikia naujos statinio paskirties.
„Objekto buvimas registre nereiškia, kad šis objektas turi gyvuoti amžinai. Jis gali būti svarstomas iš naujo, gali būti priimami racionalūs sprendimai. Kai važiuojate per Lietuvą, kiek matote dvarų, kurie sunyko? Kai kurie kultūros paveldo registre buvę objektai kartais virsta plytų krūva, o kartais ir apskritai jokios žymės nelieka. Pastato saugojimas – dinamiškas procesas ir, deja, nė vienas pastatas negali pretenduoti į amžinybę“, – mano R. Pakalnis.
Pašnekovo manymu, kalbant apie pastatų apsaugą dažnai pasigirsta frazė: „Tai juk epochos statinys.“ Vis dėlto, jei pastatas gali suteikti akivaizdžiai didesnę vertę, naudinga persvarstyti ne tik jo istoriją, bet ir visus šalia esančius klausimus, net ir tai, ar tikrai objekto negalima liesti, keisti, pagaliau – modernizuoti. Ar ne teisingiau vietoj pastangų žūtbūt išsaugoti miesto drabužį tokį, kokį turim šiandien, keistis atsižvelgiant į tai, kaip miestas auga, randasi nauji poreikiai? Sprendimams, be abejo, reikia argumentų, reikia rasti išsaugojimo ir modernėjimo pusiausvyrą. Darbas nelengvas, atsakomybė didelė.
