Planavo pritaikyti muziejui

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai, tiksliau jų įvaizdis, atkurti virš 1987–2001 m. atkastų kunigaikščių rūmų, stovėjusių tarp Katedros pastato ir Pilies kalno, liekanų.

Atlikti geologiniai ir hidrogeologiniai tyrimai atskleidė, kad Žemutinės pilies seniausi mūrai buvo statyti ant Pilies kalno iškyšulio, terasos, iškilusios 5–7 m virš Neries upės vidutinio vandens lygio, apsuptos pelke ir Vilnios upės senvage. Rūmams plečiantis pelkė buvo užpilama, statinių pamatams pagrindai stiprinami mediniais poliais, upės vaga stumiama į pietų pusę. Nuo Gedimino laikų, iki nugriovimo XVIII–XIX a. riboje pilies užstatymas keitė konfigūraciją, šias dienas pasiekė tarpusavyje persipynusios įvairių laikotarpių statybų liekanos.

Caro valdžios nurodymu nugriovus rūmus, kartkartėmis kildavo iniciatyva atkurti LDK kunigaikščių rūmus kaip valstybingumo simbolį, tačiau nepalankioje politinėje situacijoje tokios idėjos natūraliai užgesdavo.

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, Vilniuje pastačius naujus Pionierių ir moksleivių rūmus (dab. Lietuvos vaikų ir jaunimo centras), esamą XIX a. pastatą Gedimino kalno papėdėje, kuriame keturis dešimtmečius veikė Pionierių rūmai, numatyta pritaikyti Tautų draugystės muziejui. Tuo metu klasicizmo ir istorizmo laikotarpio pastato kapitalinio remonto ir pritaikymo naujai funkcijai projektavimo darbus buvo galima pradėti tik atlikus kompleksinius mokslinius tyrimus.

Valdovų rūmai
Foto: Statyba ir architektūra

Atkūrimo idėją padiktavo radiniai

XIX a. pastatas, t. y. numatomi į Tautų draugystės muziejų rekonstruoti Pionierių rūmai, buvo pastatyti pilių teritorijoje, nugriovus Žemutinės pilies reprezentacinius rūmus. Pradėjus natūros tyrimus išaiškėjo, kad tiriamojo pastato dalis rūsių išlikę iš Žemutinės pilies užstatymo, jie tęsiasi ir už tiriamojo pastato ribų. Senųjų mūrų fragmentai, apardyti ir aptašyti, inkorporuoti į XIX a. pastato pirmojo aukšto sienas, o ir mūrijant naujas sienas pakartotinai naudotos nuardytų pilies statinių plytos.

Tapo akivaizdu, kad XVIII–XIX a. riboje nugriautos Žemutinės pilies mūrų atskiri fragmentai išliko net ir virš dabartinio žemės paviršiaus, o kelių metrų storio griuvenų ir kultūrinis sluoksnis slepia gausias LDK laikų pilių mūrinio bei ankstesnio medinio užstatymo liekanas, begalę archeologijos radinių. Nauji duomenys ne tik papildė turimas istorijos žinias, bet ir vertė keisti iki tol formuotą požiūrį į LDK laikų karaliaus dvaro buitį, kultūrinę aplinką.

Tyrimai buvo plečiami, ryškėjo atskirų laikotarpių pilies skirtingos konfigūracijos užstatymas. Prasidėjus sąjūdžiui, Tautų draugystės muziejaus mintis tapo nebeaktuali, pradėjo plisti Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimo idėja. Atkastos renesansinių rūmų pietinio korpuso rūsių liekanos, grindiniai, ankstesnio užstatymo mūrai buvo uždengti apsaugai nuo kritulių laikinais angarais, gausiai lankomi tiek specialistų tiek plačiosios visuomenės.

LDK Valdovų rūmų atkūrimo idėja susilaukė daug šalininkų ir priešininkų. Laikinas rūmų liekanų uždengimas negalėjo jų apsaugoti nuo temperatūros svyravimų, grunto drėgmės, atviri istoriniai mūrai iro, trupėjo. Jų išsaugojimui buvo būtina sukurti reikiamą mikroklimatą, t. y. turėjo atsirasti statinys istorinėje pilių teritorijoje.

Buvo konstatuota, kad Valdovų rūmų atkūrimas – tinkamiausias būdas išsaugoti ir eksponuoti surastas rūmų liekanas. Gryninant atkūrimo idėją, buvo rengtos įvairios programos, atkūrimo koncepcijos konkursas (1994 m.), suformuluoti pagrindiniai paminklosaugos ir funkciniai reikalavimai. Tęsiami archeologijos ir architektūros tyrimai atskleidė daug papildomų žinių. Apsisprendus dėl atkūrimo metodikos, 2000–2001 m. buvo priimtas įstatymas ir Vyriausybės nutarimas atkurti Valdovų rūmus, nurodant, iki kada ir kaip tai turi būti padaryta.

Projekto koordinatorius Audronis Katilius, priminė, kad specialistai, profesionalai ir visuomenė nesutarė dėl Valdovų rūmų ateities. Vieni teigė, kad turi būti pastatytas šiuolaikiškas statinys-gaubtas, sudarantis sąlygas išsaugoti ir kaip muziejines vertybes eksponuoti išlikusias autentiškas liekanas. Kiti reikalavo atstatyti renesansinius LDK Valdovų rūmus kiek įmanoma tikroviškiau, kaip Varšuvos pilį ar Krokuvos Vavelį.

Valdovų rūmai
Foto: Statyba ir architektūra

Pirmu variantu pilių komplekso centre atsirastų didžiulis svetimkūnis, o einant antruoju keliu būtų paslepiamas ir dalinai prarandamas išlikęs autentas, atstatytas pastatas būtų apgaulingas fantazijos vaisius, prieštaraujantis šiuolaikiniam paminklosaugos supratimui.

Buvo pasirinktas trečiasis, kiek kompromisinis variantas: projektuojamas buvusių rūmų pavidalo statinys-gaubtas, atliekantis apsaugines ir autento eksponavimo funkcijas, vaizdžiai atskiriantis išlikusį originalą nuo naujos statybos – buvusių rūmų iliustracijos – ir užpildantis tuštumą Žemutinės pilies centrinėje vietoje. Tai labai svarbus žingsnis Vilniaus pilių komplekso urbanistiniame regeneravime.

Prioritetas – apsaugoti istorinius mūrus

Pagrindinis projekto tikslas buvo nemažas iššūkis projektuotojams ir rangovams: išsaugant autentiškumą, remiantis archeologiniais, architektūriniais ir ikonografiniais šaltiniais, išsaugoti ir eksponuoti Valdovų rūmų liekanas, o pastatą pritaikyti reprezentacijai, muziejaus ir edukacinei veiklai. Statiniui atkurti naudota keletas konstruktyvinių schemų: autentiškų mūrų pragręžimas, įrengiant polius, konsolinių atramų įrengimas, pamatų pavedimas.

Pavyzdžiui, pietų korpuso atkurtų Valdovų rūmų pamatai – tai greta autentiškų mūrų unikaliai sukonstruoti ir integruoti gelžbetoniniai poliai bei konsolinės atramos, leidžiančios sukurti erdvę istorinių senųjų mūrų apžvalgai. Šios erdvės atskirtas nuo žemės ir aplinkos iškilęs monumentalus pastatas atlieka keletą funkcijų: konservuotus autentiškus mūrus apsaugo nuo kenksmingo aplinkos poveikio ir tarnauja kaip šiuolaikine įranga aprūpintas muziejus, sudarydamas stilingų dekoracijų foną eksponuojamiems autentiškiems baldams, istoriniams meno kūriniams.

Atkūrimo darbų projekto autoriai nurodo ir daugiau projekto tikslų, tokių kaip Valdovų rūmų, kaip prarastos svarbiausios grandies Žemutinės pilies urbanistinėje ir tūrinėje struktūroje, atkūrimas; erdvinės ir planinės rūmų struktūros bei dalies rūmų patalpų hipotetinių istorinių interjerų atkūrimas, atspindint atkūrimo laikotarpį; iš ikonografinės medžiagos žinomų, pagrįstų radiniais, išorės fasadų ir tūrių atkūrimas bei pastato dalių, papildančių istorinių rūmų tūrį, komponavimas ir sprendimas šiuolaikinėmis architektūros išraiškos priemonėmis.

Pasitelkti įvairūs metodai

Patalpose, kur autentiški mūrai rodomi kaip eksponatai, pritaikytos tik mūrą konservuojančios priemonės, vengiant naujų medžiagų. Ten, kur autentiški mūrai tarnauja kaip atitvarinės konstrukcijos, greta konservacinių priemonių naudotos ir restauracinės, užtikrinančios tiek pačių konstrukcijų, tiek jų paviršių pakankamą stabilumą eksploatacijos metu.

Išsaugoti ir eksponuojami autentiški grindiniai ir grindys konservuoti arba konservuoti ir restauruoti. Statinio viduje, virš grindų ar grindinių įrengti tilteliai vaikščioti ar naujos grindys, kur tikslinga – iš skaidraus, mechaniniams poveikiams atsparaus stiklo. Išorėje grindiniai restauruoti ir eksponuojami, parodant buvusius autentiškus kiemo paviršiaus lygius, lankytojams vaikščioti įrengta nauja danga, prisitaikant prie istoriškai susiklosčiusios dabartinės aplinkos.

Rūmų kieme, prie pietinio fasado ir šiaurės vakarų dalyje įrengtos stiklintos pakylos: šiose vietose išlikę ikirenesansinių mūrų ir grindinių fragmentų, kuriuos nuspręsta eksponuoti iš vidaus, įjungiant į rūsio ir pirmojo aukšto erdves ir pro stiklintus intarpus apžvelgti iš išorės.

Fasadai, kuriuos atkuriant remtasi turima ikonografine medžiaga, surastais architektūrinių detalių fragmentais, atskirti erdve ar šiuolaikinių medžiagų intarpais nuo autentiškų liekanų, jie suprojektuoti istorinių formų ir apdailos medžiagų (tinkas, smiltainis) atkartojimo principu, fasaduose inkorporuoti tyrimų metu surasti fasadų autentiškų smiltainio architektūrinių elementų fragmentai.
Iš ikonografijos žinomiems išorės fasadams pasirinktas tinkavimo būdas, imituojantis istorinį tinką, kiemo fasadams, kurtiems vadovaujantis analogais, pabrėžtinai lygus.

Buvusi rūmų planinė erdvinė struktūra, kiek pavyko atsekti remiantis natūros tyrimais, tipologija, analogais ir užuominomis iš negausių rastų to meto aprašymų, respektuojama dalyje rūsių ir pirmojo aukšto bei antrajame ir trečiajame aukštuose, atkuriant buvusių patalpų erdves. Pietryčių ir šiaurės vakarų dalyse, kur eksponuojamos įvairių laikotarpių mūrų liekanos, rūsio ir pirmojo aukšto buvusios patalpų erdvės ir planinė struktūra atkurta dalinai ir rodoma sąlyginai.

Atkuriant istorizuotų erdvių apdailos ir puošybos elementus, remtasi autentiškų radinių petrologiniais tyrimais, daugumos natūroje įrengtų detalių medžiaga – iš tų pačių akmens kasyklų, iš kurių buvo kadaise atvežtas akmuo ir autentiškiems elementams.

Valdovų rūmai
Foto: Statyba ir architektūra

Išsaugotos ir inkorporuotos į atkuriamų Valdovų rūmų tūrio ir plano struktūrą XIX a. pastato (buv. gyvenamojo namo, vėliau caro tvirtovės kareivinių, dar vėliau – Pionierių rūmų) kelios patalpos su lipdybiniu polichromuotu dekoru bei keli architektūros fragmentai.

Dar 2002-ųjų gegužės 10 dieną prasidėjo atkuriamų LDK Valdovų rūmų statybos darbai. 2013 m. gegužės viduryje AB „Panevėžio statybos trestas“ sėkmingai baigė darbus Valdovų rūmų A dalyje ir perdavė juos rūmų vadovybei tolesniems pasiruošimo darbams, susijusiems su Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungoje. Buvo planuojama, kad svarbiausi pirmininkavimo renginiai vyks didžiojoje, 450 kv. m rūmų salėje, kurioje tilptų apie 600 svečių. Rūmus sudaro keturi korpusai su uždaru kiemu. Bendras rūsių, trijų aukštų ir palėpės plotas viršija 10 000 kv. m. Kiemo plotas – apie 2500 kv. m.

Generalinio projekto rangovo „Panevėžio statybos tresto“ specialistai atkreipė dėmesį, kad naujojo Valdovų rūmų pastato sienos nesiremia į senuosius pamatus, o juos tarsi perkopia. Toks sprendimas neatsitiktinis – norėta, kad rūsio patalpose būtų galima eksponuoti įvairių statybos laikotarpių mūrą. Atkuriant dabartinį rūmų variantą, buvo remtasi žinomiausiu išlikusios ikonografinės medžiagos – Valdovų rūmų vėlyvojo renesanso pavidalu, matomu Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelėse. Jos tapo vienu pagrindinių atramos taškų, atkuriant fasadų proporcijas.

Projektas skaičiais

106,29 mln. – tiek eurų sudaro apskaičiuota ir ekspertuota Valdovų rūmų atkūrimo sąmata.
2400 – tiek statybos ir inžinerijos specialistų dirbo atstatant Valdovų rūmus nuo rangos sutarties pasirašymo pradžios.
150 – tiek ir daugiau specializuotų subrangovų įvairiose srityse padėjo AB Panevėžio statybos trestas įgyvendinti atkūrimo projektą.
13 500 – bemaž tiek kvadratinių metrų sudaro visas atkurtų Valdovų rūmų pastato plotas.
10 600 – tiek ir daugiau kvadratinių metrų ploto užima muziejaus nuolatinės ekspozicijos ir kitos viešosios lankytojų erdvės.
2100 – tiek kvadratinių metrų užima techninės-inžinerinės ir kitos pagalbinės patalpos (ventiliacija, mikroklimato palaikymas ir pan.).
740 – tiek kvadratinių metrų ploto skirta muziejaus tarnybinėms patalpoms (darbuotojų kabinetams, saugykloms).
2500 – tiek kvadratinių metrų užima Valdovų rūmų Didysis kiemas.
450 – tiek kvadratinių metrų užima Valdovų rūmų Mažasis kiemas.

Projekto architektai: Projektavimo ir restauravimo instituto architektų grupė, vadovaujama Rimo Grigo, Ričardo Bitovto ir Audronio Katiliaus.

Autorinis architektų kolektyvas (abėcėlės tvarka): Juras Balkevičius, Ričardas Bitovtas, Leonora Biveinytė, Artūras Burba, Rimas Grigas, Rūta Grigienė, Vaidas Grinčelaitis, Audronis Katilius, dr. Napalys Kitkauskas, Inga Genytė-Puškorienė, Rūta Irena Klimavičienė, Vidutė Povilauskaitė, Evaldas Purlys, Marius Šaliamoras, Saulius Vingras ir kiti, dizaineriai, dailininkai: Jonas Gerulaitis, Arvydas Každailis, Audrius Klimas.

Statytojai: AB „Panevėžio statybos trestas“ (vadovai – Antanas Pavalkis ir Dalius Gesevičius), UAB Projektavimo ir restauravimo institutas (direktorius Algirdas Steponavičius), VĮ Vilniaus pilių direkcija (vadovai – Saulius Andrašūnas, Danius Malinauskas).