Tai įgyvendinti padės projekto „Išmanusis miestas IV“ dalyviai, norintys atgaivinti Lietuvos rajonus. Apie mažų miestelių gyvenimą, jų žmones ir galimybes pasakoja architektė Guoda Bardauskaitė, kartu su kūrybininkų komanda „Miško uostas“ atsikėlusi iš Vilniaus į Švenčionėlius gyventi ir kurti.
– Atvykote į Švenčionėlius, nedidelį, bet gražų miestelį. Atrodytų, visai šalia Vilniaus, bet kartu ir toli. Kiek jau laiko esate čia?
– Švenčionėliai yra 100 km nuo Vilniaus. Važiuojant automobiliu, tai, atrodytų, nemažai, tačiau didžiulis pranašumas yra Švenčionėlius kertanti Turmanto krypties geležinkelio linija. Jai esant, Vilniaus širdyje galime atsidurti per valandą, o pati kelionė tampa tarsi poilsiu, malonumu. Geležinkelis čia labai svarbus, tarsi Švenčionėlių ašis. Jis yra ir priežastis, kodėl buvo įkurtas miestelis, ir vieta, kur dirba nemaža dalis vietos gyventojų.
Būtent geležinkelis ir padėjo mums atrasti šį miestą. Prieš porą metų Šarūnas („Miško uosto“ įkūrėjas), vykdamas namo iš draugo, gyvenančio Visagine, pro traukinio langą pamatė įspūdingą Švenčionėlių traukinių stotį. Sukilęs smalsumas paskatino grįžti į šią vietą, kur labai greitai jį apėmė namų jausmas. Praėjus pusei metų, susituokęs su Marija, čia ir įsikūrė, o dar po pusmečio prisijungiau ir aš. Taigi savo mažą bendruomenę čia pradėjome kurti trise: Šarūnas, Marija ir Guoda. Dabar draugų būrys auga, prisijungia vietiniai gyventojai. Jie ne tik įsitraukia į mūsų veiklas, bet ir imasi iniciatyvos, padeda organizuojant renginius. Šarūnas mėgsta sakyti, kad pradėti galima bet kur. Švenčionėliai mums visiems – tarsi baltas lapas, nauja pradžia.
– Kultūros centrai, pramogos centralizuojasi didžiuosiuose miestuose. Daugiau pliusų ar minusų, kad, norint aplankyti parodą, nueiti į koncertą, reikia nuvažiuoti 100 kilometrų?
– Visi mes atsikraustėme iš Vilniaus, tad mažo miestelio ramybė tikrai kontrastuoja su Vilniaus kultūrine „centrifuga“. Kita vertus, pastebėjome, kad, gyvendami Vilniuje, pačiame įvykių sūkury, dažnai perdegdavome anksčiau, nei spėdavome kur nors sudalyvauti. Stebėdamas Vilnių per atstumą, spėji nuoširdžiai pasiilgti kultūrinio gyvenimo, turi laiko išsirinkti renginius, parodas, kurias nori pamatyti, ir nuvykęs iškart koncentruotis į tave dominantį turinį. Aš asmeniškai atsikrausčiusi čia ne tik dažniau dalyvauju kultūriniuose renginiuose, bet ir atsakingiau juos atsirenku, skiriu jiems daugiau dėmesio ir energijos, ilgiau juos reflektuoju. Tad, sakyčiau, kad pliusų daugiau.
– „Išmaniojo miesto“ komanda pastebi gražią tendenciją, kad konkurse dalyvaujantys studentai renkasi atgaivinti savo gimtųjų miestų teritorijas. Kaip manote, ką reikėtų atgaivinti Švenčionėliuose ir Švenčionyse?
– Mudvi su Marija esame architektės, aš taip pat turiu urbanistinio dizaino magistro diplomą. Tad dažnai kalbamės apie tai, ką norėtųsi pakeisti, atnaujinti. Švenčionių planai atkurti upę skamba įspūdingai. O Švenčionėliuose labiausiai pasiilgstame patogesnių perėjimų per geležinkelį, kad galėtume greičiau pasiekti mišką, pasivaikščiojimo takų palei upę, miške – nužymėtų maršrutų žygiams dviračiais ir pėsčiomis. Pačiame miestelyje daug potencialo turi buvę geležinkelio infrastruktūros pastatai: ne pagal mastelį didelė geležinkelio stotis, traukinių depas ir pačioje Švenčionėlių širdyje esanti, tačiau mažai naudojama, traukinių mechaninių dirbtuvių teritorija. Virš miestelio iškilęs apleistas garvežių vandens bokštas mūsų svajonėse galėtų tapti tikru „Miško uosto“ švyturiu – pavyzdžiui, hosteliu su kavine ir biblioteka. Apskritai Švenčionėliams labai reikia naujos vizijos, idėjos, identiteto, nes sąvokos „buvęs kurortas“, „pramonės centras“ ir „nemažas geležinkelio mazgas“ šiuo metu neatitinka tikrovės. Naujai vizijai kurti būtų galima pasitelkti šiuos išskirtinius, miestelio identitetą formuojančius istorinius pastatus, užpildant juos naujomis funkcijomis.
– Kokia jūsų siūloma veikla labiausia domina vietos gyventojus ir dėl ko pas jus atvyksta žmonių iš didmiesčių?
– Kol kas patys bandome tai suprasti, eksperimentuodami su įvairiomis veiklomis. Organizuojame „darbadienius“ – dienas, kai kviečiame žmones iš miesto atvykti padirbėti mūsų erdvėje, penktadienių vakarais žiūrime filmus ir bendraujame, o vieną ar porą savaitgalių per mėnesį rengiame paskaitas, koncertus. Visos šios veiklos paklausios, tačiau kol kas lengviau sekasi pritraukti žmonių iš miesto, nei išjudinti vietinius. Matome, kad yra darbo erdvės, kurioje tilptų daugiau žmonių, jaukios kavinės su geru maistu, nakvynės vietų poreikis.
– Gyvenate ir kuriate ramioje aplinkoje – be automobilių spūsčių, triukšmo lauke, gryname ore. Bet vis dėlto, kokio architektūrinio ar urbanistinio konteksto trūksta, kad būtų dar patogiau?
– Labiau trūksta ne architektūrinio, o žmogiškojo konteksto. Įvairių erdvių šiame miestelyje užtenka, tereikia jas kuo nors užpildyti. Net pasaulinės architektūros tendencijos dabar tokios – projektuoti naujai darosi nebemadinga, vyrauja kur kas intelektualesnis ir nuosaikesnis požiūris – pritaikymas. Tokiuose nykstančiuose miesteliuose tai ir yra didelis iššūkis: ką daryti su apleista rusų mokykla, su tuojau ištuštėsiančiu gimnazijos pastatu, pustušte stotimi? Mes patys savo darbo erdves įsikūrę geležinkelio depo erdvėse, svajojame apie tai, kad prisijungę bendraminčiai padėtų mums išplėsti šio pastato funkcijų įvairovę: įsirengti čia bendruomenės virtuvę, pirtį, plūduriavimo kamerą, dirbtuves su įrankiais. Gali būti, kad daug kas taip ir liks tik svajonėse. Apskritai mes čia esame laimingi su tuo, ką turime, ir mėgaujamės gyvenimo procesu. Tuščios erdvės, suteikiančios erdvės svajonėms ir kūrybai, mums ir yra didžiausias džiaugsmas.
– Kokia jūsų patirtis? Kokios kultūrinės aplinkos trūksta mažiesiems mūsų miestams?
– Mums atrodo, kad labiausiai trūksta ne tiek kultūrinės aplinkos, kiek iniciatyvos, bendruomeniškumo. Paradoksas, nes mažuose miesteliuose žmonės tarsi ir yra arčiau vienas kito, bet jų nuostatos, įpročiai, įsitikinimai dažnai trukdo nuoširdžiai, atvirai bendrauti tarpusavyje. Mes „Miško uoste“ kultūrinius renginius organizuojame kaip pretekstą susiburti, susipažinti, pasidalyti. Patys esame suinteresuoti susirasti bendraminčių, tačiau neretai pavyksta ir tarpusavyje supažindinti vietinius šviesuolius. Kultūra turi gimti iš žmonių, o po vieną mes mažai ką galime, tad visų pirma svarbu susijungti.
– Gabiausi kūrybininkai keliasi į mažuosius miestelius sąmoningai, nes siekia juos paversti traukos centrais? Kuriama ypatinga vieta, atmosfera?
– Mums Švenčionėliai – tai vieta, kur randame savo standartus atitinkančią gyvenimo kokybę: ramų ritmą, daug gražios gamtos, būtiniausias paslaugas bei parduotuves ir pėsčiomis įveikiamus atstumus. Tai, ką čia veikiame, darome nesiekdami į Švenčionėlius atkraustyti Vilniaus, tiesiog kuriame įdomią ir įvairią kasdienybę sau patiems. „Miško uostas“ mums yra tarsi nišinis, partizaniškas gyvenimo būdas, kuriuo siekiame parodyti, kad gyvenimas vyksta ne tik Vilniuje. Taip pat padrąsinti žmones imti iniciatyvą į rankas nelaukiant, kol kas nors ką nors pasiūlys.
– Jūsų linkėjimas Švenčionims ir apskritai mažiesiems miesteliams.
– Mažiems miesteliams norisi palinkėti nekompleksuoti prieš didmiesčius ir branginti savo turimus pranašumus, o juose gyvenantiems žmonėms – dažniau burtis ir žiūrėti vieni kitiems į akis.
