Perskaitę šį tekstą mes, Naujosios Vilnios gyventojai, turbūt turėtume jaustis taip, kaip dauguma lietuvių, kai M. Gibsonas pajuokavo apie aštriadančius lietuvius, ginkluotus beisbolo lazdomis ir besitaikančius įsilaužti į svetimus namus.
Mes nesirengiame teisintis prieš anoniminius DELFI skaitytojus, pavadintus Rūta bei Tomu, pagal kurių įspūdžius bei emocijas pravažiuojant viena šio rajono gatve ir konstruojamas visas tekstas: „teko važiuoti pro Naująją Vilnią pagrindine gatve ir nustebino, kad Vilniuje dar yra tokių vietų – pasijutome tarsi būtume patekę į gūdžius 90-uosius, kur bet kurią akimirką prie tavęs gali prišokti ginkluota gauja ir išprašyti iš automobilio“, "daug narkomanų vaikšto, alkoholikų ir kitų asocialių asmenų. Turbūt niekas neprižiūri to rajono, nes nesu matęs ten patruliuojančios policijos, o kamerų irgi niekur nėra. Aš ten jokiu būdu nenorėčiau gyvent – net jeigu ir primokėtų“.
Jei teksto tikslas buvo parodyti, koks baisus rajonas yra Naujoji Vilnia, mes, kaip rajono bendruomenės steigėjai, šiuo atsakymu norime pasakyti, kad ne tik žinome savo rajono bėdas, stengiamės jas spręsti, bet pirmiausia, esame laimingi čia gyvendami ir net nesiruošiame iš čia kraustytis – net jei kas ir primokėtų.
Naujoji Vilnia – viena paslaptingiausių ir mitais apipintų Vilniaus miesto dalių, nuo seno garsėja savo gamtiniu atotrūkiu nuo Vilniaus centro, išraiškingu reljefu, peizažų įvairove bei puikiu susisiekimu.
Viena iš priežasčių, kodėl šis rajonas yra apipintas stereotipais, yra nežinojimas arba nenoras pažinti ir atrasti.
1873 m., pastačius stoties rūmus ir geležinkelio atšaką link Minsko, pradėjo kurtis geležinkelio gyvenvietė. Patogi strateginė padėtis paskatino pramonės plėtrą. Žymiausi XIX a. pabaigos investuotojai – broliai Mozeriai iš Šveicarijos čia įkūrė mezginių fabriką, o vokietis Emil Possehl didžiausią pasaulyje dalgių fabriką – metalo apdirbimo įmonę. 1903 m. čia jau gyveno iki 10 000 žmonių ir gyvenvietei buvo suteiktas miesto statusas pavadinimu Naujoji Vilnia.
Kodėl miestas? Nes išsaugojo savitą atskiram miestui būdingą struktūrą – kvartalus ir užstatymą. Tai vyko dėl natūralaus gamtinio barjero – miškų masyvo tarp Užupio ir Naujosios Vilnios. Iki II pasaulinio karo Naujoji Vilnia minima kaip vienas ilgiausių Lietuvos miestų.
Taip, tai vieta, kur neaptiksime didelių turistų srautų, retas vilnietis čia lankosi asmeniniais ar darbo reikalais, tačiau daugelis net ir nenutuokia, kad tokios populiarios savaitgalio laisvalaikio praleidimo gamtoje vietos kaip Belmonto kompleksas, Pūčkorių atodanga, Rokantiškių kalnas su XVI a. karo prieš Maskvos kunigaikštystę metu sunaikintos rezidencinės pilies liekanomis, baidarininkų pamėgta Vilnios upė ir Pavilnių regioninis parkas su pažintiniais takais ir slidinėjimo trasomis – būtent ir yra mūsų seniūnijos teritorijoje.
Faktiškai Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje yra 3 miestai: Vilnius, Grigiškės ir Naujoji Vilnia. Tačiau čia daugelį metų buvo nesirūpinama elementariausiais gyvenamosios aplinkos gerinimo dalykais: skaičiuojant metus nuo Nepriklausomybės atgavimo, tik neseniai buvo pradėti tiesti nauji šaligatviai, įrengiamas apšvietimas, ištisai asfaltuojamos pagrindinės gatvės, keli žvyrkeliai. Paprasčiausi dalykai, kurie vyksta kur nors Mažeikiuose ar Tauragėje, daugelį dešimtmečių N.Vilnios gyventojams buvo nepasiekiama svajonė, todėl šiandien džiaugiamės kiekviena nauja šaligatvio plytele.
Straipsnyje minima, kad nėra tvarkomas parkas, tačiau tai nėra tiesa, parko ir krantinės tvarkymas užfiksuoti nuotraukose, iliustruojančiose straipsnį.
Sostinės savivaldybė ne be aktyvių naujavilniečių prašymų, pradėjo reaguoti į sritį, kuri dešimtmečiais buvo apleista, konstruktyviai bendradarbiauja rengiant naująjį Vilniaus bendrąjį planą, kur Naujoji Vilnia planuojama kaip stiprus periferinis centras su kompaktišku istoriniu centru.
Socialinė sritis, kuri yra strateginė, turinti didžiausią įtaką teritorijos raidai, yra kol kas labai apleista. Jei bet kuris provincijos miestas ar miestelis gauna nemenką Europos Sąjungos paramą, Naujoji Vilnia, deja, jos negauna beveik visai. Ir kaip bebūtų parodoksalu - teikiama ES parama skiriama bene visų miesto benamių Nakvynės namų išplėtimo projektui ir blaivyklos įkūrimui, kuris kaip tik didina socialinę atskirti Naujojoje Vilnioje.
Ar žinote, kad šis objektas yra pačioje gražiausioje Naujosios Vilnios vietoje, pilkapyno prieigose, šalia vaizdingos Vilnelės užtvankos? Sostinės meras Remigijus Šimašius ir vicemeras Gintautas Paluckas sėkmingai tęsia Artūro Zuoko projektą.
Nors daug kalbama apie regionus ir jų stiprinimą, tačiau didžiųjų miestų viduje, pvz., Vilniaus, yra didelis socialinis ir ekonominis atotrūkis tarp atskirų miesto dalių. ES investicijos sukasi aplinkui kaimo regionus ir mažųjų miestų vietoves, eliminuojant didžiųjų miestų atsiliekančias dalis.
Vilniaus miesto savivaldybė šį projektą vykdo tinkamai neinformuodama bendruomenės, ignoruodama jos prašymus, nors rajono gyventojai jau pora metų prašo sustabdyti šį projektą.
Kodėl Naujosios Vilnios gyventojai prieš? Ne todėl, kad bijotų benamių ar vargetų. Bet todėl, kad jiems skirta istorinė vieta – pilkapyno prieigos prie Vilnelės užtvankos. Gal, sakome, galima pasikeiti vietomis – bendruomenei patalpos čia, o vargetos gal ne su tokiu gražiu vaizdu, bet šalia socialinės valgyklos, poliklinikos, dienos centro?
Jei jau skaidomi vaikų namai, tai gal ir seni, ligoti, neįgalūs tegul būna apgyvendinti ten, kur galėtų bent pasilabinti su kitais žmonėmis, ne tik likimo broliais, integruotis į visuomenę?
Labai keista, kai didžiausiame portale kalbinti ekspertai žarstosi tokiais teiginiais: NT įmonės „Capital“ ekspertas M.Mikočiūnas teigia, jog neigiamas rajono įspūdis susidarė dėl to, kad didelė dalis gyventojų yra mažai uždirbantys ir kitataučiai. „Naujoji Vilnia – atskirtas Vilniaus mikrorajonas, kuriame daugiausia gyvena tautinės mažumos, todėl likusieji miesto gyventojai ten vengia keltis gyventi bei dirbti. Dėl to natūraliai susidariusi atskirtis Naujosios Vilnios rajoną stumia iš Vilniaus miesto į Vilniaus rajoną. Čia vyrauja vidutinio bei vyresnio amžiaus grupės gyventojai ir jų vaikai, dažniausiai mokyklinio amžiaus. Turėdamas galimybių jaunimas įprastai keliasi gyventi į kitą mikrorajoną“.
Ar tai nėra tautinės nesantaikos kurstymas? Žmonių stigamtizavimas ir rūšiavimas pagal tautybę ir pajamas į vertingus ir ne?
Naujoji Vilnia, kaip ir visa mūsų sostinė, yra istoriškai daugiatautė, senosiose kapinėse galime šalia aptikti lenkų, lietuvių, rusų, vokiečių, baltarusių kapus. Labai daug akcentuojamas Vilniaus ir Šalčininkų rajonai dėl pažeidžiamumo tautiniu pagrindu, tačiau seniūnijų ribos tarsi nepastebimos, kaip ir ten susikaupusios socialinės bei ekonominės bėdos.
Čia gyvenantys žino, jog Naujojoje Vilnioje puikiai sutaria įvairių tautybių žmonės. Tačiau kai kuriems lietuvių kalbos nemokėjimas yra kliūtis įsitvirtinti darbo rinkoje.
Ar žinote, kad nemažai tų kitataučių labai norėtų išmokti valstybinę kalbą, tačiau yra atsidūrę klasikine situacija „biednas, nes durnas, durnas, nes biednas“? Jie norėtų mokytis lietuviškai, tačiau neturi tam pinigų. Valstybė šiam reikalui irgi lėšų neturi. Kol Naujosios Vilnios kultūros centro darbuotojai „ant ausų stojasi“ ieškodami galimybių pagelbėti šiems žmonėms ir taip juos įtraukti į mūsų visuomenę, biurokratiniai mechanizmai nejuda.
Kodėl nebuvo aptartos mokymo įstaigos? Juk jos svarbios renkantis gyvenamąją vietą. Pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės progimnazijos ne tik šilta ir draugiška atmosfera, bet ir ypatingai ugdomi vaikai. Lietuvių kalbos čia mokoma pogrupiais – kad vaikams būtų paprasčiau mokytis, nes daugelis nelietuvių nori, kad jų atžalos mokytųsi valstybine kalba. Ar žinojote, kad čia dėstomas toks dalykas kaip mokymas mokytis? Perpildytų prestižinių sostinės rajonų mokyklose negirdėta disciplina? Programos tikslas – vaikai turi pažinti save, savo gebėjimus ir išmokti mokytis. Galbūt vienam patogiau mokytis klausant muzikos, kitas nori pripiešti savo sąsiuvinius ar klausytis audio knygų. Ir šioje mokykloje tai savaime suprantama.
Bene vienintelis iš tekste kalbintų pašnekovų NT įmonės „Vilniaus Turtas“ direktorius A. Kudarauskas įžvelgia ne tik apgriuvusias gamyklų teritorijas ir čia sutelktus pažeidžiamiausius žmones, bet ir faktą, kad „rajone yra labai daug jaunų žmonių, gaunančių geras pajamas ir turinčių santaupų, kurie yra labai sėslūs ir be galo myli šį rajoną. Manau, kad drąsiai galima teigti, jog tai lojaliausias mikrorajonas Vilniuje – žmonės iš jo retai išvažiuoja gyventi į kitas Vilniaus vietas ir juos galima suprasti, nes mokymo įstaigų gausa šiame rajone yra puiki, taip pat yra profesionalių užimtumo centrų: futbolo, muzikos, dailės mokyklos. Susisiekimas, lyginant su kitais tokiu pačiu atstumu nuo centro nutolusiais mikrorajonais, yra labai geras: niekuomet nebūna jokių spūsčių nei ryte, nei vakare, o tai yra utopinė svajonė Pilaitės, Fabijoniškių, Tarandės gyventojams“.
Ir tai yra tiesa apie Naująją Vilnią. Šio rajono gyventojai šiandien de facto turi du merus – R. Šimašių ir Moniką Navickienę, kuri, be tiesioginių Seimo nario pareigų, labai daug laiko skiria padėdama gyventojams spręsti tuos klausimus, kurie turėtų būti, bet nėra sprendžiami savivaldybėje.
Dar keletas dienų – ir Naujoji Vilnia turės ir gyventojų interesus atstovaujantį juridinį asmenį – bendruomenę, kuri jau registruojama, ir į kurią susibūrę mes stengsimės taisyti savivaldos spragas.
Jau birželio mėnesį pakviesime visus vilniečius į 115-ąjį N.Vilnios gimtadienį. Galbūt atvykę pamatysite, kodėl mes iš ne nesikraustytume, net jei mums ir kas primokėtų.
