Iš kitos pusės, vystytojai dar keliolika metų nekurs tokių naujų rajonų kaip Perkūnkiemis, o patraukliausius objektus statys erdvėse tarp miegamųjų rajonų ir Centro bei Senamiesčio, o valdžiai teks spręsti, ką daryti su savo amžių baigusiais namais, kurie tinkami tik nugriauti ir susmulkinti į skaldą. Tačiau jei renovuoti ar griauti sovietmečius pastatytus rajonus dar galime, ką daryti su tokiu rajonu, kaip Perkūnkiemis, nežino niekas.

– Kaip dabar Vilnius atrodo kaip miestas ir kokia kryptimi turėtų vystytis?

Pradėkime nuo statistikos. Vilniaus išplanavimas Europoje palyginti reto tipo. Jei paimtume pusės milijono gyventojų miestą Vokietijoje ir palygintume su mūsų sostine pamatytume, kad toks miestas Vokietijoje užima dvigubai mažesnį plotą. Mūsų sostinės plotas didelis ir lyginant su kitais Europos miestais. Dėl to mums reikia kur kas daugiau tokių infrastruktūrinių dalykų, kaip gatvės, vandentiekio, elektros linijos, dujotiekiai. Jei norime tapti europiniu miestu, turime gyventi kompaktiškiau.

Matau, kad dar pakankamai daug vietos Vilniaus centre, nes sovietmečiu miegamieji rajonai buvo vystomi atokiau nuo centro ir dabar tuose plotuose yra pakankamai erdvės statyti gyvenamiems namams. Paskutinės vyraujančios tendencijos rodo, kad vis daugiau žmonių nori gyventi arčiau centro, nes labai daug laiko gaištama važiuojant į darbą ir iš darbo. Jei šeimoje dar keletas vaikų, kuriuos reikia vežioti į būrelius ir mokyklas, laiko reikia dar daugiau.

Norite pasakyti, kad buvusi tendencija, kai žmonės veržėsi į užmiestį, pakito? Dabar ateina naujas gyvenimo būdas?

Gyvenimas užmiestyje šiais laikais prabanga. Mes patys, kaip vystytojai, prieš 10 m. rinkomės sklypus, kurie buvo prie miškų, ramiuose rajonuose. Paskutiniais metais stengiamės dirbti centre, nes matome, kad gyvenimas miesto pakraštyje, nepaisant gražios aplinkos, turi trūkumų. Taip nutiko dėl to, kad mūsų sostinės užima didelę teritoriją ir logistika sudėtinga. Jei žmonės gyventų kompaktiškiau, mažėtų ir kamščių, nes ne visur reikėtų važiuoti.

– Kokie rajonai dabar vystysis sparčiausiai? Į centrą jau einate, tačiau ten visi netilps.

Mes dar turime darbo dešimčiai metų, o gal ir ilgiau tose vietose, kurios yra tarp centro ir miegamųjų rajonų. Supraskite teisingai, kai sakau „centras“, aš nekalbu apie Gedimino prospektą ar Senamiestį. Artimiausiais metais patraukliausios vietos biurams ir gyvenamųjų namų projektams bus tarp Senamiesčio, Žvėryno ir Karoliniškių. Prekybos centrų niša jau perpildyta. Ateityje bus nebent vienas kitas naujas projektas.

– Kiek žmonių gali persikelti į tarpus tarp centro ir senųjų miegamųjų rajonų?

Atspėti, kokia bus migracija sunku. Galbūt tai bus 10 tūkst, o gal ir 50 tūkst. žmonių. Po keliolikos metų mes grįšime prie klausimo, ką daryti su senais namais, kurie buvo statomi apie 1960 m. Tų namų gyvenimo ciklas baigsis. Juos teks griauti, betoną sumalti ir skaldą panaudoti kitoms reikmėms. Nugriautų pastatų vietoje bus galima statyti naujus namus, kurie atitiks tų dienų reikalavimus.

– Gal jau derėjotės su kokio nors gyvenimą baigiančio namo savininkais?

Prieš keletą metų derėjomės su vieno namo butų savininkais. Problema, kad teisės aktų trūksta, reguliavimas taip pat nėra aiškus. Mes buvom sutarę su daugiabučio savininkais ir jie sakė, kad galime griauti jų namų. Mainais būtume davę tokio pat ploto butą naujos statybos name, pastatytame toje pačioje vietoje. Žinoma, toks projektas susiduria su įvairiais sunkumais.

Žmogus, sutikęs, kad jo butas bus griaunamas, turės bent metus kažkur gyventi. Be to, tam, kad uždirbtume, negalime vietoj nugriauto keturių aukštų pastato statyti tokį pat keturių aukštų pastatą. Turime statyti bent septynių ar aštuonių aukštų. Ar tokiam pastatui gausime leidimą, neaišku. Gana daug rizikos, kad ne. Gal pradės skųstis kaimyninių namų gyventojai ir viskas sustos. Galbūt kas nors užklius savivaldybės biurokratams ir kuris nors pasakys, kad jam tiesiog negražu. Pusę metų vargsi kol jam projektas taps gražiu.

Čia reikia politinės valios. Jei tokius projektus palaikytų miesto savivaldybė, mums tai būtų įdomu. Dabar tai tiesiog palikta atskirų fizinių asmenų ir verslininkų interesams. Tačiau verslas pasirenka lengvesnį kelią. Tiesiog perka sklypą ir ten stato.

– Kaip baigėsi projektas, kurį pradėjote?

Mes šio projekto realiai nepradėjome. Nors gyventojai susitarė tarpusavyje, tačiau aš atsiprašiau žmonių, kad šis projektas iš manęs atims per daug laiko ir jėgų. To nebegali įvertinti pinigais.

– Tokie projektai, kai griaunamas senas namas ir vietoj jo statomas didesnis, turi perspektyvą Centre, Žvėryne, o ką daryti miegamuose rajonuose?

Jei kalbėtume apie rajonus, pavyzdžiui, Naujininkai per daug nuvertintas rajonas. Ten dar yra vietos kaip namus keisti. Pavyzdžiui, ten pilna penkiaaukščių bendrabučių. Esu siūlęs juos griauti ir statyti 8–9 aukštų namus. Tačiau reikia teisės aktų patobulinimo. Kai reikės susitarti su keliais šimtais gyventojų, net jei dauguma sutiks, užteks kelių prieštaraujančių, kurie viliasi gauti daugiau pinigų ir jie sustabdys visą projektą. Reikia teisės aktų, kad to nebūtų. Tačiau politikai viena kalba, kitą daro. Kai reikia ką nors realaus daryti, randa kokią nors priežastį, kodėl to nenori daryti.

– Kokie rajonai šiandien perspektyviausi?

Žiūrint pagal ką vertinti. Pirmą vietą pagal gyvenimo kokybę skirčiau Žvėrynui. Kažkada jis buvo miesto pakraštys. Dabar jis nei centras, nei miegamasis rajonas ir patrauklus tuo, kad čia normali gatvių struktūra, puiki infrastruktūra, lengva patekti iš vienos vietos į kitą. Gyventojų tankis nėra didelis. Čia geras priėjimas prie upės ir visa tai prie pat miesto centro.

Palyginimui, Pilaitė. Tai gyvenamasis, sąlyginai nebrangus rajonas. Kainos ir vietos santykis ten vienas geriausių mieste. Kitas patrauklus rajonas Naujamiestis. Jis toks pat populiarus, kaip Pilaitė, tačiau čia kainos didesnės nei pastarojoje. Visgi Naujamiestis galėtų būti ateities perspektyviausias rajonas. Laikas bus vienas reikšmingiausių faktorių mūsų gyvenime. Juo greičiau galėsime pasiekti darbo ar pramogų vietą, tuo vieta patrauklesnė. Visi norės taupyti savo laiką. Tą jau matome. Gyvenimas sodyboje jau tapo prabanga vien dėl to, kiek reikia skirti laiko važinėjant į miestą.

– Kokia senųjų rajonų, tokių kaip Justiniškės, Karoliniškės, Šeškinė, ateitis ir perspektyva?

Kažkada ateis laikas jų kvartalinei renovacijai. Pirmiausia griausime namus, statytus apie 1960 m. Ar ateis griovimo banga iki šių namų nežinau, tačiau jau dabar aišku, kad pavienių namų sutvarkymo tikrai neužteks.

– O ką daryti su tokia vieta, kaip Perkūnkiemis?

Čia aš pasiduodu. Nežinau. Tai didžiulė klaida, kurią neaišku kaip ištaisyti.

– Kur pats gyvenate?

Nemenčinės plente. Ten pirkau sklypą prieš 25 m. ir pasistačiau namą. Tada tai atrodė teisinga. Vieta graži, pušynas. Dabar matau daug pavyzdžių „Hanner“ statomuose namuose, kur pats norėčiau gyventi. Ar visą laiką ten gyvensiu nežinau. Man vis patrauklesnis miesto centras.

Praktiškai viskas priklauso nuo poreikių. Vieniems reikia naktinio gyvenimo, vakarienių restoranuose, teatro. Tam yra gerų butų Senamiestyje. Kitiems reikia gamtos.

Kalbant apie patrauklias vietas netoli Centro, darbo dar turėsime kokiai 10–15 metų. Tačiau čia visi negyvens, nes jauni žmonės ten būsto neįpirks. Kuo toliau nuo Centro, tuo pigiau, tačiau čia jau reikia politinių sprendimų, kad plėtra būtų logiška. Be to, nereikia iš vystytojų reikalauti troleibusų linijų, naujų gatvių. Už viską moka pirkėjas.

– Kokia Vilniaus, kaip miesto perspektyva? Poros tūkstančių gyventojų per metus didėjimas labai trapus.

Aš ribotos imigracijos šalininkas. Turime duoti leidimus žmogui atvažiuoti ne visam gyvenimui, o keliems mėnesiams, metams ir darbininkai atvažiuos. Jie bus vartotojai. Pirks maistą, čia gyvens. Pas mus maisto vartojimas mažėja ir tai labai rimtas skambutis.

Jei gyventojų augimas sostinėje sustos, ar jų pradės mažėti, baigsis miesto gerbūvis. Pavydžiui, Vilniuje per metus parduodama apie 4200 butų, Rygoje 1200, nors miestas pusantro karto didesnis. Tiesiog ten gyventojų pradėjo mažėti ir miestas miršta. Jei nepritrauksime gyventojų, bus blogai.

– Ką daryti su Lietuvos provincija?

Manau, mums tiesiog reikia ramiai žiūrėti į kai kuriuos procesus. Toje pačioje Skandinavijoje, Italijoje, Vokietijoje, netgi Didžiojoje Britanijoje matome, kaip žmonės iš mažų miestų juda į didesnius. Iš didesnių į megapolius. Tokia XXI amžiaus tendencija. Man šiurpą kelia kalbos apie regionų gaivinimą ir finansavimą. Vėl ištaškysime milžiniškus pinigus, o žmonės vis tiek sakys, kad nori važiuoti į didesnį miestą.