1933 m. Kaune kurortais tapo ir Kačerginė, Aukštoji Panemunė, Lampėdžiai. Šįmet Vyriausybė Kačerginei, Kulautuvai ir daliai Zapyškio skyrė kurortinės teritorijos statusą, o spalio 13 d. ši zona tapo Lietuvos kurortų asociacijos nare, tad Kaunas ir vėl turi savo kurortus, kuriuose laukiama poilsiautojų!

Portalas „Kas vyksta Kaune“ lankosi Kačerginėje, kur apie Kauno rajono kurortus kalbina Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro laikinąją direktorę Aistę Sinkevičienę ir turizmo vadybininkę Liną Čekanauskienę, pasitikusią mus įsijautusią į to meto ponios Adelės iš Laikinosios sostinės amplua, esą pasipuošusi tarpukario drabužiais moteris, atvyko pasidairyti vasarnamio atostogoms.

Interviu vyksta vienoje iš dviejų Kačerginėje restauruotų vilų – inžinieriaus Viktoro Rėklaičio. Dar viena miestelio restauruota vila – Lietuvos kariuomenės brigados generolo, gydytojo Prano Vaiciuškos, pro ją prasuksime vėliau. Pašnekovės užsimena, kad derėtų restauruoti ir vieną seniausių Kačerginės vilų – Teklės Dambrauskienės, kuri stovi apleista ir lankytojų užmiršta.

Poilsis šalia sostinės

Tarpukariu (1918-1939 m.) Kaunas ne tik statėsi ir suklestėjo kaip Laikinoji Lietuvos sostinė, čia buvo galima ir pailsėti po sunkaus darbo, mat visai netoli miesto veikė kurortai. 1933 m. balandžio 22 d. Kauno rajone atidarytas pirmas šalies kurortas – Kulautuva, gegužės 16 d. šis statusas suteiktas Kačerginei.

Tais pačiais metais Lietuvoje kurortais tapo ir Palanga, Birštonas, Likėnai, Zarasai, Aukštoji Panemunė, Lampėdžiai, Berčiūnai bei Anykščiai. Kaip žinia, Druskininkai kurortu tapo 1794 m., tačiau tuomet dar veikė Abiejų Tautų Respublika, kurią 1795 m. Rusija, Austrija bei Prūsija padalino, didžioji dalis dabartinės Lietuvos atiteko Rusijai, o Lietuvos Nepriklausomybė atkurta tik 1918 m. vasario 16 d., tad Kulautuvą pagrįstai galima laikyti pirmuoju Lietuvos kurortu.

Turizmo vadybininkė Lina Čekanauskienė pabrėžė, kad Kaunas būdamas Laikinąja sostine, telkė elitą, čia virė valstybės gyvenimas.

„Anot „Lietuvos aido“, 2-4 savaitės vasaros atostogų, naudingai praleistos – gali sudaryti tvirtą sveikatos ir geros nuotaikos kapitalą. Kas tas geros nuotaikos kapitalas? Aišku, atostogos! Smetonmečiu ne visi atostogavo, kas kur norėjo: Palanga buvo elito atostogų vieta, labiau pamėgta XX a. 4 dešimtmetyje, kai gyvenimas palengvėjo. Į Palangą išvykti galėjo sau leisti tik ministras, kitas aukštas valstybės pareigūnas, kunigai, karininkai.

Eilinis, tūlas miestietis, kad ir pasiturintis, galėjo sau leisti aplink Kauną esančius kurortus. Atostogaudavo ne savaitę ir ne dvi, o mėnesį ar net visą vasarą: būdavo, atvyksti, susirandi vasarnamį, įprastai tą patį, ir atostogauji. Atostogos atsieidavo pigiai, nes aplinkui gyveno ūkininkai, jie pardavinėjo sūrius, sviestą ir kitus maisto produktus“, – pasakojo L. Čekanauskienė.

Šįkart domimės 3 miesteliais: kairiajame Nemuno krante įsikūrusiais Kačergine bei Zapyškiu ir dešiniajame – Kulautuva.

Kauno kurortai
Foto: kaunas.kasvyksta.lt

Kačerginę pamėgo aukštuomenė

Negalima nepaminėti – atvykus į Kačerginę ir išlipus iš automobilio, nosį užlieja sodrus pušų aromatas, raginantis čia pabūti ir nuo miesto šurmulio atsipūsti kiek ilgėliau.

Iki pat XX a. Kačerginė buvo žvejų kaimelis su 20 sodybų, vėliau išaugo į miestelį, tapo kurortu.
Kačerginė išskirtinai buvo lietuvių inteligentų poilsio vieta, o Kulautuva – žydų.

Kaip pasakojo turizmo centro atstovės, žydų tautybės gydytojas Šulcas kartą susipyko su dvarininke Tekle Dambravičiene, kurią galima laikyti kurorto įkūrėja, mat ji XX a. 3 deš. nupirko čia žemių ir įsteigė vasarnamius. Dėl jos konflikto su gydytoju, ir pasakymo, kad žydų čia daugiau nebus nei kojos, žydai Kačerginę apleido ir įsikūrė kitoje Nemuno pusėje – Kulautuvoje.

Apie 16 km nuo Kauno esantį kurortą anuomet pamėgo inteligentija, aukštuomenė. Tarpukariu vilas statė rašytojas Pranas Mašiotas, skulptorius Juozas Zikaras, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis; vasarojo rašytojai Jonas Biliūnas, čia parašęs ir garsiąją apysaką „Brisiaus galas“, taip pat Vincas Mykolaitis-Putinas; kalbininkas Jonas Jablonskis, kompozitoriai Juozas Naujalis ir Stasys Šimkus. Kačerginę mėgo premjeras Juozas Tūbelis. Pasiturintieji statydavosi vilas, o paprasti poilsiautojai nuomodavosi kambarius iš vietinių.

Kačerginė minima V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“, ten aprašomas epizodas, kai pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris plaukė garlaiviu drauge su kompanija, joje buvo ir jo mylimoji Liucija, knygoje aprašytas ir jų gražus pokalbis pušyne. Kačerginė svarbi ir Vytauto Sirijos Giros romane„Raudonmedžio rojus“, kur Karolis Tuleikis su Anita romantiškai plaukė laivu.

Poilsiavietės pramogos

Kačerginėje seniau veikė pensionas „Elit“ (su patogumais), Teklės Dambravičienės, Antano Grigalausko, Juozo Paulausko, Stasio Jankūno ir kitų vilos. Nusigauti į kurortą buvo patogu automobiliais iš Kauno per Aleksotą plentu, mat buvo išklotas asfaltas su pirmos klasės vieškeliu. Iš Kauno į kurortą Nemunu plaukiojo 3 garlaiviai: „Kęstutis“, „Palanga“ ir „Lietuva“.

Kačerginės kurorto turėjo rinkliavas, tarkim, iš lankytojo – šeimos galvos, sezonui imdavo 10 lt., iš kitų šeimos narių 2-8 lt.

Čia buvo du paplūdimiai, veikė teniso aikštelė, paviljonas šokiams, kur vykdavo dūdų orkestro šokių vakarai, futbolo aikštė. Visi galėjo nemokamai paplaukioti valtimis Nemune. Poilsiavietėje lankytojai mėgdavo grybauti, uogauti, o žiemą ir slidinėti.

Tarpukariu vasarvietėje turėjo būti pastatyta architekto V. Landsbergio-Žemkalnio suprojektuota koplyčia, tačiau dėl istorinių įvykių, koplyčia pastatyta tik 1998 m. gruodžio 27 d., jai duotas šv. Onos vardas. Dera pažymėti, kad šalia koplyčios 1994 m. pastatytas paminklinis akmuo pokario partizanams „Sūnums Lietuvos“, jame iškalta 10 šiose apylinkėse žuvusių partizanų pavardžių.

Kulautuvą rinkdavosi žydai ir užsieniečiai

Kitas Kauno kurortas – pušų slėnyje, apie 22 km nuo Kauno įsikūrusi Kulautuva, anuomet pamėgta žydų tautybės poilsiautojų.

1929 m. joje pastatyta žydų tautybės daktaro Ovsiejaus Portnovo sanatorija „Poilsis“, pirmoji Kulautuvoje.

„Poilsyje“ buvo įrengta speciali pirtis su angliarūgštės, pušų, druskos, deguonies voniomis. Prie sanatorijos buvo oranžerija, šiltnamis, daržas, saulės ir oro vonios; vyko maudynės upėje, pliažas buvo saugomas plaukikų su valtimis, skirstomas į bendrą, moterų bei vyrų. Propaguotas įvairus sportas: tenisas, kroketas, irstynės laiveliais, žvejojimas. Viena para sanatorijoje kainavo 15 lt. Sanatorijoje gydėsi atvykėliai iš Latvijos, Estijos, Prancūzijos, Kanados. Kulautuvoje poilsiautojų atvykdavo ir iš Vengrijos, Austrijos, Palestinos, Anglijos, Lenkijos, Olandijos ir net Amerikos, Bolivijos.

Vasarai pailsėti atvykdavo visa šeima: žmona, vaikai, uošvienė. Vyras darbo dienomis dirbdavo, o savaitgaliais – į kurortą pas šeimą. Turizmo vadybininkė L. Čekanauskienė pastebėjo, kad anuomet moterys reta, kuri dirbo, tad ir poilsiui skirti visą vasarą su vaikais galėdavo.
Kulautuvos vasarvietė per sezoną sutraukdavo apie 5 tūkst. žmonių.

Kauno kurortai
Foto: kaunas.kasvyksta.lt

Gatvės – pagal Čikagos modelį

1930-aisiais buvo sudarytas Kulautuvos vasarvietės tvarkymo komitetas, vadovaujamas ats. pulkininko Vytauto Augustausko. Jo dėka atliktas gatvių planas, tiesimas, apsodinimas liepomis bei akacijomis, iškastas tvenkinys, pradėti statyti modernūs vasarnamiai. Tapęs kurorto direktoriumi, V. Augustauskas siuntė architektus į užsienio kurortus, pažiūrėti kaip jie projektuojami. Galiausiai nutarė pasirinkti Čikagos modelį: viena pagrindinė gatvė pavadinta Liepų alėjos (paskui Prezidento A. Smetonos, o dabar Akacijų), kitos kerta ją išilgai, kad žydams (jie sudarė 60 proc. miestelio gyventojų) būtų paprasčiau, gatvės pavadinimų neturėjo, buvo numeruotos: 1-12, ir 14.
Siekiant išvengti triukšmo, gatvės apsodintos eglutėmis, kad dulkės nekiltų – laistoma specialia alyva. Iki 1940 m. kurorto įrengimui išleista 5 mln. lt.

Kulautuvoje vilas turėjo „Fluxus“ įkūrėjas Jurgis Mačiūnas, garsi operos dainininkė prof. Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė, vidaus reikalų viceministras Brunonas Štencelis, advokatas Vincas Šmulkštys, Lietuvos pasiuntinys Švedijoje, rašytojas Jurgis Savickis ir kt.

A. Smetona su žmona keliaudavo į atskirus pliažus

Kulautuvos paplūdimys buvo 1,5 km ilgio, į jį atvežtas smėlis, įrengta antra garlaivių prieplauka, drabužinė su atskiromis kabinomis ir paviljonas su bufetu; dirbo sargai. Pliažų buvo bendras, atskirai moterų ir atskirai vyrų. Maudytis buvo galima ir atplaukus garlaiviu ir neišlipus į krantą.
„Prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija mėgo atskirus pliažus, o štai prezidento Kazio Griniaus šeima eidavo į bendrą pliažą. Beje, bendrame pliaže maudymosi kostiumėliai turėjo dengti kone visą moters kūną. Tuomet sakydavo, kad bendri pliažai veda jaunimą iš doros kelio, o tada dorove itin rūpinosi“, – pastebėjo L. Čekanauskienė.

1934 m. rugsėjo 9 d. minint prezidento A. Smetonos 60-metį, atidengtas švč. Mergelės Marijos (Madonos, skulpt. Stasys Stanišauskas), Kulautuvos globėjos, paminklas. Po iškilmių atidaryta ilgiausia ir gražiausia miesto gatvė – Prezidento A. Smetonos (db. Akacijų alėja).

Galybė pramogų

Kurorte veikė bufetai, lošimo namai, įrenginėtos prabangios vilos; atidaryta autobusų stotis su kino sale ir bufetu. „Saulės vonios, sveikatinimosi programa buvo labai svarbus dalykas, juk higienos klausimas tarpukariu buvo itin aktualus: veikė lauko tualetai, nebuvo vandentiekio. Iš pradžių akcentuotas dėmesys sveikatai, o paskui poilsiavietės tapo mada: nenuvažiuoji į kurortą – vadinasi, tavęs išvis nėra. Kai atostogaudavo prezidentai, ministrai, kiti svarbūs pareigūnai, skelbdavo spaudoje, kiek laiko, kur. Darbovietė rengdavo išleistuves, o kurortas į kurį atvyksta – sutiktuves“, – pasakojo L. Čekanauskienė.

Savaitgaliais Kulautuvoje vykdavo koncertai, gegužinės, kariniai paradai, gaisrininkų pasirodymai, parke grodavo dūdų orkestras, programas atlikdavo šauliai; artistai vaidindavo spektaklius. Veikė 2 turgūs, vienam pardavinėta vien žuvis, miestelyje dirbo paštas, fotoateljė. Poilsiautojai laisvu metu mėgdavo daug laiko skirti ir knygų skaitymui.

Ištaigingose vilose 2 k. butai vasaros sezonui kainavo 200-600 lt., vasarnamiuose gyvenimas kainuodavo 100-800 lt., pietūs eiliniams poilsiautojams: 1,5-2,5 lt.

Į Kulautuvą atvykdavo laivu arba autobusu

Kulautuva ir Kačerginė turėjo savo prieplaukas. Kulautuvoje veikė dvi: prekių ir keleivių. Garlaiviai atplaukdavo nuo Kauno senosios prieplaukos, kelionė trukdavo 1-1,5 val. „Automobiliai, kaip žinia, buvo didelė prabanga, ne kiekvienas turėjo, autobusai šventadieniais vykdavo kas valandą, darbo dienomis – kas dvi, jais dažniausiai poilsiautojai ir atvykdavo“, – sakė L. Čekanauskienė.

Kurortas plėtėsi toliau: 1938 m. pristatytas verslininko Romano Polovinsko restorano-kavinės bei viešbučio komplekso „Vita“ projektas. 1949 m. duris atvėrė Kulautuvos tuberkuliozės sanatorija. 1953 m. vyko pirma rajoninė dainų šventė, o nuo 2001 m. vyksta populiarus festivalis „Akacijų alėja“.

Jei nepagydė Kulautuvos oras – tada jau nebepadės niekas

Anot turizmo centro atstovių, Karaliaučiaus daktarai, užsienio svečiai apie Kulautuvą sakydavo: „Jei tavęs nepagydė Kulautuvos oras, tai tavęs jau niekas nebepagydys.“

Beje, 1934 m. Kulautuvoje vasarojo 1,7 tūkst., 1935 m. 2,1 tūkst., 1936 m. apie 2 tūkst. užsieniečių: baltarusiai, latviai, estai, prancūzai, vengrai, vokiečiai. Juos čia viliodavo grynas pušų oras, sutvarkyta aplinka, saulės vonios, upė, pramogos.

Atgavus Nepriklausomybę – sužiuro į Paryžių

Turizmo vadybininkė L. Čekanauskienė akcentavo, kad tarpukariu buvo madinga patriotiškumą, lietuvybę rodyti.

„Tarpukariu moterys trumpino sijonus, kirpo plaukus, juk caro laikais ilgos kasos ir ilgi sijonai buvo madinga. Atėjus LR Nepriklausomybei papūtė nauji vėjai, moterys ėmė rūkyti nesivaržydamos, tinklines kojines nešioti, lapę per petį užsimesti. Aktyviai sekė madas iš Prancūzijos. Tačiau, kad nenuklystų per daug į užsienį, „Birutiečių“, „Kraujo lašo“, „Darželio“ moterų draugijos ir kitos ponios į oficialius renginius, vakarėlius, vakarones – rinkdavosi su tautiniais kostiumais. Kiekviena manė, kad turėti tautinį kostiumą – garbės reikalas. Džiugu, kad dabar tautiniai drabužiai vėl grįžta į madą“, – dėstė L. Čekanauskienė.

Ji užsiminė, kad anuomet tango buvo nusikalstamas šokis, galėjo iš mokyklos išmesti, jei pamatė kokią mokinukę šokant. Rateliai, tautiniai žaidimai, liaudies dainos – tai buvo populiariausia.

Kurortai šiandien – ramybės oazė su judriu laisvalaikiu

Kauno r. Turizmo ir verslo informacijos centro laikinoji direktorė Aistė Sinkevičienė pasakojo apie Kauno kurortinės teritorijos ateities planus.

„Verslas galėtų čia išnaudoti gamtos pranašumus: auga pušynai, veikia Kulautuvos paplūdimys, jei ateis SPA centrai, kur galima sveikatintis, užsisakyti viešbučio kambarį, yra kur pavalgyti – atvyks ir poilsiautojai“, – teigė A. Sinkevičienė.

Šiuo metu veikia pažintiniai takai Kačerginėje, Kulautuvoje, galima eiti su šiaurietiškomis lazdomis, slidinėti žiemą. Kačerginėje trūksta maitinimo įstaigų.

Ji pažymėjo, kad dar laukia darbai, siekiant kurortinę teritoriją paversti patrauklesne turistams: Kulautuvoje rastas vandens gręžinys, siekiama įrengti biuvetę, kad galima būtų juo pasimėgauti. Kulautuvoje kitąmet turėtų atsidaryti dar vienas viešbutis; Kačerginėje šiuo metu veikia 3 žvaigždučių viešbutis. Kitąmet pilnu tempu veiks Kulautuvos paplūdimys, turėtų atsidaryti maitinimo įstaiga, vandenlenčių parkas. Planuojama nutiesti dviračių taką tarp Kačerginės ir Zapyškio.

Kauno kurortai
Foto: kaunas.kasvyksta.lt

Pagal Zapyškio bažnyčios sutvarkymo projektą, bus sutvarkyta XVI a. gotikinė šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, viena seniausių Lietuvoje; netoliese atsiras amfiteatras, automobilių statymo aikštelė. „Šie projektai iki 2020 m. turėtų būti įgyvendinti’, – teigė A. Sinkevičienė.

„Turime 3 miestelius, jie skirtingose Nemuno pusėse (Kačerginė, Zapyškis vienoje, o Kulautuva kitoje). Jungtis tarp Zapyškio ir Kulautuvos galėtų būti lyno keltuvas arba pėsčiųjų-dviratininkų tiltas“, – svarstė A. Sinkevičienė.