Kainos šiuose rajonuose gerokai mažesnės negu dar seniau pastatytuose Žirmūnuose. Su prestižiniais Antakalniu ir Žvėrynu net lyginti neverta. Nebent su Šeškine ar Baltupiais...

Žingsnis į civilizaciją

Būtent taip apibūdino prieš kelis dešimtmečius šeimą užplūdusius jausmus UAB „Architektūros linija“ projektų vadovas, VGTU Architektūros katedros profesorius Gintaras Čaikauskas, kai jis, tada dešimtos klasės moksleivis, su tėvais atsikraustė į dažais kvepiantį butą tuomet naujame Viršuliškių mikrorajone.

„Kai mano tėvai gavo paskyrą šitam butui, visi labai džiaugėmės. Tai buvo didelis žingsnis civilizacijos link, nes mes atsikraustėme iš Subačiaus gatvės, kur gyvenome krosnimi šildomame mediniame namelyje. Jame nebuvo jokių patogumų, išskyrus vandenį, o čia tikras miestas: didelis butas, karštas ir šaltas vanduo, šviesu, šilta, gera,– prisimena apie dešimt metų Viršuliškėse gyvenęs, o dabar pats greta kuriantis naują daugiafunkcį centrą architektas. – Kai atsikraustėme, dar šaligatvių nebuvo. Ir medžius kieme patys sodinome, nes rajonas buvo pastatytas plyname lauke.“

Pridūręs, kad dirbtinis apželdinimas niekada negalės konkuruoti su mišku, G. Čaikauskas pasakoja, jog Lazdynai buvo pastatyti iš esmės miške, o Karoliniškės ir Viršuliškės – tuščiuose laukuose. „Lazdynuose namai pritaikyti prie reljefo – terasiniai, laiptuoti. Tuo metu talentingi architektai maksimaliai išnaudojo gamtos teikiamas galimybes ir tikrai buvo verti visų įmanomų aukščiausių premijų, kuriomis jie buvo apdovanoti. Tada net lyginti nebuvo su kuo, nes tebuvo Žirmūnai, bet Lazdynuose jau buvo statomi patogesni naujos kartos butai.“

Kiekvienas rajonas – tarsi eksperimentas

Karoliniškėse, aiškina G. Čaikauskas, architektai namus suprojektavo kampu vienas į kitą ir sukūrė pusiau uždarų kiemų sistemą. Po monochromiškų šviesių Lazdynų nauja buvo ir tai, kad atsirado raudonas plytas primenanti spalva, geltoni ir mėlyni akcentai. O kai atėjo Viršuliškių statybos eilė, architektai grįžo prie klasikinio baltos ir pilkos spalvų derinio, namus jungė į grupes, o betoninės sandūrų atitvaros ir sienelės suteikė jiems individualumo. „Paskui atsirado Justiniškės.

Jose buvo statomi dar naujesnės serijos namai, kuriuose butai, palyginti su Lazdynais ir kitais to meto rajonais, suplanuoti kiek geriau“,– taip architektas apibūdina vieną po kito septintajame–aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išaugusius miegamuosius sostinės rajonus.

Nors šiuose rajonuose, kaip tuo metu buvo įprasta, buvo statomi vadinamieji blokiniai daugiabučiai, gerokai ribojantys kūrėjų galimybes, rajonai skyrėsi vienas nuo kito, pritaria kolegai VGTU Architektūros fakulteto dekanas dr. Liutauras Nekrošius. „Kiekvienas rajonas buvo savotiškas urbanistinis eksperimentas. Lazdynuose atsirado tam tikra viešųjų erdvių sistema – pėstieji vaikšto jiems skirtais takais, automobiliai savo gatvėmis važinėja. Karoliniškėse buvo įgyvendintas kitas eksperimentas – atsirado linijinis centras palei Laisvės (tada Kosmonautų) prospektą“, – vardija jis.

L. Nekrošius taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmieji dideli prekybos centrai atsirado Lazdynuose, o „chruščioviniam standartui“ artimus butus, kurie buvo suprojektuoti Lazdynuose, Šeškinėje ir Justiniškėse jau pakeitė erdvesni, patogiau suplanuoti.

Sudarkė laikas ir žmonės

Pasak pašnekovų, tuo metu, kai iškilo Lazdynai, pasaulyje vyravo vienfunkcių rajonų tendencija, todėl ir Vilniuje atsirado miegamieji rajonai, studijų miestelis Saulėtekyje, medicinos miestelis Santariškėse, o greta – mokslininkų miestelis. „Bet paaiškėjo, kad susisiekimo sistema nepajėgia susidoroti su užduotimi ryte iš Lazdynų į darbą išvežti daugiau kaip 40 tūkst. gyventojų, o vakare visus juos parvežti atgal, todėl Karoliniškėse jau buvo pastatytas „Dovanos“ fabrikas, Justiniškėse „Žuvėdros“ fabrikas,– pasakoja L. Nekrošius ir priduria, kad šių dienų logika siekia kuo labiau jungti įvairias funkcijas. – Pavyzdžiui, dešinėje Neries pusėje esančiame naujajame Vilniaus centre yra ir daugiabučių, ir biurų, ir prekybos centrų, o mokykla mikrorajone, kuriame gyveni, ne prioritetas, nes per moksleivių atostogas beveik išnykstančios spūstys rodo, kad tėvų, kurie vaikus veda į greta namų esančią mokyklą, palyginti nedaug.“

Tačiau ne tik dėl to, kad kai kurie anuomet privalumu laikyti dalykai tapo neaktualūs, šie miegamieji rajonai prarado patrauklumą. G. Čaikausko teigimu, prisidėjo laikas ir patys žmonės: balkonus kas kaip norėjo, tas taip įstiklino, komercializuojant pirmuosius aukštus angas irgi kirto, kas kaip išmanė. „Gyvenimas ne tik uždėjo šiems rajonams savo antspaudą, bet sudarkė bendrą jų erdvę, ir kadaise harmoningi kompleksai dabar atrodo gana chaotiškai. Šie rajonai gerokai nugyventi, namų fasadai nuo tų laikų nedažyti – stebuklas, kad originali gamyklinė apdaila atlaikė tiek metų. Kita priežastis – automobilių statymas. Pagal tarybinius normatyvus buvo įrengiama labai mažai vietų automobiliams, o garažai, kurie buvo statomi netoliese, nesaugūs, prastos kokybės“, – apie trūkumus ir pokyčius, sumenkinusius šių miegamųjų rajonų patrauklumą, kalba kadaise čia gyvenęs architektas.

Darbininkiškas rajonas nevilioja

Pasak pašnekovų, kai kur reikėtų užtaisyti siūles tarp blokų, sienas apšiltinti, pakeisti elektros laidus ir vamzdynus butuose, bet iš esmės fizinė gyvenamųjų namų būklė šiuose rajonuose nėra bloga, nes stambiaplokščiai yra „gana ištverminga statyba“, o Justiniškės ilgai – kol prasidėjo naujos kartos gyvenamųjų namų statyba – buvo vienas populiariausių rajonų.

Kita vertus, tarkim, Antakalnyje greta chruščiovinių namų buvo pastatyta nemažai vadinamųjų eksperimentinių namų, kuriuose įrengti geresnės kokybės butai tikslinėms sovietinės visuomenės grupėms, pavyzdžiui, partinei nomenklatūrai ar gydytojams, rašytojams, ir nuo seno buvo susiformavusi mišri iš skirtingų socialinių sluoksnių gyventojų sudaryta bendruomenė. „Net jei pirmieji tų namų gyventojai ir pardavė savo butus, juos įsigijo didesnes pajamas gaunantys žmonės, kuriems lengviau susitarti tarpusavyje. Todėl Antakalnyje dabar yra ir tokių renovuotų namų, ant kurių stogų matyti atsinaujinančios energetikos elementų. Marga buvo ir Žirmūnų bendruomenė. O Karoliniškės, kaip ir Naujininkai, buvo absoliučiai darbininkiškas rajonas. Manau, tai taip pat turi įtakos jų patrauklumui šiandien“, – svarstydamas, dėl ko butai šiuose rajonuose pigesni už butus senesniuose Žirmūnuose, daro prielaidą L. Nekrošius.

Anot pašnekovo, Antakalnis visuomet buvo laikomas prestižiniu rajonu, be to, čia yra keli universitetai, kurie sugeneruoja nemažą pirkėjų ir nuomininkų dalį, o Žirmūnų situacija geresnė dėl to, kad jie yra arčiau centro negu Lazdynai ar Viršuliškės. Kita vertus, žmonių, kurie domisi butais senos statybos namuose, mažėja, nes mokūs pirkėjai stengiasi įsigyti butus naujos statybos name.

Naujakuriai vengia nemokių senukų

Panašiai kalba ir „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka. Jis pabrėžia, kad namų senuosiuose rajonuose privalumai– palyginti nebloga garso izoliacija, patvarios laikančiosios konstrukcijos, išplėtota socialinė infrastruktūra, o trūkumai – prastesnė šilumos izoliacija, kur kas brangesnis šildymas, galimai būsima renovacija ir su ja susijusios didelės išlaidos. A. Šapoka priduria, kad „pirkėjai labai dažnai vertina ir kaimynus – ar jie senjorai, ar daugiau yra jaunesnių žmonių“.

Jam pritaria ir „Capital Vilnius“ nekilnojamojo turto ekspertas Marius Bružas. Pastarojo teigimu, ieškantys būsto miegamuosiuose rajonuose Lazdynus ir Karoliniškes paprastai lygina su Baltupiais, Jeruzale, Pašilaičiais. „Juos stabdo tai, kad Lazdynuose ir Karoliniškėse gyvena vyresnio amžiaus žmonių segmentas – tik truputį geresnis negu Naujininkuose. Jie baiminasi, kad senuosius gyventojus bus sudėtinga įkalbėti ryžtis pokyčiams ir net parašus dėl renovacijos bus sunku surinkti.

Antras dalykas – net bankai seniau skirdami paskolą taikydavo prastesnes finansavimo sąlygas senesniems namams. Dabar taip jau nėra, bet žmonių pasąmonėje išliko negatyvi nuostata ir jauni žmonės atmeta senus rajonus“, – sako jis.

Dalis jaunų žmonių susigundo mažesne butų šiuose miegamuosiuose rajonuose kaina ir netoli esančiais parkais, be to, yra vienas kitas naujas projektas, kuriuose šiuolaikiškų kokybiškų butų kainos, anot M. Bružo, buvo artimos kainoms Žvėryne, bet žmonės juos noriai pirko. Vis dėlto atsinaujinimas vyksta lėtai. „Keisti savo būstą į didesnį ar mažesnį norintys lazdyniečiai ar karoliniškiečiai sutiktų keltis į Žirmūnus, bet tie jų norai išgaruoja, kai palygina turto kainas.

Todėl jie migruoja tame pačiame rajone, išskyrus tuos, kurie įperka naujos statybos būstą. Kita vertus, įsiūlyti klientui, kuris apžiūrinėjo butus Antakalnyje arba Žirmūnuose, būstą Karoliniškes – neįmanoma misija, nors šildymo sąskaitos čia mažesnės negu, pavyzdžiui, vėliau pastatytose Viršuliškėse ar Justiniškėse“, – sako jis. Pašnekovas priduria, kad būtent jos ir didesnis atstumas iki miesto centro lemia, jog gerokai jaunesnės Viršuliškės ir Justiniškės pralaimi senukams Žirmūnams, kurie turi dar vieną pliusą – patogesnį susisiekimą.

Pilkoji zona pralaimi periferijai

Minėti miegamieji rajonai Žirmūnams pralaimi ir dėl sėkmingos pastarųjų konversijos, pabrėžia architektė urbanistė, Vilniaus mero patarėja Dalia Bardauskienė. „Jei nebūtume sutvarkę Šiaurės miestelio, aplinkinė teritorija taip pat nebūtų viliojanti, išskyrus arčiausiai centro esančią rajono dalį. Savivaldybė laiku žengė pirmuosius žingsnius, parengdama buvusio karinio miestelio viziją ir organizuodama jos įgyvendinimą, o visa kita padarė privatūs investuotojai. Dabar Šiaurės miestelis labai gyvybingas daugiafunkcis traukos centras, kuriame vyksta visavertis gyvenimas“, – sako ji.

Tačiau dalis Lazdynuose ir kituose sovietinių laikų gyvenamuosiuose rajonuose gyvenusių žmonių per pastarąjį ketvirtį amžiaus prakuto ir migravo į miesto centrą arba į pakraščius. „Vyksta natūralus šių rajonų gyventojų senėjimas, bet seni žmonės ne tokie aktyvūs priimant sprendimus dėl renovacijos ar kitų pertvarkų, todėl investicijos ateina labai vangiai. Sovietmečiu statyti rajonai tampa pilkąja zona, kuri pralaimi tiek miesto centrui, tiek periferijai“, – savo požiūrį pateikia architektė urbanistė.

D. Bardauskienė pripažįsta, kad ne tik butų, bet ir kvartalų planavimas čia atspindi buvusią ideologiją – bendrą kiemą, bendrą automobilių aikštelę, bendrą poilsio, žaidimo aikštelę didelei namų grupei, centralizuotą priežiūrą. Gyventojai nesijaučia esantys nei namo, nei kiemo šeimininkais, o kiemams tapus automobilių aikštelėmis neturi kur pailsėti, išleisti vaikų, bet sako mananti, kad nepaisant erzinančio butų planavimo palyginti nebrangius 1–2 kambarių butus senuose Lazdynų, Karoliniškių ar Viršuliškių daugiabučiuose galėtų pirkti jauni žmonės ar tėvai iš provincijos atvažiuojantiems į sostinę studijuoti vaikams. Kita vertus, daugelyje vietų netoliese yra graži gamta, tad pasikeitus įvaizdžiui šie rajonai taps patrauklūs gyventi žmonėms, kurie nenori gaišti laiko kasdien važinėdami iš periferijos į darbą ir atgal.

Neatrastas potencialas

„Aš matau čia neatrastą potencialą, nes nė vienas dabar rinkos sąlygomis suprojektuotas gyvenamasis rajonas neturi tokių didelių viešųjų erdvių. Manau, ateis laikas, kai žmonės pradės vertinti sveiką gyvenimo būdą, supras, kad ne valdžia, o jie patys turi susitarti, kad vaikų žaidimo aikštelės nebūtų užstatytos mašinomis. Tada jie įvertins ir šių rajonų privalumus, – sako viena sostinės ateities vizijos kūrėjų. – Ta pilkoji zona turi minusų, yra daug taisytinų dalykų, bet yra ir pliusų. Kai žmonės suvoks, kad didžioji vertybė yra sveikata ir prasmingai praleistas laikas, tada jie ims vertinti gyvenimo kokybę, supras, kokį turtą turi po savo langais“, – mintimis dalijasi D. Bardauskienė.

Lazdynų studentai visai nemėgsta

Nors butai Justiniškėse tokie patys kaip Šeškinėje ir gerokai patogesni negu anksčiau statytuose rajonuose, ir tikėtina, kad žmonės ilgainiui juos atras, kiti pašnekovai nelinkę tikėti, kad snaudžiantys miegamieji sovietmečio rajonai greitai atsigaus. O M. Bružas linkęs abejoti ir investicijos į butą nuomai nauda. Bent jau kol kas.

Nekilnojamojo turto ekspertas atkreipia dėmesį, kad nors perkančių būstą nuomai šiuose rajonuose yra, nuomos kainos čia taip pat ne pačios didžiausios, o renkantis būstą investicijai pirmiausia reikia galvoti, ar vieta bus patraukli nuomininkams.

„Dauguma nuomininkų mieliau renkasi būstą arčiau centro – kur dirba, studentai taip pat labiau mėgsta tuos rajonus, kurie yra arčiau universitetų, todėl populiarūs Antakalnis, Žirmūnai, o Lazdynų studentai visai nemėgsta, nes jiems toli važiuoti“,– aiškina „Capital Vilnius“ nekilnojamojo turto ekspertas M. Bružas.

Nuomos kaina mažesnė

Foto: DELFI


Anot eksperto, neseniai Karoliniškėse pastatytuose naujuose namuose esančių butų atsiperkamumas neblogas, tačiau tiems, kurie įsigijo butus senos statybos namuose, dažniausiai tenka mažinti nuomos kainą. Jam pritaria „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas A.Šapoka, pastebintis, kad nekilnojamojo turto kainai kylant investuotojus gali motyvuoti vis dar mažesnė negu kitur jo įsigijimo kaina, bet tai tikrai nepadidins Lazdynų ar Karoliniškių patrauklumo: „Tai rajonai, kurie buvo projektuoti ir statyti daugiausia darbininkams. Pastatų kiemai nedideli ir nepritaikyti automobiliams, be to, šiuose rajonuose daugiabučiai statyti maždaug prieš 40 metų ir tiek techniškai, tiek estetiškai jiems jau reikia renovacijos.“

Įsigyti būstą investicijai senos statybos name šiuose sostinės rajonuose M. Bružas neatkalbinėtų tik jei jis gerokai pigesnis už kitus. „Jei butas tikrai pigus, galima jį pirkti. Gal šiek tiek sunkiau bus jį išnuomoti, bet už mažesnę kainą jį išnuomosite. Tačiau nuomininkų rotacija bus didelė, nes sąskaitos už šildymą nemažos ir po kurio laiko jis pradės ieškoti geresnio varianto arčiau centro, – aiškina jis. – Panaši padėtis ir Viršuliškėse bei Justiniškėse, bet dažniausiai butus čia nuomoja žmonės, kurie juos gavo kaip palikimą arba prieš persikraustydami į naują būstą patys juose gyveno.

Jie neskuba parduoti šių butų, nes antras būstas jiems yra tam tikras saugumo garantas – vieni šiek tiek uždirba nuomodami, kitiems nuompinigiai padengia dalį naujam būstui įsigyti paimtos paskolos“, – mintimis dalijasi M. Bružas.

Lazdynai prie „Litexpo” smarkiai keisis

Kita vertus, vien rajono pavadinimas nedaug tepasako apie investicijos tvarumą, nes tiek kainų lygis, tiek patrauklumas skirtingose to paties rajono vietose gali skirtis: „Investicijai geriausiai tinka centrinė Vilniaus dalis ir jos apylinkės, bet, pavyzdžiui, Lazdynų dalis prie „Litexpo“ parodų centro smarkiai keisis ir bus visai kitokia nei didžioji šio rajono dalis“, – tikina A. Šapoka. Bet kol svarstyklių lėkštė ims krypti į tą pusę, dar reikės palaukti. Tam, kad keliolika metų nepatrauklūs buvę rajonai būtų labiau vertinami, juose turi būti patogu gyventi.

Anot A. Šapokos, reikia, kad čia savo gyvenimą pradėtų kurti jaunimas, jaunos šeimos, keistųsi pati bendruomenė. Socialiniai pokyčiai nevyks savaime, nes daugelis senųjų gyventojų patys nepajėgūs spręsti infrastruktūros gerinimo klausimų ar renovuoti namų, kuriuose gyvena. O kad pokyčiai prasidėtų, reikia stimulo.

Foto: Organizatorių archyvas

Vien parkų neužtenka

„Žvelgiant plačiau, tie rajonai patogūs gyventi: yra mokyklos, vaikų darželiai, gamta, geras susisiekimas su centru viešuoju transportu. Savivaldybė investuoja į tai, kad keistųsi senstančių rajonų įvaizdis, tvarko pėsčiųjų takus, apšvietimą, kad žmonės galėtų judėti, kad iš Karoliniškių galėtų pėsčiomis nueiti iki „Litexpo“ ar miesto centro, kad kvartalų viešosios erdvės būtų atnaujintos. Yra žinoma sena tiesa, kad pozityvios permainos prasideda ten, kur atsiranda šeimininkai, kur tvarkinga ir estetiška aplinka. Ten ir privačios investicijos ateina“, – šviesias perspektyvas mato D. Bardauskienė, Karoliniškių ir kitų miegamųjų rajonų ateitį siejanti su iš automobilio išlipusiu ir su gamta savo gyvenimą susiejusiu žmogumi, kuris iš periferijos sugrįš į miestą.

Bet jei neieškome pigiausio įperkamo varianto, naujieji rajonai senuosius nukonkuruos visada, nes daug lemia susiformavęs rajono įvaizdis, transporto sistemos išplėtojimas, šalia esantys prekybos centrai, vaistinės, mokyklos, vaikų darželiai ir kiti traukos taškai. „Naujuose rajonuose nebrangus šildymas ir inžinerinių sistemų priežiūra, platesnės apšviestos gatvės ir šaligatviai, o automobilių aikšteles perkėlus po žeme atsiranda daugiau laisvo ploto aplink namą, vaikų žaidimo aikštelės, todėl čia mielai kuriasi jaunos šeimos, nes žmonės gyvenamąją vietą renkasi ne tik pagal šalia jos esančias žaliąsias zonas, laisvalaikio leidimo vietas – labai svarbios yra investicijos ir nuolatinis rajono atsinaujinimas, plėtros perspektyva“, – aiškina A. Šapoka.

Karoliniškės ir Viršuliškės pralaimi Lazdynams, o pastarieji Žirmūnams

M. Bružas priduria, kad vietos patrauklumas Vilniuje matuojamas sąvoka „arti centro“ ar „toli nuo centro“, todėl rinkos vidurkį atspindi Šeškinė ir Baltupiai, Karoliniškės ir Viršuliškės pralaimi Lazdynams, o pastarieji Žirmūnams. Vis dėlto jis pastebi, kad kai Karoliniškėse atsirado naujų namų, emocinis rajono patrauklumas pagerėjo, o plėtojant naujus projektus šio rajono vertė augs. „Tas pats ir Lazdynuose. Bet keli nauji projektai Viršuliškėse ir Justiniškėse kol kas nieko nepakeitė, tiesiog buvo pigesnė statyba, kaip ir Pašilaičiuose, todėl dalis žmonių jais susigundė. Nemanau, kad artimiausiu metu ten galima tikėtis didelės plėtros – vieta nebloga, bet būna ir geresnių“, – sakė ekspertas. „Neįsivaizduoju, kad Karoliniškėse galėtų įvykti tokia konversija kaip Šiaurės miestelyje“,– antrina G. Čaikauskas.

Tad kas galėtų būti tas postūmis? L. Nekrošius pasakoja neseniai lankęsis buvusiame „Papartyje“. „Paklausiau, ar jie turi dienos pietus, o kavinės darbuotojos manęs paklausė, ar aš mačiau Lazdynuose bent vieną biurą. Tai gal reikėtų ne tik į Kauną dvi ministerijas perkelti, bet dar porą į Karoliniškes? Aukštųjų mokyklų filialų, kolegijų atsiradimas šiuose rajonuose taip pat generuotų tam tikrą srautą– atsirastų poreikis papietauti, automobilį nusiplauti, o gal kas nors ir apsigyventi netoli darbovietės ar aukštosios mokyklos nuspręstų, ir po truputį keistųsi socialinis šių rajonų veidas. Pavyzdžiui, Čikagoje (JAV) mokyklų reitingai turi įtakos būsto kainai – jei kvartale mokykla prastesnė, tai ir būstas pigiau kainuos“, – sako jis.

Pašnekovo teigimu, jei savivaldybė iškeltų sau tikslą reabilituoti kurį nors iš senųjų rajonų, pirmiausiai reikėtų sugalvoti, kas turėtų atsirasti tame rajone, kad padidėtų jo patrauklumas ir žmonės norėtų ten gyventi, o paskui svarstyti, kurie sklypai tinka naujoms statyboms, ir investuoti į aplinkos gerinimą. „Lietuvoje jau turime nemažai miestelių, kur viešosios erdvės puikiai sutvarkytos, bet žmonių nėra. Todėl reikia viską įvertinti, kad panašiai neatsitiktų Vilniuje – kad sutvarkius namus ir viešąsias erdves namai tame rajone nestovėtų pustuščiai“, – apibendrina L. Nekrošius.

Tai straipsnis iš žurnalo “INVESTUOK" nekilnojamojo turto rubrikos.

Rugsėjo mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:

Aktualijų, rinkų ir sektorių rubrikose: Viskas taip gerai, kad net šiek tiek baugu – kiek tai gali tęstis? Devyni metai rinkų augimo ir euforija toliau tęsiasi – ką rodo “ženklai”? Nagrinėjame situaciją pasaulyje.

Rubrikoje Vertybinių popierių birža: Baltijos biržose pinigų perteklius – vasarą viskas stipriai pabrango. Ar procesas jau išsidėmė?

Interviu: Interviu su JAV milijonierių gyvenimo būdo tyrinėtoju, kuris pasirodo yra lietuvis.

Pinigų skolinimas: pirmame rubrikos straipsnyje aptariame skolų bei vekselių pirkimo galimybes.

NT rubrikoje: Interviu su investuotoju į Lietuvą atvedusiu loftų kultūrą. Modernėjant būstams keičiasi ir reikalavimai ką vertina investuotojai. Kodėl? NT sąndoris – aptariame svarbiausius teisinius NT pardavimo aspektus. Kaip išsirinkti ir išlaikyti tinkamą nuomininką?

Ir dar: įžvalgos, komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvaldos ir tai, ką vasarą viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.