„Problema labai opi, būtent šie invaziniai šliužai labai erzina. Tikriausiai nerasite nė vienos šeimininkės, kuri nenorėtų iš savo daržiuko išgyvendinti šias bjaurybes. Kartais apima toks beviltiškumas, kad jau niekada nebus taip kaip anksčiau“, – kalbėjo apželdinimo specialistė Jolita Sabaliauskienė. Pasak jos, net nusiskynus špinato ar gražgarstės lapelį, turi apžiūrėti, ar apatinėje lapo pusėje nėra staigmenos.

„Tai taip erzina! Su kiekvienais metais šliužų apimtos teritorijos plečiasi. Prieš kelerius metus draugai ir pažįstami sakydavo, kad pas juos tų šliužų dar nėra. Tačiau dabar jau visi teigia, kad ir pas juos atsirado. Sraigės taip pat paplitusios, tik ne tokiais dideliais kiekiais. Daugiau jų būna po lietaus, tačiau vis tiek ne tiek daug kaip šliužų“, – pasidalijo landšafto dizainerė.

Kas daugiau ėda, tas labiau ir prisiveisia

Su tuo, kad ši problema opi, sutinka ir dr. Elena Survilienė, dirbanti Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje. Pasak jos, šliužai gali ėsti ne tik sveikus augalus, bet ir savo gentainius.

„Tai labai aktuali problema, ypač pavojingi – invaziniai šliužai, pavyzdžiui, rudasis arionas. Jie ėda gyvus ir negyvus augalus ir, negana to, ėda ir savo gentainius, tuos, kurie būna nugaišę ar sutraiškyti. Gamtoje taip yra – kas daugiau ėda, tas labiau ir prisiveisia. Jų išplitimas didžiulis. Žinau istoriją, kad jie pas mus visgi pateko su augalais, visi kenkėjai bei ligos dažniausiai su augalais ir atkeliauja, užtenka kiaušinėlių, ir kenkėjai paplinta“, – pasakojo dr. E. Survilienė.

Dr. Elena Survilienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Pasak jos, jiems patinka šabakštynai, plačialapiai augalai, o maitinasi tik vakare, nes tuo metu būna vėsu.

„Jiems visada patinka, kai nekepina saulė ir yra rasa ar drėgmė. Karštomis mūsų vasaromis, kai savaitėmis nebūna lietaus, gali jų mažiau atsirasti; iš esmės visi šliužai natūraliai renkasi buveines šalia vandens telkinių, iš kitos pusės, jeigu karšta vasara ir reikia laistyti, vadinasi, ne tik augalai, bet ir šliužai aprūpinami drėgme. Taigi verta tvarkyti visus sklypus, šabakštynus“, – kalbėjo biomedicinos mokslų daktarė.

Jeigu lygintume šiuos du kenkėjus – šliužus ir sraiges, anot ekspertės, šliužai kelia didesnį pavojų.

„Jeigu apskritai žiūrėtume į gamtinę grandinę, šliužai ir sraigės irgi atlieka tam tikrą funkciją. Jie lygiai taip pat kažkam maistas, tiems šliužams baisiausias priešas yra ežiai, dar žmonės pasakoja, kad tam tikros vištos juos sulesa. Naminiai gyvūnėliai juos irgi mėgsta, pavyzdžiui, katės gali perkasti ar sudraskyti.“

Vieno tiesioginio naikinimo būdo nėra

Pasak apželdinimo specialistės J. Sabaliauskienės, pačios veiksmingiausios priemonės yra šios:

„Pirma, šliužus galima surinkti ir sunaikinti. Tačiau ilgainiui tai nusibosta, be to, visų jų surinkti neįmanoma. Antras labiausiai pasiteisinantis būdas yra išbarstyti moliuskocidus per visą sklypo perimetrą. Nors granulės ir subyra į veją, samanas sklypo kampuose ir jų tarsi nematyti, bet šliužai randa. Iš savo praktikos pastebėjau, kad granulės gana ilgai neištirpsta, šliužai jas ėda ir vietoje nusibaigia, tad į sklypo vidų prasprūsta tik vienas kitas. Pabarsčius granulių per sklypo perimetrą, šliužų žymiai sumažėja. Kai šliužų pradedu pastebėti daugiau, laikas vėl barstyti chemikalus. Pabarsčius granulių, jų užtenka 1–1,5 mėn. 10 arų sklypui per vieną kartą išbarstau maždaug 2 dėžutes (po 750 g).“

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dr. E. Survilienė pastebi, kad registruoti produktai nuo šliužų yra moliuskocidai, jų veikliosios medžiagos – metaldehidas ir geležies fosfatas. Pasak jos, tose šalyse, kuriose naudojamas metaldehidas, buvo pastebėti taršos produktų likučiai vandenyje.

„Kai kurios šalys yra uždraudusios jį naudoti. Lietuvoje jis įregistruotas, nes pas mus mėgstama naudoti chemiją. Aiškini žmogui, kodėl susirgo augalas, kaip atsiranda kenkėjų, apie būdus, kaip užkirsti jiems kelią, bet nusvyra rankos, nes žmogus tik ir laukia, kada aš ištarsiu tą stebuklingą preparatą ir jis puls jo ieškoti“, – kalbėjo dr. E. Survilienė.

Pašnekovė priduria, kad vieno tiesioginio kenkėjų naikinimo būdo nėra, jų daug, o kad efektyviai išnaikintume, reikia derinti kelis būdus.

„Sutvarkyti sklypą, šabakštynus, žoles, netgi galima lentą padėti tam tikru būdu ir vienu metu juos surinkti į krūvą. O utilizuoti paprasta: į kibirą vandens įdėti muilo (suteikti šarmo) – tai juos sunaikina. Beje, šliužams gaudyti galima naudoti pelenus ar alų. Apie alų esu rašiusi labai seniai, angliškame straipsnyje buvau radusi. Alų mėgsta ne tik britai, jį gali pamėgti ir šliužai. Į žemę įkasamas dubuo, įpilama alaus ir vakarėlis prasideda. Alaus kvapas juos labai vilioja – sukrenta į tą dubenį, o ryte visi plūduriuoja. Tada jie galiausiai apsinuodija. Šliužus apskritai traukia tas fermentacijos kvapas – šiek tiek cukraus, vandens, mielių, ir to užtenka. Reikia dažnai keisti tokį masalą, nes jis išgaruoja, o kvapas nėra toks stiprus, kad šliužas atbėgs iš kilometro atstumo. Jeigu sklypas didelis, galima pastatyti kelis tokius masalus“, – kalbėjo dr. E. Survilienė.

Landšaftininkė J. Sabaliauskienė pasidalijo būdais, kurie neveikia gaudant kenkėjus.

„Išbandėme varinę vielą – sėkmingai peršliaužia. Visas įvažiavimas į kiemą yra grįstas maltu betonu (ruošiame dėti trinkeles), paviršiuje rupus žvyras, smulkūs betono gabalėliai – šliaužia iš neprižiūrimo šalia esančio sklypo. Nei ši gan aštri danga, nei smėlio krūva jiems nė motais. Tik dabar pagalvojau, kad jų nemačiau ant atsijų krūvos. Prie vienos sklypo kraštinės auga paprastosios pušys. Jos jau didelės, todėl prikrenta daug spyglių, kankorėžių, tai pastebėjau, kad po pušimis (po jomis būna labai sausa) šliužų būna mažiau, bet šalia – pilna. Įvažiavimas į mūsų bendriją – greideriuojamas žvyrkelis. Jis yra tarp miško ir upelio-griovio. Šliužai iš miško į griovį kursuoja šeimomis ir giminėmis. Žvyrkelis jiems – ne kliūtis“, – dalijosi J. Sabaliauskienė.