„Sodybą su 19 ha įsigijome prieš 12 metų. Troba perstatyta (taip buvo įprasta pokariu-perstatyti, naudojant gerus išlikusius senus rąstus) 6-ame dešimtmetyje. Panašiu laikotarpiu pastatytas ir kluonas. Abu pastatai išsilaikę gana gerai. O štai svirno registravimo data dokumentuose – 1900-ieji“, – pasakoja moteris.
Ji tęsia, kad šeima nusprendė sodybą atnaujinti kuo autentiškiau. Namą puošė tradicinei dzūkiškai architektūrai būdingu dekoru: vėjalentėmis, lėkiais, pjaustyta stoginuko apačia. Idėjų sėmėsi iš knygų „Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra" ir „Lietuvos kaimo trobesių puošmenys".
„Šiuo metu pilnai atnaujinta trobos išorė. Tiek, kiek esame nusprendę atnaujinti.
Įsigijus sodybą, namas buvo apkaltas įprastomis regione medžio plaušo plokštėmis ir nudažytas geltonai. Nusprendėme atidengti rąstus, kurie pasirodė geros kokybės, tačiau gana skirtingi spalviniu atžvilgiu. Juos padengėme dažais, kad būtų vienodi ir dar ilgai tarnautų“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, teko nugriauti prieangį, kuris prie atnaujinto fasado jau nebetiko. Pastatyta atvira veranda, jos kolonas puošia gyvybės medžiai su uldukais, kurių burkavimas nuolat girdimas aplink. Šie darbai truko dvejus metus, nes viskas daryta savomis rankomis.
„Specialistų atliktus darbus galima suskaičiuoti ant vienos rankų pirštų ir jie yra aplinkoje: balos pagilinimas ir praplėtimas bei nuotėkų valymo įrenginio statymas. Statybų darbai, konstravimas šeimoje ne naujiena, o trūkstamus įrankius šiais laikais galima išsinuomoti. Esame linkę eksperimentuoti ir šiek tiek palikti kompromisų, kurių specialistai sau neleistų. Pavyzdžiui, sutrūnijusią palangę restauravome plytelių klijais. Būtų reikėję išlupti ir keisti visą langą, nenorėjome to“, – pasakoja pašnekovė.
Pasak Modestos, troboje buvo palikti mediniai langai, nes norėta autentikos. Medinės grindys buvo nuvalytos – pašalintas dažų sluoksnis, jas nušlifavus, atsivėrė kirvarpų „dekoras", kuris šeimai yra gražus ir, pasak pašnekovės, dera kaimo aplinkoje.
„Atlaikę 50 metų, atlaikys ir dar nemažai, o vieną kitą lentą galima esant reikalui pakeisti. Teko pamatyti, kas yra po grindimis, prapjaunant skyles poroje lentų, skirtas papildomoms laikančioms kolonoms įstatyti. Įsitikinome, kad seniau žmonės žinojo, ką daro: nors viršutinis grindų sluoksnis buvo pagraužtas kinivarpų, apatinis, suklotas ant smėlio, buvo sveikutėlis – nė kiek nesupuvęs, nesupelijęs ar nesutrūnijęs. Po tokio atradimo, stipriai suabejojome visų šiuolaikinių patarimų įvairiomis cheminėmis medžiagomis apdirbti medieną neišvengiamumu. Įrodymas, ką reiškia tinkamu laiku ir su išmanymu parinktas medis buvo mums prieš akis. Šią šaltą žiemą sodyboje gyvenome nemažai ir tokiomis, ant smėlio suklotomis grindimis buvome patenkinti. Jas, nualiejavę ir palikome su ankstesnių gyvenimų pėdsakais.
Lubos taip pat buvo apkaltos medžio plaušo plokštėmis. Neaišku, ar dėl to, kad kažkuriuo laikotarpiu tai buvo „madinga", ar dėl to, kad byrėjo spaliai, kuriais buvo apšiltintos palėpės grindys. Kadangi spalius pakeitėme ekovata, mums tai jau nebebuvo problema. Plokštes nuėmus, paliktos autentiškos lubos, kurias nuvalėme ir padengėme kalkes surišančiu gruntu“, – pasakoja Modesta.
Sodybos renovavimas, pasak pašnekovės, yra šeimos hobis, nors tuo ketinančius užsiimti ji norėtų įspėti gerai apgalvoti ir įsivertinti norus ir galimybes.
„Renovavimas reikalauja daug laiko bei pastangų. Ir idėjinio užsispyrimo, nes tikrai lengviau pramogauti prie ežero išsinuomotoje sodyboje, ir be abejonės – pigiau. Kita vertus, reikia gerai išanalizuoti ko norisi ir kas tinka, ar visi patobulinimai reikalingi, galbūt jų atsisakymas sutaupytų daug lėšų ir nesugadintų autentiškos aplinkos. Kalbu apie trinkeles kieme, skubėjimą keisti dar gerus medinius langus ir duris į vitrininius plastikinius, siekiant geros šilumos izoliacijos, o paskui dar įrengiant vėdinimo sistemą. Sodyba, trobos renovavimas prašo vienų sprendimų, o vila prie ežero – kitų“, – įsitikinusi moteris.
