Sodybos istorija
Dabartinis sodybos šeimininkas, verslininkas ir žymus bardas Kazimieras Jakutis, pasikvietęs architektą sukurti naująją jos funkciją, iškart sudomino ir įtraukė į gana jautrią diskusiją apie svarbą išlaikyti senųjų pastatų struktūrą ir autentiškumą. Šeimininkui buvo žinoma ir liūdna senosios sodybos istorija. Anksčiau čia gyvenę ir sunkiu darbu užsidirbę 70 ha du broliai ir dvi seserys Maželiai pokario metais buvo ištremti į Sibirą. Grįžusi iš tolimo krašto viena seserų, Uršulė, pasiprašė savo sodyboje gyventi „ant kampo“. Gavusi sutikimą, ji taip ir nugyveno savo dienas mažame kambarėlyje, atitvertame nuo virtuvės keliomis lovatiesėmis.
„Kai aš radau šią sodybą, pagrindinio namo langai buvo išdaužyti, virtuvės langai išpuvę, pro stogą bėgo vanduo. Kluonas, anot vietinių, prašėsi nugriaunamas. Šiaurinės pusės stogas jau buvo sugriuvęs ir dėl to supuvusi ir siena“, – prisimena K. Jakutis.
Būtiniems pokyčiams – originali koncepcija
Naujųjų šeimininkų įsigytai sodybai išsaugoti skubiai reikėjo pokyčių. Buvo būtina atnaujinti stogus, sutvirtinti sienas, sutvarkyti aplinką, pritaikyti interjerą pakitusiai funkcijai, anot architekto, dalytis šiuo gėriu su visais, kam brangus lietuviškas kaimas. Tad laukė atkūrimo ir sukūrimo darbai bei sprendimai.
Projekto autoriui teko nelengva užduotis – deramai išsaugoti pagarbą senovei. Pasak architekto, autentiškas palikimas – senosios sodybos ar pastatai, kuriuos matome muziejuose, tokiuose kaip Rumšiškės, – yra išgrynintas, vientisas, bet nebegyvenamas. Rekonstruota sodyba turėjo virsti šiuolaikiška ir gyva.
Projektuotojai, kuriems yra tekę dirbti su paveldo objektais, dažniausiai taiko kontrasto principą – sena ir nauja, natūralu ir sintetiška, juoda ir balta, medis ir stiklas. Architektas nutarė pasirinkti kitokį kelią – nepertraukiamą baltiškosios tradicijos turinio ir medžiagiškumo tęstinumą.
„Žiūrimas ir liečiamas medis, paskui medis ir vėl medis... Pilkas, sidabrinis, dūminis, peleninis... Senas ir naujas... Senas saugo naują, naujų sprendimų masteliškumas monumentalus, bet trapus“, – taip architektas paaiškino stilistinę koncepciją, patikslindamas, kad jos esmė – medinės ritmikos ir struktūrų tęstinumas, nenaudojant kontrasto principo.
Pavykęs rezultatas
Vieneri metai darbo, daugybė susiklosčiusių aplinkybių ir galiausiai pavykęs rezultatas – architekto patirties vykdant analogiškus projektus, profesinio pasiruošimo ir nusiteikimo nuopelnas. Taip pat ir didelės meistrų komandos bei šeimininko atidos indėlis. Sodyboje dabar gali patogiai svečiuotis per 200 žmonių, yra 50 nakvynės vietų, lietuviška virtuvė. Poezijos atlaidai, menai, koncertai, vaikų stovyklos, vestuvės, degustacijos – Pagulbyje verda naujas gyvenimas.
Didžiausiu iššūkiu architektui tapo senovinis kluonas. Iš žemdirbystės padargų podėlio jis virto tikra kultūros saugykla, pritaikyta šiuolaikiniam gyvenimui, sukuriant tam visas būtinąsias funkcijas.
Pagrindinėje kluono erdvėje atsirado didžiulė salė su sūpynėmis ir mobilia pasirodymų scena, įrengta poilsio zona su originaliu nauju židiniu per du aukštus, profesionali virtuvė, šaldytuvų patalpa, baras, tualetai, dušai. Erdvės puošmena – sraigtiniai laiptai, kuriais galima pakilti į naujai sukurtą antrą aukštą. Čia įrengtos dvi mažesnės svetainės sujungtos panoraminiu tilteliu-balkonu, iš jo galima stebėti plačiai atsiveriančią senąją kluono erdvę, kurioje atsiskleidžia žmogaus ir amžių sukurta medinės rustikos magija. Antrame aukšte įrengtos ir kelios archajiškai atrodančios patalpos „studentiškai“ nakvynei. Naujosios plokštumos, tūriai ir baldai čia konceptualiai sukonstruoti tarsi paprastų lentų krūvos – mažesnės, didesnės, storesnės ir plonesnės.
Pastate taip pat sumontuoti trys didžiuliai langai: du trikampiai „spinduliniai“ kraiguose ir vienas vietoj senų nenaudojamų vartų.
Išlaikyta sodybos struktūra
Esama sodybos struktūra beveik nepakito, tik šalia ilgojo kluono atsirado „Šviesos namas“ – naujas sodybos pastatas. Šviesi, perregima jo erdvė turi keletą funkcijų – galima rengti vestuvininkų pobūvius, koncertus, čia prireikus galima saugoti įvairius sodybos daiktus ar baldus. Medinis karkasinis pastatas „aprengtas“ 7 cm pločio lentelėmis su 3 cm tarpais.
„Svirnas tapo miego buveine, didžiulis tvartas – etnografiniu muziejumi, kuris ilgainiui turėtų virsti jaukiu viešbučiu. Pastatyta pirtis su jos viduje augančia obelimi. Ir, žinoma, rekonstruotas pagrindinis namas, kuris, drūtai klasiškai pastatytas dar 1924 m., tebestovi ant savo pavyzdingai išmūryto arkinio rūsio-vyno daryklos“, – vardijo architektas.
Pastatas savo vidumi ir išore darniai įlietas į aplinką. Interjere medžiagos ir spalvos panaudotos artimos senovės faktūroms ir tekstūroms, o naujos formos kurtos daugiau kaip asistuojančios nei dominuojančios bendroje seno ir naujo dermėje.
Pagarba senovei atskleidžiama per naują architektūrinį išgryninimą, per apšvietimo juostelių „stygas“, per skyles tarprąsčių nelygumuose, virstančiuose peizažo „akelėmis“. Architektūra tampa erdve, švariu lapu naujam veiksmui.
„Ir visgi, vidus ir laukas kuriamas suprantant, kad po architektūrinio žodžio galutinius sprendimus priims saulė, kuri visa spalvins ir ryškins pagal save, sukurs kintančią, todėl nepakartojamą nuotaiką sodybos lankytojui“, – tvirtina architektas.
Kraštovaizdžio sprendimai taip pat išliko artimi senoviniam vaizdui. Neliko daržų, tačiau padaugėjo žolynų, išvalytas čia buvęs tvenkinys. Sklypo perimetras papildomai apželdintas pušelėmis ir beržais, palikta dalis natūraliai augančių krūmokšnių.
Takų struktūrai pabrėžti kelkraščiuose įrengti šviestuvai, sukurti iš originalių medinių stulpelių, o automobilių aikštelė apšviesta pro tvarto langus galingais šviestuvais „akimis“, kuriančiais linksmai makabrišką nuotaiką. Kitoje judėjimo ašyje naktiniu apšvietimu paryškinta „Poezijos“ alėja, kad net naktį būtų galima mėgautis eilėmis, išgraviruotomis mediniuose stulpeliuose.
