Kaip pasakoja Solveiga, šis projektas prasidėjo nuo vienos idėjos, o pasibaigė visai kita. Vietoje suplanuoto nedidelio kambarėlio vasarojimui, po truputį išsivystė visas gyvenamasis namelis.
„O prasidėjo viskas vieną 2016 metų pavasario vakarą, kai vakarodami sodybos pavėsinėje pasvajojome, jog būtų šaunu, kad nereikėtų važiuoti nakčiai atgal į butą su nešvariomis grilio grotelėmis ir krūva neplautų indų. Seną sodybą mes buvome įsigiję porą metų atgal ir nieko per daug joje nekeitę. Čia nebuvo nei vandentiekio, nei padorių sąlygų pernakvojimui. Tuomet ir kilo idėja įsirengti mažą kambarėlį vasarojimui mūriniame ūkiniame pastate.
Pastatą sudarė keletas nedidelių patalpų: garažas, vištidė, pirtis ir lauko virtuvė. Kambarį nusprendėme įsirengti vištidėje, nes ji labiausiai tiko dydžiu ir buvo nenaudojama pagal paskirtį. Tad vieną gražų balandžio savaitgalį ėmėmės darbo – pradėjome patalpos atkraustymą“, – apie savo idėją kalba Solveiga.
Ji prisimena, jog vištidė anuomet tiesiogine to žodžio prasme buvo iki lubų užkrauta lentomis ir įvairiais daiktais. Įsibėgėjus darbams, porą užplūdo azartas ir motyvacija – jie nusprendė išgriauti vištidės sieną, skiriančią ją nuo garažo, ir gavo dar didesnę patalpą.
Kitose dvejose patalpose pora sugalvojo įrengti virtuvę ir vonios kambarį.
„Iš pradžių namelį matėme tik kaip savo ateities vasarnamį, tačiau palaipsniui jame pradėjo ryškėti tikrų namų dvasia ir suvokėme, kad šiame name galėtume gyventi apskritus metus, tereikia pastatyti krosnelę ir apšiltinti sienas. Kaip tarėm, taip ir padarėm, ir jau devynis mėnesius gyvename miniatiūriniame namelyje“, – pasakoja mergina.
Įrrengimas truko kelerius metus
Bendras namelio, kuriame įsikūrė pora, plotas yra 37 kv. metrai. Nuo tos dienos, kai jie pradėjo patalpų iškraustymą iki tada, kai įsikraustė, praėjo maždaug du metai. Solveiga sako, kad visus darbus buvo galima atlikti per keletą mėnesių, tačiau kadangi jie daug ką darė patys, trukdė laiko stoka, meistrų užimtumas, o kartais ir įkvėpimo stoka.
„Nors čia ir gyvename, namelis anaiptol nėra baigtas. Viduje liko tik smulkūs darbai, tačiau išorė praktiškai neliesta. Kalbant apie finansus, kaip ir minėjau, daug ką darėme patys arba su artimųjų, giminių pagalba, netgi gavome iš jų paramos daiktais ir medžiagomis. Mano suvokimu, įrengimo darbai mums kainavo tikrai nedaug – su visomis medžiagomis, namo apšiltinimu, meistrų darbu ir kitomis smulkmenomis, įrengimas mums atsiėjo ne daugiau nei vieno žmogaus vidutinio atlyginimo metinė suma“, – patirtimi dalijosi lietuvė.
Pasak jos, sunkiausi buvo ir ilgiausiai užtruko tie darbai, kurių nebūtų reikėję atlikti, jei jie būtų renovavę paprastą gyvenamąjį namą, o ne ūkinį pastatą. Kai kurios patalpos buvi iki lubų užkrautos lentomis, daiktais, o visa pastogė buvo padengta storu šieno sluoksniu, kurį taip pat reikėjo išgabenti.
Solveiga pasakoja, jog atsikračius viso to, dar teko dezinfekuoti sienas, laukti kol įšals per žiemą, tada vėl dezinfekuoti. Sunkus darbas buvo ir seno pirties pečiaus griovimas, kuris stovėjo ten, kur dabar stovi orkaitė. Mergina pasiguodė, jog suodžiai tame kampe dar ir dabar kartais prasimuša, tad tenka sieną karts nuo karto profilaktiškai perdažyti.
Įkvėpimas interjerui atėjo iš Prancūzijos
Lietuvė tikina, kad įkvėpimo interjerui sėmėsi iš savo vaizduotės – jau keletą metų ji turėjo viziją, kokių namų norėtų, jeigu galėtų įsirengti juos pati.
„Mane visada žavėjo „rustic“ stiliaus ir prancūziškos detalės interjere, todėl internete įkvėpimo sėmiausi ir gryninau savo idėją susivedusi būtent šiuos raktažodžius. Taip pat ne kartą teko lankytis Prancūzijoje, o kadangi prancūziškas stilius man labai mielas ir artimas, kelionėse nemažai fotografuoju patikusius interjerus, eksterjerus ir detales, o grįžusi mėginu kažką pritaikyti namuose arba pasilieku ateities projektams.
Man patinka vintažiniai daiktai ir pati idėja, kad galima jiems suteikti antrą šansą, todėl namų interjerą tikrai pakoregavo ir šis faktas. Pas mus galima rasti ir detalių bei baldų iš sendaikčių turgų, ir iš mano vaikystės namų“, – apie namų interjerą kalbėjo Solveiga.
Visgi jai labiausiai patinka būtent tų namų dvasia. Lietuvė teigia jaučianti, kad yra namie, ko niekada nebuvo gyvenant nuomojamame bute. Ypač Kupiškyje, kuriame ji yra atvykėlė.
Kurti namus – magiškas jausmas
Solveiga sako, kad jai labai patinka ir vieta, kurioje stovi namelis – pro langus atsiveria nuostabūs gamtos vaizdai.
„Ir paskutinis neapčiuopiamas patinkantis dalykas yra tai, kad dabar galiu užsiimti savo didžiausiu hobiu – daržininkyste. Pavasario laukiu labiau nei Kalėdų.
Jeigu kalbėti apie man labiausiai patinkančius daiktus ar vietas namuose – tai be abejo yra mano virtuvė. Ją įrenginėjant įdėjau daugiausiai meilės ir širdies. Džiaugiuosi, nes šiandien ji yra būtent tokia, apie kokią ir svajojau – su kaimiško stiliaus spintelėmis, didele balta plautuve, atviromis lentynomis ir retro orkaite. Mėgstu virtuvėje būti net kai negaminu. Ir dar vienas smagus faktas, kad po virtuvės langu vasarą auga daržovės – labai praktiška ir savotiškai žavu!
Dar galėčiau išskirti savo pianiną, kurį parsivežiau iš vaikystės namų. Mano akimis, jis labai papildo mamelį ir jo dvasią. Labai gera yra žiemos vakarą spragsint ugniai prisėsti prie pianino ir prisiminti kadaise išmoktas melodijas“, – apie mėgstamiausias namų vietas papasakojo mergina.
Paklausta, ar kartotų viską iš pradžių, Solveiga tikina, kad ne tik pakartotų, bet netgi norėtų tai padaryti. Ne todėl, kad galėtų perdaryti kažką kardinaliai kitaip, bet todėl, kad kurti namus sau – magiškas jausmas.
