„Dar prieš metus laiko paskola man atrodė tarsi kažkoks drakonas. Aplinkiniai, kurie mėgsta paaiškinti, kaip reikia teisingai gyventi, išmintingai pamokydavo: „Tik neimk paskolos niekada, nes ji tave suvalgys. Viską atiduosi bankui, nespėsi net gyvenimu pasidžiaugti.“ Nepaklausiau aš jų – ėmiau ir prasiskolinau. Savo laimei!“, – prisiminimais dalinosi Brigita.

Ji pasakoja, kad išsikrausčiusi iš gimtojo krašto ir atvykusi studijuoti į Vilnių, apsigyveno studentų bendrabutyje. Anot vilnietės,buvo smagu susipažinti su bendraamžiais, susigyventi ir išmokti pasidalinti tuos kelis kvadratinius metrus, kurie tekdavo trims žmonėms. Teko gyventi kukliai, bet mergina taupė pagal visus suvalkietiškus ir studentiškus standartus, geresnei dienai.

„Taip pragyvenau ketverius metus – kas mėnesį už nuomą ir kitas paslaugas viso sumokėdavau po 50 eurų, nuo antro kurso jau turėjau nuolatinį darbą. Galvojau apie ateitį – kur gyvensiu, ko noriu? Kadangi labai norėjau savo aplinką susikurti pati ir mačiau, kad pradinis įnašas nėra toks jau ir baisus mokestis, nusprendžiau planuoti pirkimą imant paskolą.

Tuo metu, kai rašiau baigiamąjį bakalauro darbą, rinkausi savo ateities namus. Ieškojau tokių, nuo kurių būtų patogus susisiekimas su kitais Vilniaus rajonais, ir, kaip gamtos gerbėja, ieškojau vietos, kurioje jos būtų kaip įmanoma daugiau. Paieškos mane nuvedė į Pilaitę, kurioje pasirinkau mažaaukštės statybos daugiabutyje esantį dviejų kambarių butą“, – kalbėjo Brigita.

Mergina DELFI atskleidė, kad butas kainavo 65 tūkst. Eurų, o pradiniam įnašui reikėjo sutaupyt apie 9 tūkst. Tačiau ji teigia, kad atsidėt jokių pinigų nereikėdavo – suma natūraliai susikaupė, nes gyvenant bendrabutyje išlaidos buvo minimalios. Pradinį įnašą Brigitai pavyko surinkti per maždaug 3 metus.

Ji guodėsi, kad atlikti visas paskolos gavimo procedūras buvo kur kas sunkiau nei nuo nulio įsirengti tuštutėlį butą. Kol gavo paskolą ir susitvarkė visus parašus, praėjo beveik 3 mėnesiai susirašinėjimo ir lakstymo pirmyn-atgal per bankus ir notarus.

Įsirengimo darbus mergina pradėjo šių metų liepos mėnesį, kurie iš viso kainavo apie 15 tūkst. eurų. Kadangi vidinės apdailos darbai, kaip ji sako, buvo tamsus miškas, paprašė tėvų pagalbos. Vilnietė labai džiaugiasi tuo, kad jie tam rado laiko ir atvyko į Vilnių. Tėvų darbų ji tvirtai pasitikėjo, mat jie jau anksčiau labai daug ko išmoko įsikurdami savo namuose.

„Rugpjūčio mėnesį jau galėjome vaikščioti ant sudėto parketo, sienos buvo spalvotos, varstėsi drabužinių durys. Netrukus atsirado ir baldai, kuriuos kartu sutvėrėme – prie šių darbų prisijungė ir brolis. Labai džiaugiuosi, kad šiame įsikūrime niekada nebuvau viena ir tai tapo savotiška šeimos pramoga, proga visiems kartu sukurti kažką gražaus, didelio.

Tą patį rugpjūčio mėnesį persikrausčiau iš bendrabučio į butą – dar tik pusiau įrengtą, tačiau jau gyvenamą. Dar ilgai negalėjau patikėti tuo, kas nutiko ir pajutau didelę laisvę daryti ką tik panorėjusi. Kadangi namo po darbo ir treniruočių grįžtu vėlai, anksčiau tekdavo atsisakyti savo triukšmingų pomėgių, nes šalimais miegodavo kambario draugės. Šiandien kada panorėjusi galiu groti gitara, išsidainuoti, tapyti paveikslus, pasikviesti vaikiną kartu pasigaminti vakarienės, vasarą degintis prie šalia esančio ežero – galiu net pasvajoti apie šuniuką, kurio taip visad norėjau. Nuomos atveju ši svajonė dažnai būna mažiau reali“, – savo naujais namais džiaugėsi vilnietė.

Brigita sako žinanti, kad jei dabar nuomotųsi butą tokiomis pat sąlygomis, kokias turi šiandien, už nuomą tektų mokėti gerokai daugiau nei šiandien ji sumoka už paskolą. Dabar visos mėnesinės merginos išlaidos sutelpa į 350 eurų ir nuo to jai visai neskauda – ji sako, kad dabar gali sau leisti viską ir tuo pačiu šalia pasitaupyti.