Tačiau, kad ir kaip būtų liūdna, dauguma šių statinių tarsi šaukiasi pagalbos: apleisti, nugyvenę savo amželį ir palikti. Renovacijas daro retas kuris šeimininkas. Tiesiog stengiasi parduoti. Arba išnuomoti kambarius. Nes ką gi veikti šiuose rūmuose, kai tėra pora gyventojų ir katinas. Išlaikymas brangus, norai nebe tie. Keičiasi laikai, keičiasi architektūra, keičiasi požiūris.
Tie laikai buvo kitokie nei dabar. Medžiagų kainos įkandamos, nors pasiūla nebuvo tokia gausi arba daug kas gaunama būdavo „pablatu“. Dabar į būsto įsigijimą žiūrima kiek rimčiau, atsižvelgiama į daug faktorių, vieni iš jų: kaina už įrengto būsto kvadratą, kaina už išlaikymą. Žiūrimai ir į tai, kas man yra namai, - būsimas viešbutis,kuris priims tik permiegoti, ar vieta, kurioje dažnai vakarosiu, savaitgaliais kviesiu draugus.
Būstui, kaip juokauja architektai, svarbūs pagrindiniai trys dalykai - vieta, vieta ir dar kartą vieta. Ne tik Lietuvoje taip, visame pasaulyje ta pati auksinė taisyklė.
Pažiūrėkime, koks Skandinavijos šalių gyventojų požiūris. Jie kaip ir mes stato sau namus, tačiau, dauguma jų yra karkasiniai. Ką reiškia karkasinis namas jų požiūriu? Ogi tai, kad namą statau sau ir savo šeimai. Mano norai, mano poreikiai čia ir dabar. O kai vaikai užaugs ir norės toliau gyventi, bet jiems netiks išplanavimas ar aukštų skaičius, jie nusigriaus senąjį ir pasistatys sau naują, jau pagal savo poreikius patinkantį namą. Mūsų krašto žmonės galvoja kitaip. Mes labiau linkę paveldėtą turtą parduoti ir nusipirkti kažką kitą arba tiesiog prisitaikyti jį sau ir gyventi toliau, tačiau neužsiimti kapitaliniu remontu. Mūsų tradicinė statyba labiau pritaikyta ilgaamžiškumui, kelių kartų gyvenimui. Nors po truputį jau daugėja ir karkasinių, skydinių tipo namų.
Labai džiaugiuosi IKEA, ne baldų įvairove ar kokybe. O kad parodė tai, kas mums atrodė neįmanoma. Ekspozicijose mažus, standartinius butus apstatė taip, kad kiekvienas kvadratas tarnauja žmogaus patogumui. Labai daug idėjų galima pasisemti kaip įrengti savus namus.
Ėjo ėjo ir atėjo loftų banga. Teoriškai ploto nedaug, bet aukščio tiek, kad atsiranda ir visi būtini gyvenamieji plotai. Na bet tikiu, po kelių metų natūraliai pagalvoji, kaip norėčiau „nebesikarstyti“, o tiesiog vaikščioti po namus.
Anksčiau būdavo taip - kuo didesnis namas, butas, tuo laimingesnis žmogus. O kaip yra dabar? Dabar žiūrima per kiek kitokią prizmę. Protingi žmonės investuoja ne tik į mokslus, žinias, bet kartu ir apgalvoja prieš įsigydami nekilnojamąjį turtą. Ką turiu galvoje, turėjau klientą, kuris planavo pirkti butą. Variantai buvo du, arba „Helio city“ dangoraižyje su nepaprastu vaizdu pro langus, arba už tokį patį plotą mokėti dvigubai mažiau, bet miegamajame rajone. Laimėjo blaivus protas - gražus vaizdas reikalingas pro langus tiek, kiek atėję svečiai gali pasigrožėti.
Kita situacija, pasiturintis klientas nusiperka butą prabangiame rajone nors galėtų sau leisti nusipirkti namą su teniso kortais ar dar kokiais privalumais. Kodėl jis neperka namo, o pasirenka butą? Ogi elementaru - prie namo reikia dirbti visus metus, o grįžus į butą tiesiog priguli prie televizoriaus ir ilsiesi. Kiti sakys, jei turtingas, tai gali gi pasisamdyti kas viską padarytų, bet kokia prasmė tada samdyti, jei kiti dirba, o šeimininkui net nėra laiko įvertinti supančios gražios aplinkos, nes jis dažnai būna komandiruotėse ar namus pasiekia tik saulei nusileidus.
Viena klientė, pati įsirengusi visus didžiulius namus, vis klausia įvairių interjero patarimų dėl visko. O man tokia nuostaba, tokie plotai, o baldų išdėstymas siaubingas, kaip sakau, „kas sau“. Jokios koncepcijos, jokio jaukumo, „plyni laukai“ namuose. Tada natūraliai kyla klausimas, kam tie plotai, jei namų jaukumas sau, kvadratai sau. Dvigubai mažesniame plote viskas jaukiau atrodytų.
Reziumė: Jei jau nusprendėte gyventi didžiuliuose namuose - tai raskite laiko ir jais pasirūpinti.
