Deja, menininko jau keli mėnesiai nėra tarp mūsų. Liko jo sukurtas unikalus sodas.
Įspūdingas reginys
Padalevičių sode žmones pasitinka iš ties įspūdingas vaizdas: didžiulės medinės skulptūros, daugiafigūrės kompozicijos, stogastulpiai su žmonių figūromis bei portretais. Nors S. Padalevičius neturėjo liaudies menininko statuso, bet jo darbuose atsiskleidžia emocija, nuotaika, mintis.
„Jis buvo savamokslis menininkas. Niekur šio amato nesimokė, bet jam tai labai patiko daryti. Raižė, drožė tuos medinius kryžius su kažkokia mintimi. O tos mintys buvo visokios – kartais labai gilios, o kartais paviršutinės, linksmos, lengvos. O aš jį palaikiau ir džiaugiausi, kad turi dar vieną mėgstamą veiklą“, – pasakoja kūrėjo žmona Regina.
Dominuoja knyga ir rašiklis
Apžvelgus kelias dešimtis skulptūrų į akį krinta vienas dalykas – S. Padalevičius labai dažnai vaizdavo knygą ir rašiklį. Kodėl?
Niekas nežino, mat pasak žmonos, jis nebuvo mėgėjas rašyti, o buvo mėgėjas daryti, statyti, kurti kažką, ką galimą apžiūrėti, pamatyti, pasidžiaugti. Tačiau vyras mėgo knygas, mėgo skaityti. Gal būt todėl knyga jo kūryboje ir užima tiek daug vietos.
Padalevičių sodyboje labai daug akmens ir metalo elementų. Labai daug akmeninių skulptūrų, kurių viršūnėje puikuojasi, pavyzdžiui, vytis. Regina pasakoja, kad vyras akmenis tempdavo į sodą ir po truputį čia kildavo tos skulptūros. Kiekviena vis kitokia, kiekviena savita.
„Jis buvo inžinierius. Melioruodavo laukus, tad daug tų akmenų ir rasdavo. O ką rasdavo, tai veždavo ir tempdavo čia, į sodą. Ir po truputį lipdydavo. Iš pradžių į žemę įbetonuodavo metalinį vamzdį, o paskui aplink jį dėliodavo ir cementu „surišdavo“ įvairaus dydžio, spalvos ir formų akmenis. Taip pat rasdavo ir girnų, iš kurių darė staliukus, suoliukus kitus kompozicinius elementus. Taip ir išdygo daugybė skulptūrų mūsų sode“, – prisimena Regina.
Parkas sode
Sodo sklype pasijunti tarsi kokiame nors parke, skulptūrų muziejuje. Padalevičiai nuo seno turėjo du sodo sklypus, vienas jų visas skirtas vien skulptūroms. Skulptūromis taip pat papuošta ir Nevėžio senvagė. Apstatytas ir sodo namelis. Žodžiu visas sklypas ir jo prieigos – išskirtinė vieta, neįprastas muziejus po atviru dangumi, kur viskas pastatyta, viskas išdrožta, sumeistrauta ir sukonstruota didžio žmogaus – S. Padalevičiaus rankomis.
S. Padalevičius, buvo puikus melioratorius, daugybę metų dirbęs šį darbą, išmaišęs daugybę ne tik Lietuvos bet ir užsienio šalių, labai mėgo fotografiją.
Dar 1974 metais jis drauge su kitais fotografais įkūrė Fotomeno draugijos Kėdainių skyrių ir buvo labai aktyvus jo narys, skyriaus siela. Vyras labai daug fotografavo, įamžino laukuose naikinamas, nykstančias sodybas, vienkiemius. Tai darė su plyštančia širdimi. Taip pat fotografavo paprastų žmonių kasienį gyvenimą, kasdienį jų triūsą. Įamžino sukaupė dešimtis tūkstančių fotonegatyvų.
„Svarstome, kur ir kaip reikėtų išsaugoti jo fotonegatyvus. Gal jais susidomės Kėdainių krašto muziejus. Dukra svarsto, gal būt vežti juos į Vilnių. Norime, kad šis neįkainojamas palikimas liktų žmonėms, liktų kaip Stasio prisiminimas, jo meilės kraštui ir žmonėms įprasminimas“, – pokalbį baigia R. Padalevičienė.
