„Šiandien architektūra yra tapusi daug sričių aprėpiančiu, tarpdisciplininiu dalyku. Architektas turi išmanyti kur kas daugiau negu anksčiau, turėti užmezgęs ryšių su partneriais iš įvairių sričių, nuolatos domėtis tendencijomis ir atnaujinti žinias. Tik taip jis gali pasiūlyti gerų sprendimų“, - teigia A. Kaušpėdas.

Kita vertus, įsitikinęs architektas, konkurencija skatina stengtis ir teikti kokybiškesnes paslaugas. Dėl to rinkoje atsiranda vis daugiau specializacijos ir lieka vis mažiau tų, kurie sako, kad gali padaryti viską. Užsakovai tai irgi vertina kur kas labiau ir stengiasi dirbti su tais, kurie atitinkamoje srityje sukaupę daugiausiai patirties, turi giliausią išmanymą, rašoma įmonės pranešime.

Kiekvienas projektas - tarytum ateities numatymas

A. Kaušpėdo teigimu, gavęs užsakymą, architektas turi sugebėti pasakyti, kas bus po keliolikos ar keliasdešimties metų. Tam nepakanka vien progresyvios ateities vizijos, reikia turėti supratimą, kas yra šiuo metu ar kas buvo praeityje.

„Pavyzdžiui, į mūsų įmonę užsakovai kreipiasi ne dėl to, kad mes galime nubraižyti gražų pastato fasadą, tą šiandien gali padaryti daugelis. Jie kreipiasi, nes įvertina mūsų sukauptą patirtį, kurią mes galime taikyti kurdami naujus dalykus. Bet tai nereiškia, kad jauniems, patirties neturintiems architektams galimybių rinkoje nėra – jie gali jungtis prie labiau patyrusių specialistų ir savo idėjomis prisidėti prie bendrų sumanymų“, - tvirtina ekspertas.

Reikalingi subalansuoti sprendimai

Svarstydamas apie tradicijos ir inovacijos svarbą šiandieninėje architektūroje, A. Kaušpėdas teigia, jog ir viena, ir kita yra gerai, bet nė vienas iš jų nėra burtažodis. Pasak jo, šioje srityje šiandien egzistuoja daugybė įtakos vektorių, į kuriuos architektas turi atsižvelgti.

Kaip ryškiausią pavyzdį architektas mini nuolat kintančius statybos reikalavimus, vienoms nuostatoms tampant griežtesnėms, kitoms – konkretesnėms.

„Statinių energinio efektyvumo reikalavimai per pastaruosius penketą metų gerokai pasikeitė, atsirado daugybė atskirų projekto dalių, kurios reikalauja inžinerinės srities supratimo. Taip pat yra paveldosaugos, aplinkosaugos, higienos klausimai, į kuriuos reikia atsižvelgti“, - vardina jis.

Pasak A, Kaušpėdo, pastaraisiais metais architektų darbas labai sulėtėjo dėl derinančių ir kontroliuojančių institucijų išaugusio reiklumo ir nepasitikėjimo.

„To priežastys - įvairios: politinės, institucinės, socialinės. Visi jaučiame, kad dirbti, kurti, suderinti projektą tapo sunkiau. Kartais nusvyra rankos, nebesupranti ko griebtis - tiesiog trūksta didesnio bendradarbiavimo, noro rastį protingą išeitį, geranoriškumo”, - apgailestauja architektas.

Visuomenės lūkesčiai didėja

Tie, kas nesigilina į šią sritį, A. Kaušpėdo nuomone, architektūrą supranta gana paviršutiniškai, kaip tam tikrą dekoratyvinę veiklą – fasadų braižymą, kažkokių architektūrinių detalių kūrimą, interjerų projektavimą. Bet tai tik maža dalis darbo, kurį šiandien atlieka architektai.

Ekspertas įsitikinęs: visuomenė architektams tampa vis reiklesnė. Pasak jo, šiandien šios srities specialistas turi itin gerai jausti visuomenės pulsą ir žinoti, ko žmonėms reikia.

„Jei anksčiau pagrindiniai reikalavimai buvo nukreipti į pastatų vidų, tai dabar vis daugiau dėmesio skiriama aplinkai, pastato pritaikymui prie jos ar atvirkščiai, kaip pastatas ir jo aplinka atitinka šiuolaikinio žmogaus, šiuolaikinės šeimos gyvenimo būdą“, - įžvalgomis dalinasi architektas.

Pasak jo, drąsi idėja kilo kuriant vieną iš gyvenvietės etapų: išsaugoti ten esantį beržynėlį.

„Aišku, norint tą padaryti, reikėjo suprojektuoti kur kas sudėtingesnę ir brangesnę požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Užsakovas šiuo sumanymu patikėjo, o galutinis rezultatas gerokai pranoko lūkesčius. Kitame etape norėjome daugiau gyvybės, judėjimo, todėl suprojektavome fontanus, kurie žmonėms taip pat padarė įspūdį ir vėliau tapo norma“, - teigia A. Kaušpėdas.

Vis dėlto didžiausia sėkme šiame projekte architektas laiko „Antakalnio terasų“, kurias pats projektavo, kiemus su augalais, landšaftiniais sprendimais, kuriuose nėra vietos automobiliams – užtektinai parkavimo vietų numatyta požeminėje stovėjimo aikštelėje. Visa tai, eksperto teigimu, labai pagerino gyventojų aplinkos kokybę.

„Šia linkme judama daugelyje progresyvių Europos šalių, kur vietos automobiliams lieka vis mažiau, o žmonės skatinami rinktis ekologiškesnį transportą, ieškoti sveikesnių alternatyvų, labiau rūpintis ir vertinti aplinką, kurioje jie gyvena“, - sako A. Kaušpėdas.

Architekto profesija tai nuolatinis mokymąsis

Jo teigimu, būtų naivu tikėtis, kad Lietuva galėtų diktuoti kokias nors pasaulines architektūros tendencijas. Kita vertus, žiūrint ir mokantis iš geriausių vakarietiškų pavyzdžių, auga mūsų šalies architektų kompetencijos ir tokiu būdu bendras architektūros lygis Lietuvoje kyla.

„Man pačiam praktiškai kasmet tenka lankytis Skandinavijos ir Vakarų Europos šalių miestuose ir ieškoti geriausių pavyzdžių. Čia yra galimybė stebėti, koks yra tam tikrų objektų gyvenimo ciklas, kaip jie „sensta“ bėgant laikui ar atrodo besikeičiančiame kontekste“, - sako architektas.

Svarstydamas apie tautiškumo bei užsienio įtakos santykį architektūroje, A. Kaušpėdas pateikia analogiją su muzika. Pasak jo, kai grojo roko muziką, jos žanras nebuvo tautiškas, o kosmopolitiškas, bet tekstai buvo lietuviški, apie Lietuvoje vykusius dalykus. Taip pat yra ir su architektūra – vakarietiški sprendimai, patekę į mūsų šalies kontekstą, tampa lietuviški.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (18)