Kauno modernizmas susiformavo ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tuo metu, kai Lenkija okupavo Vilniaus kraštą ir Kaunas tapo laikinąja sostine. Anuomet moderni architektūros filosofija, aiškių formų, šviesą ir paprastumą deklaruojantys visuomeniniai pastatai ir privatūs namai suformavo ypatingą Kauno veidą, kuriuo šiandien žavisi ne tik jo gyventojai, bet ir atvykėliai. Į UNESCO paveldo sąrašą įtraukta Kauno tarpukario modernioji architektūra anuomet vadinta mažuoju Paryžiumi, šiandien ne mažiau garbinama – ekskursijos po miesto vietas, kur stovi modernizmo architektūros pavyzdžiai, sutraukia būrius gerbėjų. Karo muziejus, M.K.Čiurlionio muziejaus pastatas, centriniai pašto rūmai, Lietuvos bankas ir daugybė privačių namų, kuriuose gyveno menininkai ir to meto valdininkai, yra tai, kuo šiandien didžiuojasi Kaunas.
„Ne vien tik Kaune rasime daugybę modernizmo pastatų, išlikusių jų esama visoje Lietuvoje. Tačiau Kaune susidarė palanki situacija, kai besikurianti laikinoji Lietuvos sostinė sutraukė daugybę inteligentų, menininkų, taigi, čia labiausiai prigijo naujausios modernybės tendencijos“, - sako architektūrologė, dr. Lina Priešegalavičienė.
Daug metų besidominti tarpukario architektūros eksterjerais ir interjerais, dėstytoja teigia, kad anuomet Kaune buvo itin gerbiamas profesionalų darbas. Profesionalių architektų, profesionalių menininkų, netgi inžinierių Kaune trūko, tačiau savo namus kuriantys žmonės stengėsi klausyti jų patarimų ir vadovautis jų pasiūlymais.
Tarpukariu architektai kūrė erdvias ir funkcionalias erdves, skirtas darbui ir gyvenimui. „Architektai galvojo, kaip greitai aprūpinti žmones švaria gyvenamąja aplinka, po Pirmojo pasaulinio karo miestai buvo sugriauti, statyti reikėjo greitai, paprastai. Modernizmas buvo architektų propaguojama estetika“, - sako L.Preišegalavičienė.
Planuodami daugiabučių pastatų išdėstymą, kūrėjai atsižvelgė į laikmečiui būdingus niuansus, apie kuriuos šiandien nė nepagalvotume. To meto butuose architektai įrengdavo antrąją, tarnams skirtą laiptinę. Prie virtuvės visada būdavo tarnaitės kambarėlis.
„Labai svarbus to meto gyvenimo akcentas – saloninė kultūra. Valgomąjį ir svetainę namuose būdavo įprasta atskirti suveriamomis durimis ar draperija. Taip rasdavosi erdvė susibūrimams, namų koncertams, bendravimui“, - pasakoja architektūrologė ir priduria, kad inteligentų ir darbininkų namų išplanavimas skyrėsi.
Profesionalų suprojektuoti ir pastatyti modernistinės architektūros statiniai savo viduje dažnai slėpdavo gana chaotišką interjerą – įrengtą pačių gyventojų, pagal kiekvieno supratimą ir stiliaus pojūtį.
